aA
Homoseksualus režisierius Tomeris Heymannas, užuot tyliai mėgavęsis gyvenimu su partneriu, nusprendė apie savo meilę papasakoti visam pasauliui. Atsitiktinai užsimezgęs romanas privertė partnerius, kilusius iš skirtingų šalių, peržengti kultūrinius barjerus ir įveikti praeities šmėklas: likimas režisierių žydą suvedė su vokiečiu iš religingų katalikų šeimos, taigi jiems neišvengiamai teko prisiminti Holokaustą.
Režisierius T.Heymannas ir jo partneris šokėjas A. Merkas. J.Ramanauskaitės nuotr.
Režisierius T.Heymannas ir jo partneris šokėjas A. Merkas. J.Ramanauskaitės nuotr.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbėdami su DELFI vyrai teigė, kad būtent skirtumai suteikia žavumo santykiams, ir siūlė nedėlioti žmonių į lentynas pagal seksualinę orientaciją, tautybę, kitus bruožus – esą tik taip bus galima pasiekti lygybę.

Mama siūlė pamiršti mylimąjį iš kitos šalies

Autobiografine juosta „Aš įamžinau savo meilę“ (I Shot My Love) ketvirtadienį buvo atidarytas pirmąkart Lietuvoje vykstantis lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) filmų festivalis „Kitoks kinas“. Renginyje dalyvavo ir režisierius 40-metis T. Heymannas bei jo partneris šokėjas Andreasas Merkas, vienas pagrindinių filmo herojų. Festivalio „Kitoks kinas“ organizatoriai sakė atidarymui neatsitiktinai pasirinkę šį filmą, kuriame gvildenama ne tik homoseksualumo, bet ir tautiškumo, patriotiškumo problematika. Esą kalbant apie tautiškumą ir patriotizmą Lietuvoje homoseksualai, žydai, kitų tautinių mažumų atstovai stumiami į užribį.

2009 m. susukta ir keletą tarptautinių apdovanojimų jau laimėjusi juosta „Aš įamžinau savo meilę“ yra tarsi daugiasluoksnis pyragas. Jos centre – ne vien homoseksualų poros santykiai. Greta atsiranda ir tokios temos, kaip skirtingų kultūrų derinimas, šeimos santykiai, bandymas susigyventi su bendru žydų ir vokiečių istoriniu palikimu, skaudžiais vaikystės išgyvenimais.

Praėjus 70 metų, kai prosenelis pabėgo iš nacistinės Vokietijos į Palestiną, dokumentinių filmų režisierius T. Heymannas grįžo į protėvių žemę pristatyti savo filmo „Popierinės lėlės“ Berlyno tarptautiniame filmų festivalyje. Čia jis sutiko šokėją Andreasą, kuris pakeitė jo gyvenimą. Naktiniame klube prieš penketą metų prasidėjęs poros dienų romanas peraugo į artimus santykius. Kai vokietis nusprendė persikelti į Tel Avivą, jam teko ne tik pradėti gyvenimą su nauju partneriu, bet ir išspręsti jam, kaip Vokietijos piliečiui, kylančius sunkumus Izraelyje.

Žiūrovai nukeliami į pirmąsias T. Heymanno pažinties su dabartiniu draugu valandas, kuomet jis nenutuokė, ar kada nors pamatys Andreasą, ir galvojo galbūt filmuojantis vokietį pirmą ir paskutinį kartą. Vėliau jie, būdami skirtingose kameros pusėse, atvirai kalbasi apie savo santykius, Andreasas prisimena skaudžią patirtį, kai paauglystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, samprotauja apie istorinius skaudulius – kiek Holokaustas šiandien gali nulemti vokiečio ir žydo santykius. Kamera ginkluotą sūnaus draugą į Kalėdų šventę įsileido net katalikiška Andreaso šeima.

Režisieriaus mama Noa, vokiečių imigrantų palikuonė, gimusi ir visą gyvenimą nugyvenusi mažame Izraelio miestelyje, kur išaugino penkis sūnus, leidžia ją filmuoti ligoninėje sveikstančią po kojos operacijos ir persirengiančią vonioje. Moteris šmaikštauja apie savo seksualinius santykius su vyrais ir protina Tomerį – liepia nutraukti santykius su visai kitos kultūros atstovu.

Anot T. Heymanno, jo filmas yra apie pasirinkimus gyvenime: žmogaus ir šeimos, žmogaus ir šalies, santykių – kokio partnerio žmogus ieško, ar pripažįstančio tokias pat vertybes, ar skirtingas, kaip peržengti atsiveriančias prarajas, kaip įveikti traumą – tiek asmeninę, tiek tautos, apie pasirinkimą nebesijausti auka. Pats režisierius pažymėtas dviem žymėmis – yra ne tik gėjus, bet ir žydas. Kūrėjas DELFI prisipažino, kad tai yra reikšmingas dalykas ir Izraelyje, kur dar neseniai esą reikėdavo rinktis, kuo nori būti, – žydu ar gėjumi.

„Žydai pyksta dėl Holokausto, bet neprisimena, kad tuo metu aukomis tapdavo ir homoseksualai“, – pečiais gūžčiojo pašnekovas. Jis vylėsi, jog jaunoji karta ras naują kelią, kad nebereikėtų rinktis vieno vaidmens, o asmenybę būtų galima kurti iš daugelio tapatybių – tuo pačiu metu būti gėjumi, žydu, režisieriumi.

Partneriui pritarė ir Andreasas: „Kovodami už savo teises turite apibrėžti, kas esate. Bet būtent atskyrimas, kas yra homoseksualas, o kas – ne, sukuria sienas. Reikia galvoti apie tai, ką myli, o ne koks jis yra. Taip sukursime lygybę.“

Susipainiojęs jausmuose ėmė mylėtis su mergina

Dauguma žiūrovų atkreipė dėmesį į filmo intymumą ir herojų atvirumą, kuris vienus žavi, kitus galbūt glumina. Paklaustas, kaip jautėsi nepažįstamus žmones leisdamas vis gilyn ir gilyn į savo išgyvenimus, Andreasas prisipažino tą patį darantis ir per interviu. „Kiek galima potyrius kaupti savyje ir išgyventi tik viduje? Geriau viską išleisti lauk ir išgyventi naujai. Nežinau, kiek tai turi neigiamos įtakos man. Gal kvaila ir naivu taip atsiverti, bet aš tokiu būdu stengiuosi nekurti sienų. Galbūt tai yra kelias geriau suvokti save? Bet kokiu atveju žiūrovas matys tai, ką nori matyti. Aš niekada nesugebėsiu tiksliai perduoti, kaip matau ar jaučiu įvairius dalykus. Pažiūrėję filmą žmonės sako, kad dabar geriau pažįsta mane. Tačiau aš nesijaučiu jiems priklausantis. Nejaučiu didelio poreikio privatumui. Kai kurie intymūs dalykai ir toliau priklauso tik Tomeriui ir man“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo manymu, apie homoseksualumą, kultūrinius skirtumus, skaudžią istorinę patirtį ir panašias temas gali būti prasminga kalbėti tik taip – visiškai apsinuoginant ir taip pasiekiant didesnį efektą. Be to, kalbant į kamerą būsimoji auditorija tėra nepažįstamųjų, anonimų minia. „Aš tik pradžioje mačiau kamerą, paskui ją pamiršau, liko tik Tomeris“, – sakė Andreasas.

Šokėjas prisiminė gana anksti suvokęs, kad jaučia potraukį vyrams, nors pačiam tai pripažinti ilgai – iki pažinties su Tomeriu buvo labai sunku. Režisieriaus mamai, atrodo, nė motais, kad ketvirtasis iš jos sūnų yra homoseksualus. Tuo tarpu katalikiškai Andreaso šeimai susitaikyti su tuo nebuvo lengva. Būdamas maždaug 18-os jis namuose papasakojo, kad prieš keletą metų buvo tapęs vieno kunigo seksualinių įgeidžių auka, kad jaučia potraukį vyrams. Ši tema greitai buvo pamiršta. Netrukus po to vaikinas išsikraustė iš namų, vėliau išvažiavo į Belgiją. Bendrauti su tėvais jam nebuvo lengva, o gyvenant atskirai asmeniniai ryšiai apskritai susilpnėjo. Kai, sulaukęs 21-erių, Andreasas užmezgė pirmuosius artimus santykius, tėvai gerokai nustebo, vėl išgirdę, kad jų sūnus yra gėjus. Jie neigė šį faktą, juolab kad vaikinas gyveno toli ir jo homoseksualumas tarytum neegzistavo. Mama liejo ašaras ir jaudinosi, kad sūnus negalės padovanoti anūkų. Užtat kai vyresnis Andreaso brolis išgirdo atvirą prisipažinimą, santykiai iš esmės pasikeitė ir jie tapo puikiais draugais.

Vokiečio šeima jo neatstūmė, tačiau artimo žmogaus homoseksualumą laiko privačiu reikalu ir apie tai garsiai nekalba. Andreasas spėjo, kad jiems vis dar rūpi, ką pasakys kiti žmonės.

Andreaso savęs paieškų kelio pradžia buvo skausminga. Jis neslėpė, kad prireikė nemažai laiko įveikti vidines problemas. „Tarytum kažkur užstrigau. Pirmas romanas buvo trumpas – negalėjau pakelti santykių. Jaučiausi nublokštas atgal į praeitį, tuos metus, kai mane išnaudojo kunigas“, – atviravo pašnekovas. Jis neslėpė vėliau užmezgęs ir heteroseksualų ryšį: „Tai buvo lyg uždraustas dalykas, kurį sunkiau pasiekti, todėl jo labiau norisi. Kai buvau 25 metų, palaikiau seksualinius ryšius su mergina. Jaučiausi įstrigęs kituose santykiuose, todėl pagalvojau, kad reikia pabandyti mylėtis su moterimi. Tai buvo kažkas neįtikėtino, jaučiausi, lyg tai daryčiau ne aš. Mano kūnas galvoja apie kitą vyrą, o ne moterį.“

Tuo metu Tomerio mama skeptiškai vertino poros santykius. Ji atvirai patarė sūnui nutraukti ryšius su žmogumi, kilusiu iš skirtingos kultūrinės aplinkos. Andreasas įvairius skirtumus pavadino žaviausiu meilės aspektu. Vieno žmogaus potraukio kitam dažnai negali suvokti ir paaiškinti protu, nors pasitaiko kultūrinių skirtumų, kalbos barjeras. Kai kurie iš jų egzistuoja tik pasąmonėje. „Nežinau, ar tai kada nors baigsis. O ir nenoriu, kad baigtųsi. Nenoriu lygybės. Gal kaip tik dėl skirtumų geriau priimu Tomerį. Jis yra kitoks ir tai vertinu. Nesiekiu, kad darytume tą patį ir galvotume taip“, – samprotavo Andreasas.

Vilniuje nepabijojo apsikabinti gatvėje

Lietuvoje pirmą kartą lankęsi vyrai neslėpė, kad informacijos apie mūsų šalį turėjo nedaug. Todėl viešėdami Vilniuje smalsavo, ar jiems būtų saugu naktį vaikštinėti gatvėmis, kaip aplinkiniai sureaguotų į viešą jų bučinį, kokia visuomenės nuomonė apie homoseksualus. Pora buvo girdėjusi apie pernai surengtą pirmąjį Lietuvoje „Baltic Pride“ paradą, kurio metu neišvengta neramumų, debatus dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo.

„Žinojau, kas vyko per „Baltic Pride“, kad protestuotojų buvo dvigubai daugiau nei eitynių dalyvių. Taip pat girdėjau, kad Rusijoje, Lietuvoje, kitose šalyse įsišaknijusi homofobija. Bet kartu girdėjau, kad Lietuva yra nepaprastai graži šalis. Tiesą sakant, kelionė į Vilnių negąsdino. Greičiau buvo smalsu. Kažką panašaus išgyvenu savo gyvenime – mūsų galvose pilna visokių įsitikinimų apie skirtumus tarp žmonių. Tai trukdo gyventi. Imkime, pavyzdžiui, Izraelį – religiniai, moraliniai įsitikinimai verčia kovoti, siekti pakeisti kitus, o ne naikinti skirtumus. Kai vaikščiojome Vilniaus gatvėmis, visai negalvojau, ar negaliu paimti Tomerio už rankos. Žinoma, kai jį apkabinau, žmonės žiūrėjo į mus, šnabždėjosi“, – kalbėdamas su DELFI juokėsi Andreasas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po naujausių pranešimų apie Kinijos karinius pajėgumus – nerimas JAV: neturime žalio supratimo, kaip jiems tai pavyko (153)

Spalio 16 d. britų laikraštis „The Financial Times“ (FT) pranešė, kad Kinija išbandė...

Automobilių pramonės krizė kirto ir lietuvių gamintojams: darbuotojai – vėl prastovose (5)

Europoje viena po kitos užsidaro automobilių gamyklos , nuolat girdime apie lustų , žaliavų ir...

Karštus nuotykius išdavė feisbukas: 15-metė tapo motina, vaiko tėvas – nuteistasis (77)

Dvidešimtmečio vilniečio naktinės linksmybės su penkiolikmete mergina baigėsi ne taip, kaip...

Pavojingą bakteriją turi kone kas trečias – kol žmogus nieko nejaučia, kiti sėkmingai užsikrečia (59)

„Epidemijos ir pandemijos prasideda ir baigiasi, vienintelė tuberkuliozė yra amžina“, –...

Tokių vaizdų Lietuva nematė jau seniai: podiumu žingsniavo ir pusnuogiai, ir apsirengę (106)

Ryškiausias mados įvykis Lietuvoje – „ Mados infekcija “, vienam vakarui atvėrė buvusio...

Vytautė Merkytė | D+

Po baisiausios visų laikų aviacijos katastrofos Tenerifėje pritrūko karstų: iš pradžių niekas nesuvokė, kaip ant pakilimo tako galėjo susidurti du lėktuvai (3)

Kanarų salos yra pamilta lietuvių ir kitų europiečių atostogų vieta. Dar prieš pandemiją...

Į ringą grįžęs Maslobojevas po atkaklios kovos įveikė Abeną (58)

Po daugiau nei metų pertraukos į profesionalų ringą grįžęs pasaulio kikbokso čempionas...

Agnė Kulitaitė: mane apsvaigino ir išprievartavo. Mano istorija – viena iš milijono? (104)

Rugpjūčio mėn. „Delfi Plius“ publikuotas Agnės Kulitaitės tekstas su skausmingomis moterų...

Projektą „Šok su žvaigžde“ paliko dar viena pora (38)

Šeštadienio vakarą LRT televizijos eteryje su žiūrovais jau trečią savaitę sveikinosi pasaulį...