aA
Žurnale „Karys“ buvo publikuojamas ciklas „Laisvės karžygiai“ apie lietuvius kitose kariuomenėse. Šis tekstas – vienas iš šio ciklo straipsnių – apie lietuvį, tarnavusį Kanados kariuomenėje.
Kanados karinės žvalgybos karininkas Kostas Rimša savo darbo kabinete
© Asmeninio archyvo nuotr.

Praėjusių metų lapkritį šventėme atkurtos Lietuvos kariuomenės 100-metį. Tai laikotarpis, kai, deja, net 50 metų gyvenome okupuoti Sovietų Sąjungos, o Lietuvos kariuomenė buvo likviduota. Dalis buvusių mūsų šalies kariuomenės karių pradėjo ir dešimt metų tęsė nelygią kovą su okupantais. Lietuvos partizanai tuomet buvo mūsų šalies kariuomenė. Kaip žinome, partizaninį karą Lietuvos teritorijoje pavyko nuslopinti, tačiau nenumaldomas troškimas išlaisvinti Tėvynę niekada neišblėso lietuvių širdyse – ir tų, kurie gyveno okupuotoje Lietuvoje, ir tų, kurie karo metu pasitraukė į Vakarus.

Lietuvai deklaravus atkurtą nepriklausomybę, reikėjo atkurti ir savo kariuomenę. Tuo ėmė rūpintis ne tik lietuviai vyrai, kuriems anksčiau teko per prievartą tarnauti okupacinėje armijoje, bet ir savo noru ten tarnybą atlikę, – dalis tokių į atkuriamą Lietuvos krašto apsaugos sistemą ir kariuomenę atėjo po 1990 m. Kovo 11-osios. Kad nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje būtų išvengta buvusios sovietų okupacinės armijos bruožų, tikslinga buvo remtis Vakarų pasaulio, NATO šalių patirtimi, nes praktinių žinių mūsų šalies kariuomenės kūrėjai savanoriai, be abejo, negalėjo turėti. Kaip yra žinoma, tokių žmonių, kurie labai padėjo atkuriant Lietuvos kariuomenę, atvyko ne tik iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), bet ir iš Kanados.

Noriu pristatyti mūsų tautietį iš Kanados, mums labai daug padėjusį atkuriant ne tik Lietuvos kariuomenę, bet ir specialiąsias tarnybas. Tai – buvęs Kanados kariuomenės majoras Kostas Rimša. Šis žmogus dėl tarnaujant jam patikėtų pareigų ilgą laiką negalėjo būti viešinamas. Dabar jis jau yra baigęs savo karo tarnybą ir išėjęs į atsargą, todėl sutiko papasakoti apie save.

Pašaukimas

K. Rimša ilgus metus tarnavo Kanados kariuomenėje kaip lengvasis pėstininkas ir karinės žvalgybos karininkas. 1991–2001 m. jis padėjo Lietuvai atkuriant šalies kariuomenę ir saugumo struktūras. Paklaustas, kas savo laiku paskatino prisijungti prie Kanados kariuomenės, K. Rimša teigė, kad buvo daug priežasčių, dauguma jų – savitos.

K. Rimša nuo pat mažumės žinojo, kad nori tapti kariu. Būdamas vaikas jis žaidė vien tik su žaisliniais kareivėliais ir tėvo išdrožtais įvairiausiais mediniais ginklais. Jo mėgstamiausios televizijos programos buvo dokumentiniai filmai apie II pasaulinį karą.

K. Rimša gimė Kanadoje, Kvebeko provincijos mieste Monrealyje. Jo senelis Kostas Ivaškevičius – vienas pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių – pasakodavo savo gyvenimo istorijas apie laisvės kovas, žygdarbius, kai jis Raseiniuose tarnavo karo policininku, ir kitokius nuotykius.
K. Rimšos tėvas Zigmas Rimša buvo Lietuvos karinių oro pajėgų atsargos karininkas. 1940 1944 m. jis įsitraukė į dviejų šalies pasipriešinimo organizacijų veiklą, vėliau jo šeimai teko bėgti nuo artėjančios Raudonosios armijos. Dauguma jo giminaičių šeimų jau buvo ištremtos į Sibirą per pirmąją sovietų okupaciją 1940 metais, taigi buvo akivaizdu, kad šį kartą sovietai pabaigs savo pradėtą darbą.

Senelis anūką Kostą išmokė žvejoti, o tėvas – išgyvenimo įgūdžių, pvz., prireikus pasidaryti pastogę, taip pat mokė, kaip naudotis tomahauku, lanku ir strėlėmis, ietimi, skiepijo vaikui meilę gamtai. Vėliau K. Rimša, pasirinkęs kario kelią, vaikystėje įgytus įgūdžius tobulino kartu su JAV specialiųjų pajėgų, žinomų kaip „žaliosios beretės“, kariais.

Vaikystėje vasaromis Kostas dažnai lankydavo savo tris pusbrolius, gyvenančius Kanadoje, Ontarijo provincijos Sadberio rajone. Ten jis gavo pirmąsias šaudymo pamokas – medžiodavo su galingais suomiškais medžiokliniais ir paprastais šautuvais. Tada gamtą jis pamilo dar labiau.

Du iš trijų jo pusbrolių vėliau įstojo į Kanados kariuomenę. Vienas jų tarnavo pėstininkų dalinyje, vėliau perėjo į karines oro pajėgas, o išėjęs į atsargą tapo technikos kolegijos profesoriumi. Kitas pasirinko karo inžineriją – tarnavo išminuotoju.

Daugelį metų Baltijos valstybės nuo Vakarų buvo atitvertos vadinamąja geležine uždanga. Tik 1967 m. tuometinis sovietų lyderis Leonidas Brežnevas leido vienai turistų grupei, kurią sudarė apie 25 žmonės, apsilankyti Lietuvoje. 1968-aisiais, būdamas trylikos, K. Rimša lankėsi Lietuvoje su antrąja turistų grupe, gavusia leidimą atvykti į šią šalį. Kostui paliko įspūdį žmonių eilės prie parduotuvių durų. Jis taip pat pamena specialiąsias parduotuves, kuriose už kitų šalių valiutą galėjo apsipirkti tik užsieniečiai. Į atmintį ryškiai įsirėžė kelionė su mama ir močiute į Raseinius: specialiai tam buvo skirtas privatus automobilis su vairuotoju ir politruku – išvykti iš Vilniaus be palydos niekam iš turistų grupės nebuvo leidžiama. Jei įmanoma, artimieji turėjo atvykti į Vilnių. Ekskursija į Kauną buvo vadovaujama Sovietų Sąjungos viešbučių tinklo „Inturist“ gidų, kelionės metu sovietų KGB sekė kiekvieną užsieniečių žingsnį. Viešbutyje už stalo sėdėjo moteris. Ji žymėdavo žmonių atėjimo ir išėjimo iš kambarių laiką.

Kostas prisimena ir šeimos bandymą skristi į Palangą, be abejo, su atitinkama palyda. „Vilniaus oro uoste ėjome laipintis į lėktuvą. Staiga tolumoje pamatėme greitai artėjančius link mūsų du „Volga“ automobilius. Iš jų iššoko penki vyrai. Tai buvo ne Lietuvos, o Rusijos KGB, o kartu ir mūsų bandymo pamatyti Palangą pabaiga... – pasakojo Kostas. – Nors ir tikrai lengvabūdiškai, tačiau vis tik mes esame juos, kaip sakoma, išdūrę. Įtarėme, kad KGB mūsų kambariuose įrengė „blakių“. Norėdami patikrinti šią prielaidą, kambaryje būdami vienas kitam skundėmės, kad ant pusryčių stalo nėra druskos. Kitą rytą ant visų stalų radome ir druskos, ir pipirų. Tą pačią naktį kalbėjomės dėl kažkokių kitų nesklandumų, tai kitą dieną vėl į tai buvo atsižvelgta ir sutvarkyta. Greitai šį eksperimentą paskleidėme tarp kitų Kanados ir JAV turistų. Visi pradėjo žaisti šį žaidimą ir smagintis, vis sugalvodami naujų būdų, kaip išlaikyti KGB užsiėmusius“.

Lemtinga buvo pirmoji Kosto viešnagė Trakuose, kai tarp dar neatstatytos pilies griuvėsių turistus „ganė“ „Inturist“ gidai, – tada Kostas sau pasižadėjo, kad vieną gražią dieną grįš į Lietuvą ir prisidės prie Lietuvos išlaisvinimo. Be to, jis nutarė stoti į Kanados kariuomenę.

Kitas veiksnys, lėmęs K. Rimšos kario kelią, buvo Kvebeko išlaisvinimo frontas (angl. Front for the Liberation of Quebec, FLQ), veikęs Kvebeke 1967–1971 metais. FLQ buvo tiesiogiai remiamas Kubos žvalgybos, kaip Sovietų KGB ir GRU įgaliotinės. Ši teroristų grupė buvo atsakinga už daugybę sprogimų ir pagrobimų, sukėlusių mirtis Kvebeke. 1968 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais mokykla, kurią Kostas lankė, buvo uždaryta dėl daugybės sprogimų grėsmių ir trijų mokyklos atakų. Būtent dėl šių FLQ veiksmų Kostas buvo išsiųstas į Lietuvos vienuolių pranciškonų vadovaujamą Šv. Antano vidurinę mokyklą Kenebankporte, Maino valstijoje, JAV.

Tuo metu JAV vidurinių mokyklų abiturientai buvo agituojami jungtis prie šalies karių, dalyvaujančių Vietnamo kare. Šaukimai į privalomąją karo tarnybą dažniausiai ateidavo iškart po vidurinės mokyklos baigimo. Šiek tiek anksčiau tais pačiais metais Vietname įvyko puolimas „Tet“, taigi šauktinių poreikis smarkiai išaugo. Vieni mokiniai karui ruošėsi smagiai leisdami jiems likusį laiką, kiti – paprasčiausiai nerimavo, o kai kurie rimtai domėjosi karu ir apie tai daug skaitė. Vienas iš pastarųjų buvo K. Rimša. Jis aistringai susidomėjo karine literatūra.

Besimokydamas Šv. Antano mokykloje K. Rimša, būdamas trylikametis, gavo šaukimą į JAV kariuomenę: tuo metu šalyje galiojo tokia tvarka, kad bet kuris užsienietis studentas galėjo būti legaliai pašauktas į tarnybą. Be abejo, laišką, kad Kostas turi atvykti į karo prievolės ir komplektavimo skyrių Portlande, Meine, jis pristatė Lietuvos vienuoliams pranciškonams, o šie JAV kariuomenės pareikalavo paaiškinti trylikamečio šaukimą. Pasirodo, buvo įsivėlusi spausdinimo klaida – vietoj trylikos metų parašyta aštuoniolika. Taigi, Kostas kovoti į Vietnamą nevyko, tačiau kažkokios nematomos jėgos mėgino patraukti jį į kariuomenę.

Kitais mokslo metais Šv. Antano mokykla užsidarė. Kostas perėjo į britišką internatinę mokyklą Otavoje (Kanada). 1969 m. visi Ashbury koledžo mokytojai buvo tarnavę kariuomenėje: direktorius buvo šarvuočių korpuso pulkininkas, lotynų kalbos mokytojas – specialiųjų operacijų vykdomasis (angl. SOE) agentas, veikęs Prancūzijoje su šalies partizanais, anglų kalbos mokytojas – buvęs karo policijos pareigūnas, chemijos mokytojas buvo įsitraukęs į Manheteno (atominės bombos sukūrimo) projektą ir t. t. Šioje mokykloje buvo taikoma mokinių reitingavimo sistema, panaši į kariuomenės – specialiai atrinkti vyresni mokiniai kontroliuodavo jaunesniųjų veiklą. Kostas lipo vadovavimo ir atsakomybės laipteliais, kol pasiekė aukštumą.

Ashbury koledže taip pat buvo kariūnų korpusas, kuriame studentai dalį mokslo metų tam tikromis valandomis dėvėdavo uniformas ir mokydavosi karinių įgūdžių, pvz., ginklų, signalų, žemėlapių skaitymo ir pan. Galiausiai šio kariūnų korpuso Gubernatoriaus generaliniame pėsčiųjų sargybinių pulko skyriuje Kostui buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Uniformos buvo tokios pačios kaip Bekingemo rūmų sargybos – pasiūtos iš raudono audinio, o ant galvos – aukštos meškos kailio kepurės. Nors Kostas aistringai domėjosi karyba, tačiau iškilmingos karinės ceremonijos jam mažai terūpėjo. Yra dviejų tipų kariai: vieni mėgsta uniformas ir ceremonijas, o kiti nori išmokti kovoti. Šioje mokykloje Kostas suprato, kad jis priklauso pastarajai grupei.

Studijuojant Ashbury koledže, pasirodė dar vienas ateities ženklas. Tryliktoje klasėje visi mokiniai privalėdavo atlikti psichologinius testus, kurie padėtų jiems suprasti apie galimus karjeros kelius, priklausomai nuo jų interesų ir gebėjimų. Šie psichologiniai testai parodė, kad Kosto susidomėjimas karine veikla buvo itin didelis. Kosto rezultatai nustebino psichologus – iki tol jie niekada tokių nebuvo regėję.

Būdamas paauglys, jei nedirbdavo, nežygiuodavo ar nestovyklaudavo, vasaras dažniausiai leisdavo vienas rytinėje Kanados dalyje ties Kvebeko provincijos ir Vermonto valstijos siena. Kostas mėgo su savo vaikystės draugais žaisti karinius stalo žaidimus. Visi trys draugai tapo karinės žvalgybos pulko karininkais, prie jų vėliau prisijungė ir Kostas. Įdomu tai, kad tie patys kariniai žaidimai vėliau buvo kompiuterizuoti JAV kariuomenės ir šiandien yra JAV kompiuterinių simiuliacijų pagrindas – jos buvo naudotos operacijai „Desert Storm“ (1991 m.) ir operacijai „Iraqi Freedom“ (2003 m.)

1972 m. prasidėjusios studijos universitete buvo kitas akademinis etapas. Studijuodamas Kostas galiausiai įsitraukė į kariuomenę – laisvu metu tarnavo lengvųjų pėstininkų pulke. 1975 m. Kostui, Toronto universitete baigusiam menų krypties, specializuojantis mokslo ir istorijos srityje, studijas, buvo suteiktas bakalauro laipsnis. Tada jam buvo 20 metų. Bebaigiančiam mokslus K. Rimšai buvo pasiūlyta leitenanto tarnyba minėtajame pėstininkų pulke, tačiau Kostas nusprendė grįžti į Kvebeką. Ten jis buvo perkeltas į anksčiau minėtą karinės žvalgybos pulką, baigė kvalifikacinius kursus.

1979 m. K. Rimša buvo perkeltas į Kanados karinę žvalgybą ir čia jo gyvenimo istorija pakrypsta kiek paslaptingesne linkme. Kanados kariuomenė patvirtino tik tai, kad K. Rimša buvo šalies karinės žvalgybos karininkas, o jam pačiam buvo uždrausta atskleisti savo tarnybos detales.

Vienintelis žinomas faktas, kad 1982 m. Kostas puse etato dirbo profesoriumi Humberio koledže – mokė karybos, policijos, žvalgybos ir specialaus saugumo dalykų, susijusių su terorizmu, partizaniniu karu, kontrterorizmu ir sukilėliais, dėstydamas savo paties parengtą 320 valandų trukmės programą. Tuo metu K. Rimša CBC (Kanados BBC) radijui davė interviu, komentuodamas naujausius teroro įvykius Kanadoje ir visame pasaulyje. Jo straipsniai apie terorizmą, asmenų apsaugą buvo spausdinami „Kanados saugumo žurnale“, „Tarptautinėje saugumo apžvalgoje“ bei platinami Europoje ir kai kuriuose institutuose, kurie specializuojasi saugumo ir gynybos srityje.

Nors informacija apie jo veiklą Kanados karinėje žvalgyboje yra ribota, kai kuriuos jo mokymus ir gebėjimus atskleidė jo veiksmai Lietuvoje 1991–2001 metais.

Sugrįžimas

K. Rimša tesėjo savo pažadą grįžti į Lietuvą. Šį kartą tai įvyko Lietuvos premjero, kuris lankėsi Kanadoje 1991-ųjų pavasarį, kvietimu. Kanados karinė žvalgyba suteikė Kostui atostogas ir jis išvyko į Lietuvą kaip savanoris. Dėl Maskvoje įvykusio komunistinio pučo kelionė buvo atidėta, tačiau galiausiai, 1991-ųjų rugsėjį, Kostas atvyko į Lietuvą ir čia dešimt metų savo žinias sėkmingai taikė atkuriant įvairias Lietuvos saugumą užtikrinančias organizacijas.

Pasak Kosto, be saugumo ir gynybos, tautos ekonominis ir politinis stabilumas neįmanomas. Todėl jis sutelkė jėgas ties šiais dviem Lietuvos strateginiais poreikiais.
Lietuvos premjeras pirmiausia kvietė padėti treniruoti Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrių (ATAS). Pirmoji K. Rimšos užduotis buvo mokyti ATAS pareigūnus asmenų apsaugos. Nors pastarieji jau kurį laiką šią funkciją atliko, tačiau oficialių asmenų apsaugos mokymų jiems niekada nebuvo.

Pirmą kartą susitikus su ATAS pareigūnais Kostui susidarė įspūdis, kad milžinus jis mokys – būdamas 1,79 m ūgio, Kostas buvo gerokai žemesnis nei jo naujieji „studentai“. Nors kai kurių karinis pasirengimas buvo menkas, tačiau dauguma jų buvo sportininkai, kai kurie net aukščiausio lygio. Visi buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, labai drausmingi. Per atranką šie vyrai ir moterys turėjo atlikti psichologinius testus.

Per daugelį treniravimosi su šiais milžinais savaičių Kostas nei karto nesusidūrė su jokia problema. ATAS komanda buvo mokoma asmenų apsaugos, šaudymo technikos (šaudymo iš automobilio, sėdint ant sėdynės ir ištraukiant ginklą bei paleidžiant dvi serijas šūvių į kūną ir vieną į galvą), asmenų apsaugos ir taktikos, sprogmenų paieškos, vairavimo ir specializuotos taktikos susiklosčius įvairioms avarinėms situacijoms, įskaitant kontrpuolimo komandų (angl. Counter Assault Team) taktikas. Žudymo, pagrobimų ir terorizmo prevencija taip pat buvo mokymų dalis. Treniruočių pabaigoje viskas buvo kartojama, šitaip užtikrinant raumenų „atmintį“ ir instinktyvią reakciją.

Du iš šių „studentų“ asmens sargybinių (plk. Saulius Guzevičius ir plk. Darius Jauniškis) galiausiai paliko ATAS ir tuometinėje Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje pradėjo formuoti ypatingą būrį, vėliau virtusį Ypatingosios paskirties tarnyba (YPT), o ji išaugo į Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgas (SOP).

Po asmenų apsaugos mokymų kitas žingsnis buvo treniruoti ATAS žvalgybos arba kontržvalgybos grupes. Tai taip pat užtruko. Reikia pažymėti, kad specializuota atranka ir specialūs psichologiniai testai buvo atliekami profesionaliai, todėl per šiuos mokymus jokių problemų nekilo.

Kursas apėmė saugos taktiką ir techniką einant pėsčiomis, esant transporto priemonėse, radijo ir techninės įrangos, pvz., fotografijos, optikos ir jutiklių panaudojimo galimybes. Taip pat buvo mokoma kontrstebėjimo dalykų – kaip atpažinti asmenis, kuriuos reikia stebėti, ir atvirkščiai, kaip išvengti šių asmenų sekimo.

Kostas prisimena vieną juokingą nutikimą. „Stebėjimas gali būti fiziškai sudėtingas. Sujungėme pėsčiųjų ir transporto priemonių stebėjimo mokymus. Diena artėjo link pabaigos. Stebėjimo komanda buvo išties pavargusi. Kol ėjau pėsčiomis, kad „studentai“ turėtų šiek tiek poilsio minučių, šie išleido orą iš vienos mano automobilio padangos. Žinoma, nesupykau, netgi priešingai – supratau, kokie išradingi gali būti ATAS žmonės.“

ATAS snaiperiai taip pat buvo įvertinti ir instruktuoti. Asmenų apsaugos snaiperiai buvo daugiausia mokomi kontrsnaiperio taktikos, ugdomi jų stebėjimo, komunikacijos ir šaudymo įgūdžiai.

Paskui vyko ATAS ir Valstybės saugumo departamento žvalgybos analitikų mokymai, kaip vykdyti žvalgybos operacijas, daryti žvalgybos analizes ir pritaikyti analitines žvalgybos technikas.

Laisvu nuo mokymų metu K. Rimša konsultuodavo ATAS personalą. Buvo atlikta organizacijos, ginklų, įrangos ir transporto apskaita, susipažinta su įvairiais ATAS departamentais, pvz., atsakingais už sprogmenų paieškos ir jų nukenksminimo darbus, personalo valdymą ir kt., parengti departamentų veiklos planai.

1992 m. daugiausia dėmesio buvo skirta departamento, atsakingo už personalo valdymą, darbuotojų apmokymui dirbti su poligrafu ir būsimam popiežiaus vizitui (1993 m.).

Nors būta abejonių dėl poligrafo patikimumo, tačiau tinkamai apmokyti tokiu melo detektoriumi naudotis asmenys, vadovaudamiesi nustatytomis instrukcijomis, gali daug ką išaiškinti. Siekdami įtikinti savo agentus, kad jie šnipinėtų Vakaruose, norėdami kiek įmanoma apriboti poligrafo panaudojimą, KGB ir GRU paskleidė gandą, kad poligrafas neveikia. Tik grįžę į Rusiją šnipai prasitarė, kad poligrafas iš tiesų veika. Nedelsiant buvo atliktas jo tyrimas. Be to, svarbu pažymėti, kad eksperimentuoti, t. y. išbandyti poligrafo veikimą, yra bevaisis reikalas, nebent būtų žinoma, kaip tokius testus reikia atlikti.

K. Rimšos dėstomas poligrafo panaudojimo kursas truko daugiau nei du mėnesius. Jis mokė ne tik tokio detektoriaus valdymo dalykų, bet ir aptarė poligrafo klaidinimo galimybes, atskleidė policijos tardymo subtilybes, kai poligrafo testas bevaisis, aiškino, kada derėtų naudoti poligrafą per atrankas, aptarė detektoriaus, kaip kontržvalgybos priemonės, svarbą. Šie mokymai Lietuvoje vyko pirmą kartą.

Dirbdamas ATAS (vėliau – Vadovybės apsaugos departamente, VAD), Kostas organizavo saugumo auditus, rengė rekomendacijas dėl Lietuvos monetų kalyklos fizinio saugumo.

Daug laiko ir pastangų pareikalavo pasiruošimas popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui – viską reikėjo kruopščiai suplanuoti, daugybę kartų peržiūrėti planus, vykti į Šiaulius, įskaitant ir Kryžių kalną, Kauną ir apžiūrėti vizito vietas. Be to, buvo būtina palaikyti ryšį su Vatikano diplomatiniu korpusu ir tiesiogiai bendrauti su popiežiaus asmenine apsaugos komanda. Per popiežiaus vizitą Vilniuje K. Rimša buvo labai arti Romos Katalikų bažnyčios galvos – sėdėjo kontrpuolimų komandos automobilyje, nuo minėto garbaus svečio nutolusiame vos per dvi transporto priemones. Kostas buvo ginkluotas AKSU, Makarov PM ir Makarov PSM – pastarojo šūvis pajėgus prasiskverbti netgi pro šarvuotus paviršius.

Po popiežiaus vizito K. Rimša rūpinosi antiteroristinių operacijų policijos rinktine „Aras“ ir surengė derybų dėl įkaitų kursus. Per mokymus buvo kalbama apie Stokholmo sindromą, psichologinę įkaitus laikančiojo charakteristiką, derybų taktiką, taip pat vadaviečių veiklą ir atsakomybę, snaiperių standartinės veiklos procedūras ir atsakomybę, tyrėjus ir techninį personalą. Buvo aptariami kiekvieno atvejo scenarijai ir galimybės. Teorinės žinios buvo įtvirtinamos per praktinius užsiėmimus. Kostui labai padėjo „Aro“ psichologas. Jis mokė veikti vykstant deryboms dėl įkaitų. Be to, „Arui“ buvo leista suburti derybų komandas visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, jos taip pat mokėsi terorizmo ir kontrterorizmo pagrindų.

Derybų dėl įkaitų, pastarųjų išgyvenimo, pagrobimo ir kitų dalykų Kostas mokė VAD personalą. Terorizmas ir kontrterorizmas buvo kita mokymų dalis.

Paskui K. Rimša mokė audito ir Lietuvos nacionalinio banko saugumo užtikrinimo dalykų. Tai apėmė asmens apsaugos ir stebėjimo arba kontrstebėjimo ir kitas sritis, susijusias su bankų sauga.
Kanados tarptautinei plėtros agentūrai (angl. Canadian International Development Agency) tarpininkaujant, Kostas gavo leidimą organizuoti ir dėstyti sprogmenų neutralizavimo pagrindus. Taigi, K. Rimša buvo šių kursų ir organizatorius, ir administratorius, ir vyriausiasis vertėjas. Į šiuos sertifikuotus vienuolikos savaičių trukmės mokymus pretendavo VAD, „Aro“ ir Lietuvos kariuomenės sprogmenų neutralizavimo grupių atstovai. Neįtikėtina, kad kursus įveikė visi kandidatai (dėl programos sudėtingumo dažniausiai bent keli asmenys kursų atsisako), jiems buvo įteikti sprogmenų neutralizavimo specialisto kvalifikacijos, atitinkančios Šiaurės Amerikoje, Europos Sąjungoje, Naujoje Zelandijoje ir Izraelyje pripažįstamus standartus, pažymėjimai. Be to, per kursus buvo naudojami keli sprogmenų neutralizavimo robotai, kiti įrenginiai, kurie vėliau buvo perleisti trims lietuvių grupėms.

Vėliau vyko sprogmenų nukenksminimo instruktorių kursai, o į juos vėl pretendavo VAD, „Aro“ ir Lietuvos kariuomenės atstovai, įgiję sprogmenų neutralizavimo pagrindus. Tai buvo dar vieni vienuolikos savaičių mokymai, skirti parengti instruktorius, gebančius mokyti kitus karius sprogmenų nukenksminimo pagal tarptautinius standartus.

K. Rimša labai dažnai konsultavo Lietuvos kariuomenę dėl SOP atrankos procedūrų, kartkartėmis Kostas patardavo Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, Krašto apsaugos savanorių pajėgoms. K. Rimša taip pat konsultuodavo ir mokydavo atrinktus YPT karius. Jis perteikė derybų dėl įkaitų, antiteroristinių operacijų, išgyvenimo, tapus pagrobtam, užgrobtam ar įkaitu, taip pat taktinių pokalbių ir kt. žinias. K. Rimšos indėlis konsultuojant ir mokant mūsų šalies karius buvo itin svarbus siekiant užtikrinti, kad Lietuva būtų priimta į NATO.

K. Rimša buvo vienas tų, kurie stengėsi įtikinti Lietuvos policiją įsigyti poligrafą atrankos ir kontržvalgybos tikslais. Tiesa, šiuo atveju jam ne itin sekėsi. Tačiau tuo pačiu metu jam pavyko įtikinti Lietuvos kariuomenę, kad ši įsigytų poligrafą. Maža to, JAV jis suorganizavo būsimųjų Lietuvos kariuomenės tyrimo poligrafu specialistų mokymus, rūpinosi kompiuterizuotų poligrafų įsigijimu. Šių naujoviškų poligrafų kompiuterinė programa rodo, ar asmuo meluoja. Tačiau net ir turėdamas tokią programinę įrangą, tyrimo poligrafu specialistas privalo laikytis standartinių procedūrų ir privalo rankiniu būdu patikrinti visus kompiuterinius rezultatus, kad įsitikintų, jog nebuvo padaryta jokių klaidų.

Būdamas Lietuvoje, K. Rimša patardavo Seimo Nacionaliniam saugumo ir gynybos komitetui poligrafų, karinės organizacijos, žvalgybos bei policijos reformų klausimais. Sykį jis atėjo į susirinkimą nešinas dokumentu, susijusiu su poligrafu, tačiau negalėjo jo išsinešti, nes susirinkimo metu popieriai buvo pažymėti kaip įslaptinta informacija. Kita K. Rimšos veikla Lietuvoje:

• mokė įvairių ministerijų personalą krizių vadybos;
• mokė Seimo narius ryšių su žiniasklaida dalykų;
• konsultavo kelis Lietuvos premjerus ir prezidentus saugumo ir valdžios klausimais;
• konsultavo sveikatos apsaugos ministrą organizaciniais klausimais.

Gyvendamas Vilniuje, K. Rimša taip pat dirbo ir kitose kaimyninėse šalyse. Pvz., daugiau kaip trejus metus jis įgyvendino Latvijos nacionalinio banko apsaugos darbuotojų mokymo programą. Pagal ją tebemokoma iki šių dienų.

Taip pat galima teigti, kad K. Rimša reiškėsi žiniasklaidoje. Jis dalyvavo LTV laidoje, parengė straipsnių į lietuviškus laikraščius. Tiesa, laikraštyje „Lietuvos aidas“ publikuotas straipsnis apie baltarusių KGB kuriam laikui Kostą padarė Baltarusijoje nepageidaujamu asmeniu.

2011-ųjų gruodį Kostas grįžo į Kanadą ir toliau stengėsi išlikti nepastebėtas. Vis dėlto jis prisidėjo prie dviejų knygų („Kanados žvalgyboje“ ir „Teroro grėsmė“) leidybos, siekė išsaugoti „Camp X“ – SOE šnipų mokyklą Kanadoje, kur OSS (Centrinės žvalgybos agentūros pirmtakas) atliko savo pirmąsias treniruotes II pasaulinio karo metu). K. Rimša taip pat dalyvauja Kanados karinės žvalgybos istorijos išsaugojimo projektuose ir toliau mėgsta keliauti.

Nuo 2014-ųjų jis dažniausia Lietuva pasinaudoja kaip tranzitine šalimi keliaudamas į Ukrainą. Tai suteikia jam galimybę susitikti bene su visais senais draugais.

Priežastys tarnauti

Paklaustas, kodėl vyrai ir moterys stoja į kariuomenę, Kostas Rimša pateikė savo patirtimi paremtų trisdešimties priežasčių sąrašą:

1. Savęs išbandymas.
2. Tarnavimas savo šaliai.
3. Nauji įgūdžiai.
4. Unikali ir charakterį formuojanti patirtis.
5. Nuotykiai ir jaudulys.
6. Praktika padeda atrasti save.
7. Suvokimas, kad gali daugiau, nei atrodo, formuoja stipresnį charakterį.
8. Esi unikalios komandos dalis.
9. Tampi istorijos dalimi.
10. Kilnūs darbai.
11. Suvokimas, kad turi viską, ko reikia, kad būtum nugalėtojas.
12. Gali keisti pasaulį.
13. Kova su blogiu.
14. Savotiškas didvyriškumas.
15. Pasikeičia gyvenimo vertybės.
16. Partizanų tradicijų puoselėjimas.
17. Draugai visam gyvenimui.
18. Kova už laisvę.
19. Pasitenkinimas.
20. Neteks gailėtis, kad nepasirinkai.
21. Tavo šaliai tavęs reikia.
22. Pagarba savo protėviams.
23. Garbė.
24. Pareiga.
25. Ištikimybė.
26. Nesavanaudiška tarnyba.
27. Asmeninė drąsa.
28. Kai kuriose valstybėse – prestižas būti kariu.
29. Neapykanta priešui.
30. Asmeninės priežastys (geras darbas ar stabilios pajamos).

Yra daugybė priežasčių prisijungti prie kariuomenės. Perfrazuojant Sun Tzu – „Save turi pažinoti tiek pat, kiek savo priešą“.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(20 žmonių įvertino)
3.5500

Top naujienos

Prakalbo apie traukinių mašinistų darbą: pervargę, be patirties ir aria viršvalandžius (36)

Naujai paruoštiems „Lietuvos geležinkelių“ traukinių mašinistams trūksta darbo patirties,...

Prasta situacija lietuvius privertė suktis: tapome šios srities lyderiais, bet koją kiša valdininkų neraštingumas DELFI specialiai iš Berlyno

Lietuviams jau tapo visiškai įprasta internetu deklaruoti pajamas, užrašyti vaiką į darželį ar...

„Parketiniai“ visureigiai – labiausiai planetą teršianti transporto priemonė (82)

Visuotinė simpatija didesniems, sunkesniems automobiliams lėmė tai, kad nuo 2010 m. visureigių...

Rezultatyviausiu karjeros dvigubu dubliu sezoną pradėjęs Sabonis neišgelbėjo „Pacers“ (14)

Naująjį NBA reguliarųjį sezoną pralaimėjimu pradėjo Indianos „Pacers“ (0-1) krepšininkai....

Lietuva „Doing Business“ reitinge pasiekė aukščiausią vietą: liko žingsnis iki geriausių pasaulyje (64)

Verslo sąlygas vertinančiame Pasaulio banko tyrime „ Doing Business 2020“ Lietuva iškopė į...

Grandioziniam projektui besirengianti Jagelavičiūtė – apie savo stiliaus nesėkmes, skaudžias skyrybas ir sunkius metus (33)

Žinomiausia Lietuvos stilistė Agnė Jagelavičiūtė gruodžio 4-ąją Vilniaus „ Siemens “...

Naujojo stratego pasitikėjimo sulaukęs Valančiūnas ir „Grizzlies“ patyrė sutriuškinimą Majamyje

Pirmųjų NBA reguliariojo sezono rungtynių iššūkis Memfio „Grizzlies“ (0-1) klubui ir...

Užsimojo sudaryti galimybę į taromatus kišti ir stipriųjų gėrimų butelius: ekspertai vartotojams žada didelius nepatogumus

Nuo 2016 m. Lietuvoje veikiantys taromatai jau kelerius metus padeda surinkti 92 proc. visų į rinką...

Mitybos specialistė įvardijo produktus, kurie slapta jums didina cholesterolio kiekį (12)

Ankščiau cholesterolio kiekio padidėjimas kraujyje dažnai buvo siejamas su vyresnio amžiaus...