aA
DELFI pradeda spausdinti ištraukas iš naujausios Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“. Knyga pasakoja apie žydų žudikus ir nužudytuosius – apie tai, kas įvyko prieš 75 metus Lietuvos žemėje.
A. Smetona su žydais,Lietuvos valstybes istorijos archyvo nuotr.
A. Smetona su žydais,Lietuvos valstybes istorijos archyvo nuotr.
1 2

Knygoje naudojama tik lietuviška medžiaga – Lietuvos ypatingajame archyve ir Centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, liudininkų pasakojimai, archyvinės nuotraukos, o taip pat nepriklausomos Lietuvos istorikų atlikti tyrimai.

I. Kario pasakojimas: po žudynių – išpažinties pas kunigą

1941 metų spalio 6-ąją Antano Impulevičiaus vadovaujamas 12 asis lietuvių karių batalionas iškilmingai palydėtas į Baltarusiją. Kauno karo komendantas į karius kreipėsi taip:

„Išvykstantieji kariai, pavestas jums pareigas atlikite su ryžtinga valia, sąžiningai ir garbingai. Visur ir visada pasirodykite verti kilnaus lietuvio kario vardo, nes jūs reprezentuosite visą lietuvių tautą.
KPT Kviecinskas, Kauno komendantas (iš Centrinio valstybės archyvo).

Bataliono kariai, vadovaujami majoro Antano Impulevičiaus, 1941–1944 m. Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje vietovių Baltarusijoje nužudė per 15 000 žydų.

Bataliono karys Leonas Stonkus gimė 1921 m. Darbėnuose. Prasidėjus karui jam buvo 21-eri. Sovietų okupacijos metais su keturiais draugais bandė pereiti Vokietijos sieną ir ten ieškoti darbo. Rusų pagautas, kalintas Kauno kalėjime, sulaukė pirmosios karo dienos. Kalinius saugojęs sargybinis atrakino duris ir visus išleido.

Interviu su Leonu Stonkum kaip ir dar 200 žudikų ir liudininkų iš Lietuvos liudijimai yra prieinami kiekvienam (Vašingtono Holokausto muziejaus fondai internete, Jeffo ir Toby Herrų kolekcija).

Leonas Stonkus:– Nuėjom į apačią, ten, valgykloj, pilna žmonių, gal pusantro tūkstančio. Ragino stot tuoj pat į savanorius – lietuvius. Aš pagalvojau: mano gyvenimas labai liūdnas, vis tiek reiks kariuomenėj tarnaut... Pasakė, kur kreiptis, kur nueit. Mes dviese ir įstojom į Lietuvos kariuomenės savanorius. [...] Gavom Lietuvos kariuomenės uniformą ir raištį: Lietuvos karo savanoris. Mokinomės penkis mėnesius. Paskui jau davė šautuvus. Saugojome geležinkelio stotį, Šančiuos aerodromą. Paskui staigiai įsakymas: išvažiuot į Minską. Ir viskas.

– Ar teko dalyvauti šaudymuose?

– Jaunų nachališkai nevarė, tik darbą sunkesnį duodavo. Ir pinigų negauni. Kas buvo prie šaudymo visą laiką, tie buvo augesnio amžiaus... Nieks nežinojo, kad reiks į šaudymus važiuot. Nuvežė, žydus suvarė į eilę, tada įsakymą gauni: „Ginklus aukštyn!“, „Taikinius nuimt!“, „Ugnis!“ – ir šauna. Tie, kurie šaudydavo, gaudavo priedą prie algos už darbą. Už žydų šaudymą mokėdavo brangiausiai.

– Kiek mokėdavo?

– Kiek gaudavo, nesakydavo. Pradžioj mažiau, paskui daugiau, daugiau... Kurie šaudė, buvo savanoriai. Visas batalionas buvo savanoriai.

– Ar buvo galima atsisakyti šaudyti?

– Buvo galima. Jei visas batalionas būtų atsisakęs, nešaudęs, tai būtų pasiutę tie mūsų karininkai. Pažiūrėdavom į tuos karininkus – kaip žiauriai jie atrodė... Nesuprantu, ar jie aukso gaudavo. Kai stovi per vidurį kareivių – „Ugnis!“ – ir šauna. Visi šauna. Jei ugnis, tai ir jis turi daryti tą ugnį.

– Iš kokio atstumo reikėdavo šaudyti?

– Reikėdavo šaudyti iš maždaug 10 metrų.

– Kiek nušovėt žmonių?


– Ar aš? Vieną. Ir tai dar ne mirtinai. Aš negalėjau to dalyko daryt, ir viskas. Man bloga darosi, drebu, ir viskas.

– Kaip tas jūsų šūvis atrodė?

– Penki šūviai apkaboj. Penkis išpylei, ir kiti ateina. Kareiviai atsistodavo kitoj pusėj duobės po to, kai atvarydavo žydus. Viskas darėsi labai staigiai: greitai išrikiavo ir tuoj pat. Kas ten juos užkasdavo, nežinau, bielorusai ar gal kokie civiliai buvo, kur mokėjo jiems atlyginimą.

– Jūs matėt jų veidus?

– Ar žydų? Žmonės kaip žmonės.

– Kur šaudėt?

– Tai tiesiai į krūtinę. Nesame į galvą šovę. Į galvą tai taiklumo reikia. Kareivių daug buvo, kurie jaudinosi... Tokį darbą dirba...

– Jie į jus žiūrėdavo?

– Kas, žydai? Ne. Jie į ten žiūrėdavo. Nematė tų, kur šaudo.

– Kaip jūs šovėt?

– Aš šoviau į kairę pusę. Jis, matai, nekrito, jis taip lenkėsi, lenkėsi, lenkėsi. Puskarininkis šalimais stovėjo, pylė, tai staiga krito.

– Kas paskui buvo?

– Nu tai nieko. Jei nebegali šauti, atsitrauki ir tą dieną nebeini į rikiuotę. Nebestoji. Ateina kiti.

– Ką jūs darėt, kai atsitraukėt?

– Nu ką, atsitraukiau, šautuvą pastačiau, už vamzdžio laikausi pasirėmęs. Priėjo puskarininkis, sako, nu ką, nebestosi į rikiuotę? Sakau, ne, nebegaliu. Bloga man paskui, labai bloga, jokiu būdu negaliu, darykit ką norit, nors mane šaukit. Tada, sako, padėk ginklą čia, prie visų ginklų ir pasitrauk už nugaros kareivių.

– Tai jūs grįžot į namus jau be ginklo?

– Be ginklo. Ir tiesiai į karcerį. Ir paskui tardė, kodėl taip darei, kodėl paniką sukėlei. Aš sakau, panikos nekeliu, nė vienam nesakau, kad jis to nedarytų ar to nedarytų. Aš nebegaliu, darykit ką norit su manim, aš savo jaunystėj to nedariau ir dabar to nedarysiu.

– Kiek dar buvo tokių kaip jūs, atsisakiusių?

– Atrodo, nemažai. Skaičių sunku pasakyt, apie kokių dvidešimt buvo. Visi jauni. Kariuomenėj netarnavę. Kauniškiai, iš Plungės, iš Telšių, iš Šiaulių buvo nemažai.

– Ar visus vienodai baudė, kurie atsisakydavo?

– Kurie kariuomenėj netarnavę buvo, tuos jau vienodai baudė. O kur jau buvo kariuomenėj tarnavę ir atsisako, tai jau griežtai ima, žino, kad iš tavęs jau jokio kareivio nebus. Kai aš atsisakiau, paskiau jau tik sargyboj aplinkui buvau.

– Išgert duodavo?

– Na, gal puskarininkiams, o taip ne. Bijojo. Juk pasikėsint gali prieš savo valdžią.

– Ar žydai bandė pabėgt?

– Ne. Aš nežinau, gal tokiu momentu žmogų paralyžiuoja. Visi žmonės buvo kaip apmirę. Jie matė, kokiam dalykui čia atvežė. Padėt gyvybę. Visi buvo kaip sustingę. Nejudėjo nieks.

– Kaip buvo su vaikais?

– Vaikai neturėjo omeny, kad žudys. Vaikai eina, motinos iš paskos.

– Ar visi buvo nurengti?

– Ne, vaikų nerengė. Nei moterų, nei vaikų. Tik vyrus.

– Ką šaudė pirma?

– Pirma vyrus.

– Kodėl?

– Matai, kad nekeltų aliarmo. Kai nušovė vyrus, moterys jau pačios gulėsi ant žemės, ir viskas. O vaikai kad šokinėja, jie neturi supratimo iš viso, kas čia bus. Vaikai nesupranta, kad tėvų jau gyvų nebėr. Katrie didesni, mergikė, berniukas, tie supranta, o katrie maži, šposus krečia, ir viskas.

– Jie nebijojo tų šūvių?

– Nebijojo. Jie nesijaudino ir nesuprato, kad jau vat vat ir mums... amžinatilsį. Nieko baisaus nebuvo. Vaikus motinos vesdavo. Buvo toks įsakymas: vaiko nepalik. Duok kaimynei, tegu kaimynė vedasi. Prie duobės privesdavo kartu. Ne vien kareiviai šaudė, buvo kulkosvaidžiai pastatyti.

– Kaip naktį po šaudymo?

– Kas darė tą, tai, žiūrėk, naktį jau dainuoja... Matyt, parsinešdavo samanės, privačiai parduodavo geležinkelio stoty. Prisigeria ir dainuoja.

– Išpažinties eidavot?

– Bažnyčia buvo Minsko centre, bielorusų, bet katalikų. Į bažnyčią eidavom. Visa kuopa eina. Ir ginkluoti. Oi, geras buvo kunigas...

– Ignatavičius?

– Rodos. Išpažintis buvo bendra. Susirenka 4–5 žmonės, ir svajok, gailėkis už savo nuodėmes. Ir paskui kunigas peržegnoja, užduoda pasimelsti, pasimeldi. Į ausį kalbėt nereikia kunigui.

– Kodėl taip padarė?

– Kad, man rodos, į tą ausį kalbėt nėr reikalo. Jei aš žiauriai dariau, tai man neatleis. Klaupkis ant kelių, bučiuok žemelę ir prašyk Dievo atleidimo.

– O jūs kam nors pasakojot, kad Rudenske nušovėt žmogų?

– Pasakojau, kai išpažinties priėjau per atostogas Darbėnuose. Pasakiau, kad vieną žmogų peršoviau, ar jis staigiai mirė, ar nemirė, to aš negaliu pasakyt, bet daugiau tokiais darbais neužsiėmiau. Ir šiandien tebesigailiu.

– Ką jums kunigas pasakė?

– Pasakė: tokioj jaunystėj ir tokia nuodėmė žiauri, buvai privestas, matyt. Jau taip savarankiškai nepuolei šaut. Viskas.

– Ar vaikams pasakojot?

– Paskui po karo pasakojau. Žinojo vaikai. Sakiau, kad buvau tokioj kariuomenėj, teko būti tokiose skaudžiose nelaimėse, kur šaudė žydų tautybės žmones, teko ir man ten būti ir teko vieną peršaut. Sako, kodėl, tėveli, ėjai į tą kariuomenę? Todėl, kad neturėjau namų, aš neturėjau, kur gyventi, aš turėjau eit į tą kariuomenę. Aš nėjau, kad specialiai žydus šaudyčiau. Lietuvos savanoriai – batalionas ir viskas. Lietuvą saugot, o ne tokius darbus dirbt. O jeigu vyriausybė tą padarė, tai čia vyriausybė kalčiausia.

– Kai jūs saugojot žydus, ar jūs galvojot, kad jus gali tuoj tuoj vėl paimti prie duobės šaudyt?

– Ne, nieks nepaims. Jeigu atsisakai, jau duos bausmę, ar mirties bausmę, ar kalėjimo bausmę, bet nachališkai nesiųs šaudyt. Nes nežino patys viršininkai, į ką tu šausi. Jeigu tu staiga atsisuksi ir pilsi į viršininką?

– Tai jūs galvojat, jeigu šaudė, tai šaudė savanoriai?

– Taip, aišku, savanoriai. Privers tave! Nė vieno neprivertė.

1988 m.

L. Stonkaus liudijimo vaizdo įrašą galite pamatyti čia.

1 2
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vilnietė nusvilo nuo sukčių, bet jaučiasi apgauta banko: pinigus iškart blokavo, bet jų nebeatgaus

Vilnietė Rūta atsidūrė apgaulės pinklėse – skelbimų portale norėjusi įsigyti daiktą...

Ekspertas perspėja: žinių dėl veiklos atnaujinimo ir ugdymo įstaigos, ir verslas sulauks palaipsniui (71)

Gyventojams laukiant karantino ribojimų atlaisvinimo, žinių apie tolimesnę veiklą ypatingai...

Trumpo mitas pradeda griūti: apkalta tampa visiškai reali (147)

Trečiadieni Jungtinių Valstijos prezidentu inauguruotas Joe Bidenas žadėjo būti visų...

Nusipirko telefono bateriją, o gavo tikrą „bombą“: po gaisro kėdainietis nori įspėti kiekvieną (5)

Nuo kraunamo telefono akumuliatoriaus sprogimo nukentėjęs kėdainietis Bronislavas įsitikinęs, jog...

Panevėžio rajono savivaldybė jau turi tvarką ir pradėjo skiepyti senjorus: kitos savivaldybės dar nė nerenka sąrašų (68)

Pirmoji vakcinų nuo COVID-19 siunta Lietuvą pasiekė jau beveik prieš mėnesį, o gruodžio 27...

Olekas apsisprendė: bandys pakeisti dabartinį LSDP lyderį Palucką (197)

Europarlamentaras Juozas Olekas teigia, kad artėjančiuose Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP)...

Thunberg atsisveikinimas su Trumpu: linki „seneliukui“ nuostabios ateities (21)

Švedijos klimato aktyvistė Greta Thunberg trečiadienį vėl pakurstė savo nesantaiką su...

Išsakė nuomonę dėl po skiepų mirusių Norvegijos senolių ir išvardijo šalutinius vakcinos nuo COVID-19 poveikius (226)

Vakcinacijai nuo COVID-19 ligos vis labiau įsibėgėjant ir viešojoje erdvėje pasirodžius...

Įteisinus „socialinius burbulus“ – policijos paaiškinimas: kaip bus reguliuojamas judėjimas tarp savivaldybių (406)

Vakar Vyriausybė įteisino ir vadinamuosius „socialinius burbulus“ – tai reiškia, kad vieniši...

Vos prieš 2 savaites dukros susilaukusi Karolina Meschino pasidalino, kaip dabar atrodo jos figūra: neįtikėtina, ką gali moters kūnas (25)

Bene populiariausia socialinių tinklų garsenybė Lietuvoje Karolina Meschino pastaruoju metu visą...