Daug įvairių vertinimų sulaukiantys įvykiai Garliavoje paliečia labai svarbius visuomenės gyvenimo klausimus. Ši skausminga istorija atskleidė eilę sisteminių ydų – tiek konkrečiose žmogaus teisių gynimo mechanizmo vietose, tiek bendrame valstybės politikos formavime. Atsiskleidė vaiko teisių apsaugos sistemos neįgalumas, teismų nutolimas nuo visuomenės, teisėsaugos priklausomybė nuo politikų ir daugelis kitų mūsų valstybės brandos trūkumų. Visa tai tiesiogiai susiję su žmogaus teisių politika – tiksliau, jos nebuvimu, nes taip lengvai sau leisdami ignoruoti žmogaus teisių principus ir normas – demokratinės valstybės pamatą, teparodome, kokia netikra mūsų laisvė ir kaip rūpestingai išsaugojome prievartos ideologija grįstą sovietinį mentalitetą.
Daugeliui kelia susierzinimą sovietmečio priminimas, tačiau pora dešimtmečių valstybės gyvenime – akimirka, ir tik nuo sąmoningai pasirinktų tikslų, valdžios ir visuomenės atsakomybės prieš save ir savo vaikus priklauso, kaip tie vaikai gyvena ir gyvens. Sovietmečiu vaikai buvo Tarybų Sąjungos žiedai ir ateitis, tačiau kaip tik tuomet sukurta globos namų ir internatų sistema, apimant ir sportininkų internatus, ir neįgaliųjų – visokiausias įmanomas įstaigas, kurių tikslas – ekonomiškai patogiai užauginti patogius ir nepatogius vaikus, neatitraukiant tėvų nuo našaus darbo kolektyve. Sukurta sistema, kurioje nesvarbus orumas, privatumas ir šeimos gyvenimas, nuomonės ir saviraiškos laisvė. Pilietinės ir politinės teisės buvo pavojingos ir dėl to draudžiamos – nes mąstantys ir save gerbiantys žmonės negali gyventi prievartoje, juolab taip auginti savo vaikų. Tačiau kaip nekeista, ekonominiai motyvai – vaikas pamaitintas ir aprengtas – daugeliui atrodė pakankami, o vaiko emocijos – nesuprantamas dalykas, nes ir suaugusiųjų emocijos, nuomonės, laisvės niekam nerūpėjo.
Šiandien gyvename laisvoje valstybėje, formaliai ratifikavome daugelį žmogaus (ir vaiko) teisių konvencijų, tačiau vidinės mūsų nuostatos išliko. Vaikai tebėra traktuojami kaip gyvūnėliai – svarbu, ar sotus, iš esmės tai tėvų (o kartais – valstybės) nuosavybė, o manipuliavimas vaiku ar bendrai vaikų korta išliko kaip labai natūrali asmeninių santykių ar visuomeninių problemų sprendimo forma. Vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų kompetencijos ir motyvacijos stoka viešinama eilę metų, tačiau jokio dėmesio nei iš sprendimus priimančių institucijų, nei iš visuomenės tai nesulaukia. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė tiek visuomenės, tiek politikų laikoma kalta dėl Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbo broko. Jei tokį neišprusimą dar galima atleisti visuomenei, kurios švietimu iki šiol nesirūpinama, tai politikams ir pareigūnams, garsiai skelbiantiems žinomai klaidinančius teiginius, telieka apsvarstyti, ar tikrai jie nori visais būdais atkurti prievarta ir demagogija paremtą tvarką, kai manipuliavimas piliečiais ir jų klaidinimas buvo tyliu abipusiu susitarimu laikomas neišvengiamybe.
Kai šiandien – nepriklausomoje Lietuvoje, Europos Sąjungos valstybėje-narėje – stebime, kaip sutrikę teisėsaugos pareigūnai nebemoka skaityti ir nebegali išsiaiškinti vaiko perdavimo procedūros, kai teismo sprendimo vykdymui rengiami vis nauji išaiškinimai, o pasitarimai tarp savo veiklas teoriškai jau dešimtmečius koordinuojančių tarnybų vyksta spektaklio principu, telieka konstatuoti, kad mes sukūrėme tik valstybės įvaizdį, bet ne valstybę, ir jokiu būdu ne nepriklausomą, demokratinę ir žmogaus teises bei laisves užtikrinančią valstybę, kurioje jos ginamos nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus ar jo populiarumo visuomenėje.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas – nevyriausybinė organizacija neturi galios priimti sprendimų šioje situacijoje, tačiau kol galime naudotis žodžio laisve, vertindami pastarojo meto įvykius, teisėsaugos, politikų, visuomenės grupių veiksmus ir pasisakymus, norime konstatuoti šiuos neabejotinus žmogaus teisių pažeidimus:
Nevykdydama teismo sprendimo ir naudodama emocinę prievartą prieš vaiką, viešai stebimą žiniasklaidos priemonėse (vaiko-motinos ryšio ardymas, vaiko bauginimas grėsme jos sveikatai ir/ar gyvybei, vaiko eksponavimas žiniasklaidai bei pašaliniams asmenims, tame tarpe politikams), laikinoji vaiko globėja ir jos artimiausia aplinka grubiai pažeidžia vaiko teises (JT Vaiko teisių konvencijos 6 str., 9 str., 19 str.)
Nestabdydami laikinosios globos (Kauno Savivaldybės administracijos direktorius) ar tarpininkaudami nestabdyti laikinosios globos (SADM ir asmeniškai ministras), valdžios institucijos grubiai pažeidžia vaiko teises, tokiu būdu atstovaudamos valstybę prievartos prieš vaiką vykdyme. Pastebėtina, kad laikinosios globėjos pareiga – parengti vaiką gyvenimui su mama ir užtikrinti sklandų perdavimą, ir laikinąją globą įstatymiškai galima sustabdyti bet kuriuo momentu, įskaitant ir dėl laikinosios globėjos pareigų nevykdymo bei vaiko teisių pažeidimo.
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai neatlieka savo pareigų – neužtikrina vaiko teisių stebėsenos ir nefiksuoja akivaizdžių psichologinės prievartos prieš vaiką faktų, kurie pagarsinami žiniasklaidoje.
Valdžios institucijos, informuodamos užsienio ekspertus ir prašydamos jų pagalbos (pavyzdžiui, Danijos socialinių pedagogų asociacijos), žinomai klaidingai informuoja juos apie teismo sprendimo įvykdymo sunkumus. Pažymėtina, kad tikrieji sunkumai yra valdžios institucijų vengimas vykdyti teismo sprendimą, įskaitant adekvatų profesionalų kliūčių sprendimo vykdymui pašalinimą bei emocinės prievartos prieš vaiką neatidėliotiną nutraukimą.
Vidaus reikalų ministras ir jam pavaldi policijos vadovybė privalo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą, todėl jų nusišalinimas turi būti kvalifikuojamas kaip atsisakymas vykdyti teismo sprendimus.
Visų lygių valdžios institucijų (Prezidentės, Ministro Pirmininko, Seimo Pirmininkės, Seimo narių, Socialinės apsaugos ir darbo ministro, Kauno miesto savivaldybės) daromas spaudimas teisėsaugai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierei bei kitiems sprendimą turintiems vykdyti ar jo vykdyme dalyvaujantiems asmenims, teismų sprendimų kvestionavimas bei paramos reiškimas sprendimo nevykdantiems ar jį vykdyti trukdantiems asmenims traktuotinas kaip sąmoningas vaiko teisių pažeidimas, vaiko ir motinos teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pažeidimas, teisės viršenybės principo pažeidimas, įskaitant lygybės prieš įstatymus bei teisingumo principo pažeidimą, teismų nepriklausomumo ir konstitucinio valdžių atskyrimo principo pažeidimą.
Siekiant apginti vaiko teises ir atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, būtina kuo skubiau įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinant sklandų vaiko perdavimą motinai, apsaugoti tolesnį vaiko ir motinos šeimos gyvenimą bei visų vaiko teisių užtikrinimą, įskaitant teisę į sveikatos apsaugą.
Visi laikinosios globėjos ir valdžios institucijų veiksmai, vilkinant vaiko perdavimą motinai, turi būti kvalifikuojami kaip atsisakymas vykdyti teismo sprendimą, užsitęsusios emocinės prievartos vykdymas, sąmoningai trikdant emocinį vaiko ir motinos ryšį bei sąmoningai stiprinant emocinę priklausomybę nuo laikinosios globėjos.
Jei šiandien mūsų valstybė laiko egzaminą, kurio laikymas jau yra neskaidrus, pradelstas ir su daugybe klaidų, tai šio egzamino rezultatas yra tikrasis mūsų apsisprendimas – ar norime būti žmonėmis ir laikyti žmonėmis vaikus, ar prisiimsime atsakomybę už jų ir savo gerovės kūrimą, ar liksime Rytų Neosovietine Respublika, ar vis dėlto ir viduje tapsime Vakarų demokratinės erdvės dalimi.