Projektas primins tai, apie ką daugelis karo aplinkybėmis pamiršta – gyvenimas eina toliau. M. Matulaitytė-Feldhausen teigia, kad šis projektas kilo iš suvokimo, jog karas ištrynė žmones, jų veidus ir istorijas. Vietoj to liko kūnai, baisumai, prievarta, žudynės ir sugriauti namai.

„Neseniai bendravau su viena ukrainiete ir, aišku, mes kalbėjome, apie tai, apie ką paprastai kalbi, kai kalbi apie karą, – visą jo baisumą ir žiaurumą. Kažkuriuo metu ji nuklydo nuo temos ir ėmė pasakoti, kaip jai patinka drakonų skulptūros, nes jos primena namie augintą iguaną, kurią ji labai mylėjo. Ir staiga aš suprantu, kad kalbu ne su kažkokia kategorija (mes linkę žmones suskirstyti – ukrainietis, karys ir t. t.), bet tiesiog su žmogumi, kuris turėjo gyvenimą prieš karą, kažko tikėjosi, apie kažką svajojo. Karas privertė mus pamiršti, kad gyvenimas ir toliau egzistuoja.

Tie žmonės, kurie neišvažiavo iš Ukrainos, kabinasi į kasdienybę, kažkokį normalumą, kurio dabar, atrodo, liko tiek nedaug. Jie bando kažkaip susidėlioti savo gyvenimą tokiomis aplinkybėmis, kokios yra.
Milda Matulaitytė-Feldhausen

Kariai tuokiasi, valgo. Charkive veikia viena kita kavinė. Žmonės vis dar bando gatvėje pardavinėti kavą. Kažkada išgirdau klausimą: jei kavinės veikia, tai ką jie aptarnauja, jei nėra žmonių, kurie ten eitų. O ką daugiau veikti tiems, kurie ten liko? Tie žmonės, kurie neišvažiavo iš Ukrainos, kabinasi į kasdienybę, kažkokį normalumą, kurio dabar, atrodo, liko tiek nedaug. Jie bando kažkaip susidėlioti savo gyvenimą tokiomis aplinkybėmis, kokios yra“, – kalba ji.

Projekto autorė sako buvusi priblokšta kai kurių žmonių reakcijų į internete išplitusius vaizdo įrašus apie šokančius karius. Anot jos, tai parodo, kaip iškreiptai mes suvokiame gyvenimą karo akivaizdoje.

„Žmonės rašė – jie šoka, linksminasi, jiems nereikia jokios pagalbos. Taip gali kalbėti tik apie karą visai nieko nesuprantantys. Juk jie negali kariauti be sustojimo. Jie kare ir prausiasi, ir skutasi, ir verda barščius, bando kažkaip išsaugoti sveiką protą tarp visų patiriamų žiaurumų. Už kiekvieno to „volontioro“ yra asmeninė istorija, asmeninis motyvas, kodėl jis eina kariauti, ką jis gina. Mes matome tik masę, nuotraukas, kurios yra panašios vienos į kitas. Bet už viso to slypintys likimai yra visiškai skirtingi“, – tikina M. Matulaitytė-Feldhausen.

Išskirtiniai pasakojimai, asmeninės istorijos iš pirmų lūpų ir tikro gyvenimo paieškos karo
sąlygomis – visa tai skaitytojų laukia naujajame multimedijos projekte „Žmonės kare“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją