Jo teigimu, lietuviams apskritai būdingas lengvas agresyvumas ir lengvas kompleksuotumas, nors režisierius pripažįsta, kad pats vis labiau tampa lietuviško konteksto dalimi.
J. Ohmanas ketvirtadienį dalyvavo Ingos Liutkevičienės knygos „Deja vu. Vilnius 1974-1990” pristatyme bei diskusijoje „Dvigubas gyvenimas: sovietinės visuomenės egzistencijos fenomenas“.
„Vakar teko skristi iš Stokholmo į Rygą, ten iš karto gali pamatyti, kuris yra latvis, kuris švedas. Tai matoma dėl rūbų, dėl visokių dalykų, dėl to, ką darote su savo telefonu ir taip toliau. Tai slidus klausimas. Be abejo, kai pats esu šiame kontekste, pasidarau šio konteksto dalimi. Todėl pastaruoju metu pradedu žiūrėti vis labiau į rusus. Mes visi filtruojame žmones, bet mano posovietinis filtras jau šiek tiek sugadintas“, - diskusijoje teigė režisierius.
„Jums būdingas tas lengvas agresyvumas iš vienos pusės ir lengvas kompleksuotumas - iš kitos. Arba perdėtas veržimasis, arba aš esu niekas niekas niekas. Kaip aš sakau, lietuviai vienu metu yra pasipriešinimo ir kolaboravimo tauta. Net tame pačiame žmoguje tie bruožai gali būti pakankamai ryškūs“, - pridūrė J. Ohmanas.
Kas būdinga posovietiniams žmonėms
Klausimą, kaip jis atskiria žmones iš posovietinės erdvės, J. Ohmanui uždavė knygos apie sovietinį Vilnių autorių I. Liutkevičienė, kalbinusi buvusį Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininką Algirdą Vileikį.
Autorė sako, kad parašiusi knygą suprato keletą dalykų. Pirma, sovietiniai žmonės gyveno dvigubą gyvenimą, tačiau kažkokiu būdu sugebėjo pasiekti Lietuvos nepriklausomybės. Antra, bendraujant su vyresniu nei 45 metų žmogumi iš Lietuvos reikia žinoti, kad viena jis gali sakyti, kita – galvoti.
„Su tokio amžiaus ir vyresniais žmonėmis būnu gana atsargi“, - sako I. Liutkevičienė.
Trečias dalykas, pasak I. Liutkevičienės, kurį ji pastebėjo, kad posovietinės erdvės žmonėms būdingas kaltės jausmas, kad gimė netinkamu laiku.
„Aš kažkodėl atsiprašinėju, kad gimiau tuo laiku, nors tikrai nepriklausiau jokioms partijoms, visiškai formaliai visur dalyvavau. (…) Mes nė kiek puikiai negyvenome, bet neigti tą laiką, kad mes ten gyvenome, tas pats, kas sakyti: „Mano tėvai – darbininkai, tai, žinote, ne prestižas, aš geriau apie juos nekalbėsiu“. Bet kodėl (per knygos pristatymą Kalifornijoje – DELFI) aš atsiprašiau išėjus spontaniškai, tai nesuprantu pati iki šiol, nes aš visiškai neturėčiau jaustis kalta“ - sako knygos autorė.
9 homo sovieticus bruožai
Savo ruožtu istorikas Aurimas Švedas pasakojo, kad bandymai analizuoti sovietinį mentalitetą datuojami apie 1982 m., kai Rusijos disidentas Aleksandras Zinovjevas parašė knygą apie homo sovieticus, asmenis prisitaikiusius prie komunistinio režimo.
„Bet man pagrindinė gairė, kai kalbame apie homo sovieticus ar apie sovietinį mentalitetą, tampa sociologų tyrimai. Jurijaus Levados centras jau nuo 1989 m. vykdo kompleksinius tyrimus. Jie kiekvienais metais vis matuoja emocinę temperatūrą visuomenėje ir prieš metus pagaliau apibendrino tai, ką darė, bei išskyrė devynis mąstymo ypatumus, kurie anot sociologų, padėtų identifikuoti homo sovieticus arba sovietinį mąstymą“, - teigė A. Švedas.
1. Polinkis į masiškumą
2. Gebėjimas prisitaikyti
3. Siekis supaprastinti
4. Polinkis į buvimą hierarchinėse struktūrose
5. Klasta
6. Neužtikrintumas, nepasitikėjimo savimi jausmas
7. Jausmo, kad reikia dalyvauti kažkokiame didingame projekte, poreikis
8. Polinkis į korupciją
9. Aiškaus praeities vaizdinio neturėjimas.
Tiesa, istorikas sako, kad išgirdus šias teze kyla pagrįsta abejonė, ar šios kategorijos tinka tik homo sovieticus.
Panašiai kalbėjo ir kultūros istorikė Violeta Davoliūtė, kurios nuomone, bent pusė šio sąrašo savybių būtų būdingos ir kanadiečiams, nors jie nepatyrė tiek pervartų, kiek lietuviai.
„Klausydamasi to sąrašo (o aš esu migrantė, gyvenusi daugelyje šalių, tarp jų ir Kanadoje, kur baigiau mokslus ir ilgai gyvenau) galiu pasakyti, kad pusė šiame sąraše paminėtų savybių labai tiktų ir nemažai daliai kanadiečių, pavyzdžiui, hierarchija, prisitaikymas ir panašiai. Bet Kanada nepatyrė tiek pervartų, kurias patyrė Lietuva“, - sakė kultūros istorikė.
Ji teigia pastebinti, kad kalbant apie sovietmetį dažnai minimos tokios sąvokos kaip „išsiplauti“, „išsivalyti“, „kompleksai“, „susitepę“. Pasak jos, kartais atrodo, jog atradome menkesnį žmonių porūšį – homo sovieticus.
„Ta iš esmės nepaprastai klaidinga. Aš esu įsitikinusi, kad ir sovietmečiu buvo tokių žmonių, kurie nebuvo sovietiniai nei savo mentalitetu, nei išore. Taip, jie galbūt nešiojo tokius rūbus, o ne kitokius, bet manau, kad lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti (ne blogąja kolaboravimo, dalyvavimo nusikaltimuose ir represijose, bet prisitaikymo prie įvairių kontekstų prasme) yra tik teigiama žmogaus savybė“, - sako V. Davoliūtė.
