ATAS kūrėjas ir vadas Artūras Skučas sako, kad tarnyba buvo įkurta „per kraują“, t. y. teko įveikti didelį pasipriešinimą. 1990-ųjų vasario pabaigoje Sąjūdis triuškinančia persvara laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (AT), kovo 11 d. atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. A. Skučas tapo Valstybės vadovo, parlamento pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju. Netrukus jam buvo pasiūlyta tapti Valstybės vadovų apsaugos vadu. Nutarimą dėl tokios tarnybos įkūrimo turėjo priimti AT Prezidiumas, tačiau dalis jo narių tam priešinosi. „Jie įsivaizdavo, kad kuriame asmeninę Landsbergio gvardiją“, – pasakojo A. Skučas.
Pasipriešinimas buvo įveiktas, birželio 5 d. priimtas AT prezidiumo nutarimas. Bet buvo siūloma ATAS prijungti prie Krašto apsaugos departamento arba prie Valstybės saugumo departamento, tačiau A. Skučas nesutiko, tvirtindamas, kad tai turi būti savarankiška institucija, neįtakojama ministrų ir pan. „Dabar Vadovybės apsaugos departamentas nori grįžti 30 metų atgal – atsiskirti nuo Vidaus reikalų ministerijos įtakos“, – sakė buvęs ATAS vadas.
Minimalios žinios, ginklų stygius ir daug noro
Iškart po ATAS įkūrimo į tarnybą buvo priimti pirmieji 8 ar 10 vyrų, jie tapo parlamento pirmininko ir vicepirmininko asmens sargybiniais. Vaikinai neturėjo jokio specialaus pasirengimo, tačiau jie buvo labai stipriai motyvuoti ir puikiai pasirengę fiziškai. Netrukus skyriuje pareigūnų ėmė daugėti – jau tarnaujantys atvesdavo savo draugus ar pažįstamus (atvedusieji turėdavo naujokams rašyti rekomendacijas, tvarka buvo tokia, kad jei naujokas prisidirbs, atsakyti teks ir tiems, kurie jį rekomendavo).
Raimondas Bučys (dabar – saugos tarnybos „G4S Lietuva“ vykdantysis direktorius) 1990-aisiais studijavo Pedagoginiame institute. „Pedagoginis buvo maža apsauginių kalvė, nemažai studentų išėjo tarnauti į ATAS“, – pasakojo R. Bučys. Apie šią tarnybą rugsėjį jis išgirdo iš bendramokslių Rimanto Andriejausko ir Jono Pauliko, kurie jau nuo balandžio (dar prieš oficialų ATAS įsteigimą) dirbo V. Landsbergio apsaugoje.
Rudenį paskutinio kurso studentas R. Bučys pasiprašė į tarnybą ATAS. „Norėjau dalyvauti, prisidėti atkuriant valstybę. Tai buvo labai vyriška savirealizacija“, – savo sprendimą paaiškino jis.
Tuo metu skyrius naujokų jau nepriiminėjo tiesiai į asmens apsaugą. R. Bučiui buvo pasiūlyta tarnyba 4 būryje, dar vadintame kontratakos grupe. Šio būrio pareigūnai buvo rengiami kovai su teroristais, reikalui esant, šie vyrai turėdavo suteikti paramą asmens sargybiniams, mitingų ir kitų masinių renginių metu dirbdavo minioje, stebėdavo sovietų kariuomenės judėjimą, vykdydavo kitas spec. užduotis.
R. Bučys tarnybą pradėjo 1990-ųjų spalio 17 d. Pirmieji jo darbai: apmokymai, treniruotės, parlamento viešbučio apsauga, parlamento narių, kuriems skirta trumpalaikė apsauga, saugojimas. Teko į Kaliningradą lydėti ir Rusijoje saugoti parlamentarę advokatę Zitą Šličytę, kuri Rusijos teisme atstovavo lietuvį, pasitraukusį iš sovietų kariuomenės.
Tų pačių metų gruodį R. Bučys ir dar trys jo kolegos (Vaidas Kavaliauskas, Linas Grigaliūnas ir Artūras Šaravinas) iš 4 būrio buvo perkelti į asmens apsaugą. Saugojo AT pirmininką V. Landsbergį.
„Minimalios žinios, ginklų stygius ir daug noro“, – taip tuometinę savo tarnybą apibūdino R. Bučys. Tuo metu valstybės vadovo asmens sargybiniai net neturėjo asmeninių, vien tik jiems priskirtų ginklų. Buvo keli TT ir „Makarov“ pistoletai, kuriais pamainos dalindavosi (tik Sausio 13-osios išvakarėse gavo du automatus).
O ir dalis tų pistoletų buvo visiški kledarai. Pavyzdžiui, vienas iš TT (pagamintas 1937 m.), net iš septynių metrų atstumo šaunant į taikinį darydavo 20-30 cm paklaidą.
Pirmi rimti asmens sargybinių apmokymai įvyko 1991 m. Juos surengė iš Kanados atvykę šios šalies spec. tarnybose daug metų dirbę Kostas Rimša ir dar vienas lietuvis. Beje, K. Rimša labai smarkiai padėjo ir kitoms besikuriančioms Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spec. tarnyboms, kariuomenei, „Arui“. Vėliau K. Rimša stipriai prisidėjo kuriant kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgas.
Kai 1992 m. asmens sargybinių mokyti atvyko instruktoriai iš JAV Slaptosios tarnybos (Secret Service), jie tikėjosi pamatyti visiškai „žalius“ vyrukus, bet rado tarnybą, kuri jau šį tą išmanė.
Per Sausio įvykius visi asmens sargybiniai gyveno parlamento rūmuose. Išeidavo tik nusiprausti ir persirengti. R. Bučys su trimis bendražygiais nakvodavo maždaug 8-9 kvadratinių metrų kabinetuke: du miegodavo ant grindų, vienas ant mažos sofos, vienas ant stalo.
Tomis dienomis asmens sargybiniai gavo du automatus AK. „Jei jis žus, aš pirmas eilėje prie automato“, – eilę užsiėmė vienas iš pareigūnų. Vyrai buvo sutarę, kas, jei įvyktų užpuolimas, iš dar likusių gyvų perims žuvusių bendražygių ginklus.
Sausio 8-ąją, kai KGB prie parlamento surengė sovietų šalininkų mitingą ir minia šturmavo rūmus bandydama įsiveržti į vidų, R. Bučys su kitais asmens sargybiniais buvo trečiame aukšte, prie V. Landsbergio kabineto. Įtampa vis augo, raudonoji minia vis labiau kaito, bandė veržtis į rūmus, o mieste sklandė visokiausi gandai, kai kuriuos pranešdavo ir radijas. R. Bučiui telefonu kalbantis su mama, ji labai nerimavo, nes išgirdo gandą, kad rusai jau įsiveržė į parlamentą ir užėmė pirmą aukštą. „Mama, nesijaudink, aš juk trečiame aukšte dirbu, čia viskas ramu“, – R. Bučys šypsodamasis prisiminė, kaip juokaudamas ramino mamą.
Per Sausio įvykius asmens sargybiniams trūko ne tik ginklų – turėjo tik vieną neperšaunamą liemenę. Ji buvo skirta AT pirmininkui.
Pasak buvusio asmens sargybinio, nuo Sausio įvykių iki Rusijos kariuomenės išvedimo grėsmės buvo didelės. Laimei, buvo išvengta pasikėsinimo.
„Tai didelė gyvenimo dovana, kad tuo metu teko būti šalia valstybės vadovo Vytauto Landsbergio. Ir su profesoriumi, ir su buvusiais kolegomis santykiai puikūs ir šilti iki šiol. Jei kiltų reali grėsmė Lietuvos valstybingumui, manau, per kelias valandas galima būtų surinkti šimtą buvusių ATAS pareigūnų“, – tarnybos 30-mečio išvakarėse delfi sakė R. Bučys.
Laukė baisi mėsmalė
Dabartinis Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis (buvęs kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadas) tarnybą Lietuvai taip pat pradėjo ATAS.
1990-ųjų gegužę jis grįžo iš privalomosios tarnybos sovietų armijoje. „Jau buvo atkurta Nepriklausomybė, širdis buvo pilna troškimo kovoti už Lietuvos laisvę. Be to, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, norėjosi veiksmo ir vėjo į veidą. Todėl pradėjau ieškoti, kur galėčiau būti naudingas Tėvynei“, – pasakojo D. Jauniškis.
Netrukus bičiulis Dangeras Galinis papasakojo, kad saugo parlamentą ir pakvietė užeiti į VRM sporto rūmus, kur treniruodavosi AT saugantys savanoriai. Čia D. Jauniškis sutiko „tris Saulius“ (taip trys bendravardžiai buvo vadinami ATAS): Saulių Guzevičių (dabar kariuomenės pulkininkas, buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų vadas), Saulių Tulevičių (dabar „G4S Lietuva“ generalinis direktorius), Saulių Sipą (iki ankstyvos mirties dirbo karinėje žvalgyboje). Sauliai pakvietė prisijungti prie jų. Birželį D. Jauniškis tapo ATAS pareigūnu. Pradėjus formuoti 4 būrį (kontratakos grupę), tapo jo nariu.
Sausio 13-ąją D. Jauniškis buvo keturių kontratakos grupės narių grupėje, kuri, kartu su kitais parlamento gynėjais, priešo laukė rūmų vestibiulyje. Keturiese jie turėjo vieną kovinį ginklą – pistoletas TT buvo patikėtas S. Guzevičiui (studijuodamas universitete jis dirbo inkasatoriumi, todėl buvo pripratęs prie tokio ginklo). D. Jauniškis turėjo savo gamybos nunčiakus, o D. Galinis ir Arūnas Antanaitis buvo apsiginklavę metaliniais strypais ir peiliais. Jie, kaip ir asmens sargybiniai, sutarė, kuris perims pistoletą, jei S. Guzevičius žus.
„Tuomet galvojau, kad uždaužysiu kokį omonininką ar kagėbistą iš „Alfos“, atimsiu ginklą... Neturėjom supratimo, į kokią mėsmalę būtume pakliuvę, jei būtų prasidėjęs šturmas. Būtų buvę labai daug kraujo. Išgelbėjo žmonės, buvę prie Seimo – Gorbačiovas neišdrįso nužudyti tūkstančių civilių, – pasakojo D. Jauniškis. – O per pučą viską jau suvokėme aiškiai. Užgrobusieji valdžią Rusijoje tikrai nebūtų suabejoję žudydami minias civilių. Bet nuo daugybės aukų išgelbėjo Jelcino atėjimas į valdžią“. Tiesa, per pusmetį nuo Sausio įvykių iki rugpjūčio pučo lietuviai spėjo stipriai apsiginkluoti, tat ir užpuolikai būtų patyrę didelių nuostolių.
Pasala prie komunistų irštvos
Po žlugusio 1991-ųjų rugpjūčio pučo Maskvai ištikimų Lietuvos komunistų vadeivos Mykolas Burokevičius ir Juozas Jermalavičius pasislėpė Vilniaus centre esančiame kompartijos Centro komitete (dabar tai Vyriausybės rūmai), saugomame rusų kariuomenės ir prorusiškos milicijos. ATAS spec. grupės vadui S. Tulevičiui buvo įsakyta suplanuoti minėtų komunistų sulaikymą. Tuo metu ATAS ginklų jau turėjo sočiai, o pareigūnai jau išmanė, ką daro.
Ginkluoti ATAS pareigūnai išsidėstė pasalose aplink rūmus, buvo parengti automobiliai gatvių užtvėrimui, jei komunistų vadeivas būtų bandoma išvežti.
Temstant iš rūmų išvažiavo rusiškas milicijos visureigis. Pasaloje buvę pareigūnai įtarė, kad milicijos automobiliu gali būti bandoma išvežti ieškomus asmenis, todėl mašina buvo žaibiškai užblokuota iš visų pusių. Prie užblokuoto milicijos visureigio pripuolė automatais ginkluoti ATAS pareigūnai. Paaiškėjo, kad mašinoje tik du žmonės: prorusiškos milicijos majoras ir eilinis milicininkas vairuotojas.
Majoras bandė derėtis, bet buvo ištrauktas ir paguldytas ant žemės. Persigandęs vairuotojas bandė nelipti iš automobilio, bet po šūvių į švyturėlius, esančius ant visureigio stogo, pakluso. Abu buvo susodinti į ATAS automobilius ir apklausiami apie M. Burokevičių bei J. Jermalavičių. O tuo metu vienas iš savanorių šoko į milicijos visureigį ir nulėkė į Seimą – nusprendė, kad priešų mašiną reikia nugabenti į saugią vietą. Tokia iniciatyva galėjo baigtis labai liūdnai. Tokiu pačiu automobiliu atvažiavę rusų kareiviai prie parlamento neseniai, baigiantis pučui, buvo nužudę savanorį Artūrą Sakalauską. Po to įvykio parlamento gynėjai tokį automobilį galėjo suvarpyti kulkomis daug nesiaiškinę, bet laimei kažkas laiku atpažino vairuotoją.
Tą patį vakarą prie CK pasaloje buvę D. Jauniškis ir S. Guzevičius pastebėjo prie netoliese esančio Operos ir baleto teatro privažiuojantį tokį patį milicijos visureigį, iš jo išlipo uniformuoti žmonės su rusiškais šalmais ir dingo už krūmų. D. Jauniškis buvo ginkluotas pistoletu, S. Guzevičius turėjo automatą. „Pagalvojau, dabar tai bus...“, – pasakojo D. Jauniškis. Bet po kiek laiko jie išgirdo: „Vyrai, čia savi“. Paaiškėjo, kad tai mūsų policininkai, vadovaujami Viktoro Grabausko (dabartinis „Aro“ vadas).
O komunistų vadeivas galų gale šarvuočiais išvežė rusų kariškiai. Paskui pervežė juos į Baltarusiją. Tačiau 1994-ųjų pradžioje Lietuvos saugumiečiams pavyko M. Burokevičių ir J. Jermalavičių parsigabenti iš Minsko. Vilniuje jie buvo nuteisti ilgiems metams kalėjimo.
Mokslai Prancūzijoje
1992 m. pradžioje A. Skučas susilaukė netikėto prancūzų pasiūlymo: „Duok 8-9 geriausių savo vyrų biografijas, siųsim juos į Prancūziją mokytis“. Prancūzijos vyriausybė atsiuntė oficialų pasiūlymą apmokyti ATAS pareigūnus. Vadovybė atrinko devynis pareigūnus: tris iš asmens apsaugos, tris iš 4 būrio (D. Jauniškis, S. Guzevičius ir Gintarius Šatkus) bei tris iš kitų ATAS padalinių.
Vasarą jie išvyko į Prancūziją. „Pirmą kartą atsidūriau Vakaruose, atrodė, kad sapnuoju“, – prisiminimais dalinosi D. Jauniškis.
Pirmus pusketvirto mėnesio lietuviai praleido kadetų mokykloje, kur intensyviai mokėsi prancūzų kalbos. Per tą laiką jie prisitaikė prie prancūzų gyvenimo būdo. Po to prasidėjo pagrindiniai mokymai didžiulėje Satori bazėje, esančioje šalia Paryžiaus. Ten treniruojasi ir Nacionalinės žandarmerijos intervencinė grupė GIGN, atlikusi daug įkaitų išlaisvinimo ir kitų spec. operacijų (dažniausiai Afrikoje). GIGN instruktoriai (visi su didžiule kovine patirtimi) ėmė mokyti lietuvius, kurie, beje, jau nebuvo neišmanėliai – juos jau buvo apmokę amerikiečiai ir K. Rimša.
Pradžioje instruktoriai patikrino lietuvių sugebėjimus ir baimes (pavyzdžiui, teko šliaužti siauru po žeme užkastu vamzdžiu – taip tikrinama ar žmogus neserga klaustrofobija, teko laipioti bokšto sienomis – tikrinama ar nėra aukščio baimės ir t.t.).
Kelis mėnesius ATAS pareigūnai mokėsi intervencijos. Mokymai apėmė įvairiausius dalykus: operacijų planavimą, šturmą, derybas, greitošaudą, ekstremalų vairavimą, žvalgybą (dėl to mūsiškiai paromis mirko Prancūzijos pelkėse ir sėlino miškais), asmens apsaugą ir kt. Beje, vėliau D. Jauniškis ir S. Guzevičius Prancūzijoje išmoktas pamokas pritaikė kurdami Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgas, kurios paskui atliko daugybę sėkmingų operacijų Afganistane.
Kol jie mokėsi Prancūzijoje, Lietuvoje įvyko Seimo rinkimai, kuriuose laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (taip persivadino Lietuvos komunistų partija). „Jų mokslai baigėsi po rinkimų, jie nežinojo, kas su jais bus – gal komunistai juos sušaudys“, – pasakojo buvęs ATAS vadas A. Skučas.
Išguldė „Vilniaus brigadą“
Pasak ATAS vado A. Skučo, grėsmę kėlė ne tik prieš Lietuvos valstybę nusistatę asmenys bei organizacijos, bet ir paprasčiausi agresyvūs psichiniai ligoniai, kurių tuo metu vien Vilniuje buvo apie du šimtus.
Pavyzdžiui, birželį, į AT rūmus (ATAS dar nebuvo perėmęs pastato apsaugos), kurie tuo metu dar nebuvo stipriai saugomi, įėjimai nerakinami, pro sargybinį įbėgo psichinis ligonis, šaukdamas, kad užmuš V. Landsbergį. Jis puolė laiptais į trečią aukštą, kur buvo pirmininko kabinetas, jį nusivijo vestibiulyje budėję policininkai. Prie V. Landsbergio kabineto agresyvų įsibrovėlį sučiupo asmens sargybiniai.
ATAS pareigūnams ne kartą teko susiremti ir su sostinėje tuo metu karaliavusia „Vilniaus brigada“. Banditai, prieš kuriuos tuo metu teisėsauga buvo bejėgė, net per spaudą buvo pareiškę: „Vilnių valdome mes“. Bet ATAS vyrams buvo nusispjaut ant kriminalinių „autoritetų“.
Tuo metu Vilniuje buvo tik vienas geras viešbutis – „Lietuva“. „Vilniaus brigada“ čia jautėsi kaip namuose, nuolat siautėdavo viešbučio baruose.
Šiame viešbutyje buvo apgyvendinami Valstybės svečiai, juos saugodavo ATAS. Kaip pasakojo A. Skučas, sykį, viešbutyje saugant svečius iš JAV ir Europos, brigadiniai ten vėl ėmė siautėti. ATAS pareigūnai su jais nesiceremonijo: viešbučio foje ant grindų išguldė šešis ar aštuonis brigadinius, tarp jų ir gaujos vadeivą Borisą Dekanidzę. Po to juos visus nuvežė į policijos komisariatą.
Policininkų reakcija, pamačius, ką atvežė, puikiai iliustruoja to meto teisėsaugininkų santykį su „Vilniaus brigada“ – policininkai pabėgo iš komisariato. Pasak A. Skučo, ATAS pareigūnams patiems teko atsirakinti komisariato kameras ir sukišti į jas banditus. Netrukus po to, kai ATAS vyrai išvažiavo, policininkai brigadinius paleido.
Po kelių dienų brigadiniai gatvėje apšaudė stovintį asmeninį ATAS pareigūno Arūno Antanaičio automobilį, kulkos prakiurdė skardas.
Tada „brigadai“ buvo perduota žinutė: „Norite, kad vėl išguldytume?“. Kitą dieną brigadiniai paėmė kulkomis suvarpytą automobilį, suremontavo ir grąžino. Nuo to laiko nusikaltėliai vengdavo painiotis ATAS vyrams po kojomis.
Skyriaus bijojo ne tik kriminalinis pasaulis. Pasak A. Skučo, vėliau jam teko kalbėtis ne su vienu kagėbistu, jie sakydavo, kad labai bijojo ATAS, nes šie pareigūnai galėjo imtis itin griežtų priemonių.
Močiutė iš rankinės išsitraukė automatą
A. Skučas gan detaliai papasakojo, kaip skyrius buvo ginkluojamas.
Įkūrus ATAS, tarnybos vadas lankėsi JAV ir įvairiose Vakarų Europos šalyse (Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) prašydamas ginklų, tačiau Lietuva buvo dar oficialiai nepripažinta valstybė, todėl šie prašymai susilaukdavo neigiamų atsakymų.
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvos vidaus reikalų ministerijai (VRM) vadovauti buvo paliktas sovietinis ministras Marijonas Misiukonis. Naujoji šalies valdžia tokiu būdu siekė sumažinti antilietuviškas nuotaikas milicijoje, kur dirbo daug rusakalbių. A. Skučas sako vos ne kiekvieną savaitę siuntęs M. Misiukoniui raštus su AT pirmininko parašu prašydamas ATAS skirti ginklų iš VRM arsenalo. Galų gale, maždaug 1990-ųjų rugpjūtį gavo penkis pistoletus „Makarov“ ir po 16 šovinių kiekvienam. Vienas buvo skirtas A. Skučui, keturi atiteko asmens sargybiniams. Parlamente dar buvo šiek tiek medžioklinių šautuvų, kuriuos savanoriai pasiėmė iš savo tėvų ar senelių medžiotojų.
1991-ųjų sausio 11 ar 12 d., kai ginkluotų susirėmimų tikimybė jau buvo labai reali, A. Skučui paskambino Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vilius Baldišis:„Atiduosim viską, kas yra mūsų sandėly“. Iš banko ATAS gavo keturis automatus AK su daug šovinių ir 15-20 pistoletų TT su šoviniais. Tai buvo pirmas kiek rimtesnis apsiginklavimas prieš Sausio 13-ąją.
ATAS bandė paimti ginklus iš Lietuvos kino studijos (tuos ginklus buvo galima vėl pritaikyti šaudymui), iš DOSAAF (sovietinė organizacija „Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti“), bet paaiškėjo, kad ginklus iš ten jau išsivežė policija. „Misiukonis mus aplenkė“, – su apmaudu sakė A. Skučas. Bet vienoje vietoje ATAS Misiukonį aplenkė: spėjo ištuštinti vienintelės ginklais prekiavusios parduotuvės „Gamta, žūklė, medžioklė“ sandėlį. Pats parduotuvės direktorius paskambino į parlamentą: „Greitai atvažiuokit, kol milicija visko neišvežė“. Sausio 13-osios išvakarėse ATAS iš tos parduotuvės atsivežė daug medžioklinių šautuvų ir amunicijos – pilnutėlį mikroautobusą.
Po Sausio 13-osios žudynių daug įvairių ginklų į parlamentą atnešė žmonės. A. Skučas iki šiol prisimena močiutę, kuri iš megztos rankinės ištraukė Antro pasaulinio karo laikų legendinį vokišką automatą MP 40 (pagal kūrėjo pavardę dar vadintą „šmaiseriu“) ir paketą šovinių: „Tai mano tėvelio, gal prireiks“.
1991-ųjų vasarą Lietuvoje rubliai buvo pakeisti laikinaisiais pinigais, vadinamosiomis vagnorkėmis. Už šiuos pinigus ATAS dar prieš pučą nelegaliai prisipirko daugybę ginklų iš rusų kareivių, kurie iš savo sandėlių vogė viską, ką galėjo. „Per tvorą“ buvo nupirkta daug automatų ir kitokių ginklų, netgi prieštankinių granatsvaidžių.
1991-ųjų birželį pirmąkart buvo oficialiai nupirkti ginklai užsienyje. Austrijoje buvo nupirkta 100 pistoletų „Glock“. Tačiau sienas dar kontroliavo rusai, todėl ginklus teko gabenti slapčia. Pistoletai buvo pakrauti į vilkiko, iš Austrijos į Maskvą vežusio pieno miltelius, puspriekabę. Vilkikas sėkmingai pasiekė Maskvą, o grįžtant į Austriją, užsuko į Vilnių, atvažiavo iki pat parlamento ir ATAS pareigūnai pasiėmė pistoletus.
Po pučo ginklai jau buvo perkami ir atgabenami be problemų. Tačiau irgi neapsieita be nuotykių. 1992 m. Izraelyje buvo nupirkta partija automatų „Uzi“, ginklai buvo atvežti į Lietuvą, tačiau šovinių buvo labai mažai, nes tuo metu Izraelyje sprogo šaudmenų gamykla. Kiek vėliau reikalingi šoviniai buvo nupirkti Čekijoje.
Beje, vos įkurtas ATAS galėjo bent pasidžiaugti geromis ryšio priemonėmis. 1990-ųjų birželį JAV ir Kanados lietuviai naujai tarnybai surinko 30 tūkst. dolerių, už kuriuos Japonijoje buvo nupirkta moderni radijo ryšio aparatūra. Ji buvo ypatinga tuo, kad tuo metu rusų kariškiai neturėjo techninių galimybių blokuoti šio ryšio. Aparatūra buvo atgabenta į Lenkiją, o iš ten į Lietuvą savo automobiliais dalimis ją atvežė mūsų diplomatai. „Jei nebūtume turėję to ryšio, galėjo nutikti daug labai blogų dalykų“, – sakė buvęs ATAS vadas.
Pabaiga, tapusi nauja pradžia
1993 m. prezidentu išrinkus A. Brazauską, Seime daugumą turintys kairieji ATAS panaikino, vietoj jo įsteigė Vadovybės apsaugos departamentą (VAD) prie Vidaus reikalų ministerijos. „Gera tarnyba buvo išdarkyta. Maždaug pusė ATAS pareigūnų perėjo į VAD, kiti pasakė, kad komunistams netarnaus“, – sunkiai atsidusęs pasakojo A. Skučas . Po ATAS panaikinimo dalis pareigūnų perėjo į Valstybės saugumo departamento ryšių tarnybą, užtikrinančią vyriausybinį ryšį, dalis buvusių ATAS pareigūnų įkūrė Finansų ministerijos apsaugos skyrių, paskui dalis jų atėjo į kariuomenę.
Į kariuomenę perėję ATAS pareigūnai įkūrė Specialiųjų operacijų junginį. Po keleto metų junginys tapo Specialiųjų operacijų pajėgomis (SOP). Tuometinė kariuomenės vadovybė suprato tokių pajėgų reikalingumą ir nesuklydo: buvę ATAS nariai sukūrė tokias spec. pajėgas, kad Afganistane NATO sąjungininkai nuolat žavėjosi lietuvių kariais ir jų kovinėmis operacijomis.