Kalbėdamas apie neseniai pasirodžiusią knygą „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ jos autorius – žinomas menininkas ir žurnalistas Vaidotas Žukas pažymi norįs, kad „skaitytojai mokėtų matyti ir skaityti ženklus, kūrybingai pratęstų tematines ir formos užuominas, nutylėjimus, kad, pavyzdžiui, didelėje Luokesų ežero nuotraukoje seklumos siluete matytų archetipinę nuogos moters formą, o kunigo Česlovo Kavaliausko darytose nuotraukose iš Molėtų Joniškio įžvelgtų tarkovskišką amžinybės šviesą“.
Vaidotas Žukas
© DELFI / Tomas Vinickas

Knygoje, be kita ko, pasakojama apie paskutinį Lietuvos partizaną – Antaną Kraujelį, kuris jo apsupimo operacijoje dalyvavusiam buvusiam nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministrui (1991 m.) Marijonui Misiukoniui, prezidento Valdo Adamkaus apdovanotam ordinu, tebuvo „kriminalinis nusikaltėlis“. „Tie, kas vadina A. Kraujelį „kriminaliniu nusikaltėliu“, vertina kruviną rezistencinę kovą iš šiuolaikinių pacifistinių pozicijų. Tai absoliučiai nelygintini reiškiniai. A. Kraujelis buvo tikras Lietuvos partizanas, davęs priesaiką ir jos laikęsis. Manau, kad V. Adamkaus skirtas M. Misiukonio apdovanojimas buvo viena grubiausių klaidų prezidento kadencijoje“, - tvirtina V. Žukas.

Svarbi vieta knygoje skirta Molėtų žydams. Molėtuose 1923 m. buvo 1772 gyventojai, iš jų 1343 - žydai. Šiandien miestelyje neliko nė vieno žydo. Paklaustas, kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų buvę Holokausto, V. Žukas sako: „Lietuva būtų kitokia – spalvinga žydiškais garsais, kvapais, vaizdais, barzdotais žmonių charakteriais, gatvėse ir aikštėse būtų daug vaikų, daugiau emocijų, būtų daugiau natūralios opozicijos išpuikusiems ir išglebusiems lietuviams. Mokytojas Justinas Mikutis kartodavo, kad „lietuvis pradeda mąstyti tik tada, kai gauna su kuolu per kuprą“. Tautinė įvairovė, kurią dabar matome Niujorke, Briuselyje, Londone ar Paryžiuje, būtų tas kupros niežėjimas, kuris neleistų paskęsti savimeilėje mūsų autochtonams. Apie tokią Lietuvą svajoju, tokios Lietuvos ilgiuosi.“

- Kodėl sumanėte išleisti knygą „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“?

- Sumanė Molėtų savivaldybės vadovai miesto paminėjimo 625-osioms metinėms. Man beliko knygą padaryti.

- Kaip apibūdintumėte jos žanrą ir tikslą?

- Mokslų akademijos atstovai ją pavadino mokslo populiarinimo žanro, nors man ji labiau žurnalistinė: 200 puslapių lietuvių ir anglų kalbomis, koliažo principu sudėliotų 300 senų ir naujų nuotraukų, reprodukcijų.

Knygos tikslas – parodyti dramatišką, didingą ir tragišką Molėtų krašto istoriją, iškelti ryškiausias asmenybes – laisvės kovotojus, kankinius, keistuolius ir šviesuolius. Ir visa tai pateikti architektūros paminklų, dvarų parkų ir ežeringos gamtos fone. Juk Molėtų krašte yra tik kelios nedidelės upelės ir 235 ežerai!

- Atsiliepimai liudija, kad Jūsų knyga apie Molėtų kraštą yra išskirtinė...

- Tegul nusprendžia skaitytojai. Mano tikslas buvo surinkti medžiagą, ją kritiškai atrinkti, sukomponuoti ir padaryti stilingą daiktą. Norėjau, kad ir tekstinė, ir ikonografinė dalys būtų aktyvios, bet ne varginančios. Žmonės patys nešė ar siuntė nuostabių nuotraukų ir jaudinančias istorijas. Kadangi laikas surinkti medžiagą buvo trumpas – viską reikėjo padaryti per gerą pusmetį – pakviečiau kelis talentingus žmones parašyti savo atskiras nuomones apie šį kraštą: Molėtuose gimusį rašytoją Marių Ivaškevičių, puikiai rašančią dailininkę Aistę Černiūtę ir brolius fotografus Algimantą ir Mindaugą Černiauskus. Jie – šio krašto paprastų žmonių kronikininkai. Broliai davė niekur nespausdintų nuotraukų ir parašė nuostabius komentarus.

- Jūsų knyga nepanaši į kitų savivaldybių užsakytas tokio pobūdžio knygas.

- Dažniausias jubiliejinių knygų bruožas – vietinių politikų pagarbinimas, pasidžiaugimas liaudies menininkų iniciatyvomis, paežerių pramogomis ir kaimo šventėmis. Trečiame puslapyje turi būti meras su savo regalijų grandinėmis, penkioliktame puslapyje – meras su apsilankiusiais valstybės vadovais ar užsienio svečiais, penkiasdešimtame – miesto valdžia su verslininkais, sportininkais, grybautojais.

Molėtų merui Stasiui Žviniui pasakiau, kad tokių dalykų mūsų knygoje nebus. Jis nustebo. Bet kai paaiškinau, kad atėjęs kitas meras visą knygos tiražą sunaikins, nes jam reikės naujos knygos su kitomis – jo nuotraukomis, Molėtų vadovas sutiko. Sutarėme išleisti knygą, „turinčią išliekamąją vertę“.

Naujoje knygoje daug žmonių portretų, kurie dažnai iškalbingesni nei patys tekstai. Norėčiau, kad skaitytojai mokėtų matyti ir skaityti ženklus, kūrybingai pratęstų tematines ir formos užuominas, nutylėjimus, kad, pavyzdžiui, didelėje Luokesų ežero nuotraukoje seklumos siluete matytų archetipinę nuogos moters formą, o kunigo Česlovo Kavaliausko darytose nuotraukose iš Molėtų Joniškio įžvelgtų tarkovskišką amžinybės šviesą.

- Knygoje yra keliolika skyrių, skirtų asmenims, kilusiems iš šio krašto arba čia gyvenusiems. Kaip juos atrinkote?

- Pagrindinis kriterijus – žmonių tikrumas, nepaisant jų pažiūrų ar tautybės, šių žmonių pasiaukojimas vardan idealų, jų gyvenimo įdomumas, netikėtumas. Taip knygoje atsirado buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Jeronimas Ivanauskas, vėliau tapęs Molėtų vaistininku, karo metais gelbėjęs žydus. Arba Varšuvos ir Vilniaus kabareto dainininkė Hanka Ordonówna, jaunėlio Tiškevičiaus žmona, gyvenusi čia Arnionių dvare, sovietams užėjus ištremta į Sibirą, vėliau mirusi Beirute. Arba alantiškis, sovietinės Rusijos kalėjimuose keliolika metų praleidęs arkivyskupas Teofilius Matulionis, su grupe lietuvių kunigų iškeistas į keliasdešimt Lietuvos bolševikų. Arba legendinė Molėtų gydytoja Marija Apeikytė, už savo pinigus pirkusi žmonėms vaistus. Ir taip toliau: mistikas Andrzejus Towiańskis, archeologas Petras Tarasenka, Europoje 19 amžiuje pagarsėjęs ichtiologas ir bitininkas Mykolas Girdvainis, 20 amžiaus kunigas kavaleristas Jonas Žvinys ir kiti.

- Svarbi vieta skirta krašto žydams – jų klestėjimui, katastrofai ir gelbėtojams. Kokia buvo žydų įtaka krašto kultūrai? Koks jų likimas?

- Šitas skyrius knygoje dramatiškiausias. Paskutiniais amžiais Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo tiršta žydų. 18-19 amžiais Rusijos valdžia kitatikius, kitaminčius ir politinius kalinius trėmė į imperijos pakraščius. Tokia ir buvo Lietuva. Būtent Molėtų kraštas buvo skirtas įvairiems valdžios nemalonėn patekusiems žmonėms – kartais tai buvo mokesčių nemokėtojai ar šiaip maištautojai, o dažniausiai – tiesiog kitų tikėjimų išpažinėjai. Molėtuose jau 19 a. viduryje žydų gyveno dvigubai daugiau nei lietuvių.
-
- Kaip rašote knygoje, Molėtuose 1923 m. buvo 1772 gyventojai, iš jų 1343 - žydai. Vadinasi, miestelis iš esmės buvo žydiškas, nelietuviškas?

- Tai statistika iš pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo. Skyrių apie žydus specialiai iliustravau nuotrauka, sukomponuota per du puslapius su keliasdešimčia žydų Molėtų aikštėje. Kokie stiprūs ir charakteringi etniniai tipai!
-
1915 m. į Molėtus įsiveržę Rusijos kazokai surengė žydų pogromą, daug jų išžudė, kitus ištrėmė į Pemzos sritį.

Vis dėlto, susikūrus nepriklausomai Lietuvai, žydai čia turėjo labai geras sąlygas: tautinę ir kultūrinę autonomiją – mokyklas hebrajų ir jidiš kalbomis, klestėjo žydų bankai, gausybė sionistinių švietimo, kultūros, sporto, karinio parengimo draugijų, savišalpos organizacijų. Dalis žydų buvo lojalūs Lietuvos valstybei, ėjo į kariuomenės savanorius, skautus. Kita vertus, dalis iš Rusijos tremčių grįžusių nuskurdusių žydų buvo užsikrėtę proletarinės revoliucijos nuotaikomis, ėmė kurti prieš Lietuvos valstybę nukreiptas komunistines organizacijas ir, natūraliai, Antano Smetonos buvo persekiojami, sodinami į kalėjimus. Bet tai nebuvo rasinė diskriminacija. A. Smetona uždraudė ir lietuvių katalikų šviesuomenės ateitininkų organizaciją, jos vadovus sukišo į lagerius. Izoliuoti buvo tiesiog ėję prieš A. Smetonos valdžią.

- Neretai kalbama apie žydų ekonominį įsigalėjimą Lietuvoje, lietuvių išstūmimą iš įvairių sričių – prekybos, amatų, medicinos. Bet štai Jūsų knygoje rašoma: „Lietuvių kooperatyvai buvo remiami valstybės. Lietuvos verslininkų draugijos „Verslas“ agitacija, kad nebūtų perkama iš žydų, taip pat smarkiai paveikė žydų ekonomiką. Kartais ir kunigai iš sakyklų patardavo, kad lietuviai pirktų tik kooperatyve, o pirkdavę iš žydų būdavo smerkiami.“ Tai kurie buvo engiami ir kurie – engėjai?

- Tai buvo normalūs rinkos santykiai, konkurencija. Ir negalima šių santykių vadinti engimu. Miesteliuose veikė žydai, ūkiuose – lietuviai. Pasiskirstymas buvo ryškus. Bet naujai susikūrusios Lietuvos valdžia po truputį skatino ir lietuvius imti ekonomiką į savo rankas. Atsirado natūrali ekonominė trintis, kartais perauganti ir į žmogiškus santykius.
Tačiau ambasadorius Vytautas Dambrava, vaikystėje su šeima gyvenęs Alantoje, man pasakojo, kad lietuviai žydus gerbė – šeštadieniais jo motina vaikams net neleisdavo išdykauti, nes buvo šabas.

- Bet nacių laikais prie žydų egzekucijų prisidėjo ir vietiniai lietuviai?

Dažnai pagalvoju, kaip dabartiniai lietuviai elgtųsi, jei atsitiktų panaši situacija – ar sugebėtų atsilaikyti, ar vėl varytų žydus prie duobių. Iki šios knygos ir aš pats galvojau, kad kolaboravusių su vokiečiais buvo nedaug, iš kiekvieno rajono gal vienas-kitas. Bet šitų niekšų buvo tikrai daug. Anot liudininkų, 700 žydų Molėtuose suėmė ir sušaudė lietuviai, naciai buvo tik keli, jie tik fotografavo. Kelias tokias nuotraukas turėjau iš Vokietijos archyvų, bet į knygą dėti negalėjau, nes jos per daug kraupios...

Bet dėjau kelis išlikusius laiškus, kuriuos prieš pat egzekuciją parašė keli areštuoti Molėtų žydai. Šie dokumentai, išnešti vietinių krikščionių ir patekę į Pietų Afriką, dabar saugomi Yad Vashemo muziejuje Izraelyje. Tarp kitko, Molėtuose dabar nėra nė vieno žydo, o Pietų Afrikoje iki šiol veikia Molėtų žydų draugija. Tai palikuonys tų molėtiškių, kurie emigravo dar 19 amžiaus pabaigoje.

- Rašote knygoje ir apie Molėtų krašto žydų gelbėtojus...

- Tai tikri didvyriai, ir šių žmonių radau kelias dešimtis. Žydų gelbėjimas turėjo būti labai slaptas, buvo įjungiamos vis naujos šeimos, nes dažnai tekdavo keisti slėptuvių vietas. Taigi šioje veikloje veikė šimtai garbingų žmonių.

Knygoje yra poskyris, kaip giedraitiškių Ruzgių šeimos vaikai išgelbėjo žydų Kacų šeimą. Arba, pavyzdžiui, Karklynės ūkyje gyvenęs dailininkas Antanas Jaroševičius žydaitę Esterą Gutmanaitę nuo ateinančių policininkų ir vietinių skundikų paslėpdavo viename iš avilių. Jam pavyko merginą išslapstyti net dvejus metus – iki karo pabaigos. Knygoje yra ir papildoma tema – Jaroševičiaus sūnaus Algirdo ir gelbėjamos Esteros graudžios meilės istorija.

- Kokia būtų Lietuva, jei nebūtų buvę Holokausto?

- Per šios knygos pristatymą Molėtuose vakaro vedėjas pasakojo, kad Lietuvos laikais Molėtų miesto gatvėse žydų jaunimas vakarais po darbų vaikštinėdavo ir dainuodavo. Kaip norėčiau klausytis tokio dainavimo!

Lietuva būtų kitokia – spalvinga žydiškais garsais, kvapais, vaizdais, barzdotais žmonių charakteriais, gatvėse ir aikštėse būtų daug vaikų, daugiau emocijų, būtų daugiau natūralios opozicijos išpuikusiems ir išglebusiems lietuviams. Mokytojas Justinas Mikutis kartodavo, kad „lietuvis pradeda mąstyti tik tada, kai gauna su kuolu per kuprą“. Tautinė įvairovė, kurią dabar matome Niujorke, Briuselyje, Londone ar Paryžiuje, būtų tas kupros niežėjimas, kuris neleistų paskęsti savimeilėje mūsų autochtonams. Apie tokią Lietuvą svajoju, tokios Lietuvos ilgiuosi.

- Knygoje daug rašoma apie krašto rezistentus, partizaną A. Kraujelį: „Dar tebegyvena žmonės šiose apylinkėse, atmenantys antgamtiškų galių turėjusį Antaną Kraujelį-Siaubūną, tikėjusį ir kovojusį dėl krašto laisvės. Tik likusį vienui vieną... Iš visų – paskutinį“. Ar kalbėjotės asmeniškai su tais, kurie atmena? Iš kur tos antgamtinės galios?

- Jūs cituojate ne iš mano, bet iš dailininkės A. Černiūtės teksto. Ji pasirinko šiek tiek legendinį pasakojimo stilių. Bet paskaitykite A. Kraujelio sesers dr. Janinos Kraujelytės-Šyvokienės knygą apie brolį ir KGB bei amžininkų liudijimus. Kraujelį medžiojo šimtai stribų, saugumiečių, milicininkų, kagėbistų – iki pat 1965 metų. Bet nereikia nė to – išeikite lietingą ir vėjuotą rudens vakarą vienas į mišką ir pabūkite iki ryto… Kraujelis taip gyveno 20 metų – ginkluotas, sušalęs, nevalgęs, pjudomas okupacinių struktūrų. Ar tai ne antgamtiška?

Rinkdamas medžiagą kalbėjau apie A. Kraujelį ir su vietiniais žmonėmis. Jei norite, važiuokime į Alantą ir su jais supažindinsiu. Dar išlikę padorūs Molėtų krašto žmonės perdavė pačių stipriausių įspūdžių iš jų pačių ar jų artimųjų susitikimų su A. Kraujeliu. Pavyzdžiui, kalbėjau apie viešumoje pasirodančias kontroversijas dėl paskutiniojo partizano su netoli Alantos dvaro gyvenančiu lentpjūvės savininku Vytautu Sabalinka. Jis sako, kad A. Kraujelis lankydavosi jo uošvio šeimoje, pagal kurį, tai buvo garbingas žmogus, teisingas kovotojas...

- Bet juk nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, beje, prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas ordinu, tvirtina, kad A. Kraujelis buvo viso labo kriminalinis nusikaltėlis.

- Gal norite, kad lapinas gražiai kalbėtų apie strazdą, pakliuvusį į jo dantis? Kaip kitaip apie partizaną gali kalbėti buvęs KGB operatyvinis įgaliotinis, dalyvavęs A. Kraujelio apsupimo operacijoje, o kai kovotojas, nenorėdamas pasiduoti, nusišovė, M. Misiukonis patvirtino „bandito“ atpažinimą.

Tie, kas vadina A. Kraujelį „kriminaliniu nusikaltėliu“, vertina kruviną rezistencinę kovą iš šiuolaikinių pacifistinių pozicijų. Tai absoliučiai nelygintini reiškiniai. A. Kraujelis buvo tikras Lietuvos partizanas, davęs priesaiką ir jos laikęsis. Kol buvo gyvas nors vienas ginkluotas rezistentas, karas ir kova nebuvo baigta. Kare žmonės žūva. O tai, kad pagal partizanų statutą vykti į baudžiamąsias operacijas reikėjo štabo vadovybės sprendimo, A. Kraujelis juk buvo likęs vienas – pats ir vadas, ir operacijų vykdytojas. Manau, kad V. Adamkaus skirtas M. Misiukonio apdovanojimas buvo viena grubiausių klaidų prezidento kadencijoje.

- Knygos pabaigoje kviečiate Molėtų miesto vadovus jubiliejaus proga „atlikti ir atminties bei sąžinės sąskaitą tiems, kurie kovojo ir žuvo dėl laisvės, dėl savo įsitikinimų“, atsisakyti sovietinės ideologijos primestų gatvių pavadinimų.

- Tai natūralus pasiūlymas. Jis aktualus ne tik Molėtams, bet daugumai Lietuvos miestelių ir kaimų. Visuose Lietuvos kraštuose yra gyvenusių ir veikusių didikų, mecenatų, sukilėlių, laisvės kovotojų, bet čia dar išlikusi gausybė gatvių pavadinimų su okupacinės valdžios veikėjų vardais, net ir vežusių „tarybų Lietuvon Stalino saulę“. Todėl Molėtų vadovams ir siūlau ideologizuotus ir klaikiai skambančius Statybininkų, Mechanizatorių, Melioratorių gatvių pavadinimus pakeisti Barboros Radvilaitės, Vyskupo dvaro, Mykolo Giedraičio, Malvinos Valeikienės, Sąjūdžio ir kitais šiam kraštui artimais vardais.

Kaip kalbėjome, visuose Lietuvos miesteliuose buvo gausu žydų, tad šalia Lietuvos didikų, dvasios šviesuolių ir pokario partizanų turėtų rastis ir žydų atminimui skirtos gatvės bei aikštės. Tegul ir vaikai žino, kad čia gyveno labai daug ir kitokių žmonių, kad reikia mokėti visus gerbti ir su visais sugyventi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Galingas žemės drebėjimas supurtė centrinę Meksiką žuvo 60 žmonių, skaičius gali dar didėti (12)

7,1 balo pagal richterio skalę žemės drebėjimas smogė Pueblos valstijai centrinėje Meksikoje, į...

Orai: laukia nuostabios permainos (5)

Artimiausiomis dienomis temperatūra žymiai nesikeis, išaugs debesuotumas, trumpai palis. Nuo...

Dvi Rusijos „Il-76“ minutės virš Lietuvos: ženklas duotas? (928)

Rusijos karinių lėktuvų „Il-76“ pasirodymą Lietuvos oro erdvėje daugelis pasistengs priskirti...

D. Grybauskaitė kreipėsi į pasaulio lyderius JT: Kremlius nesugeba pažaboti savo neapykantos Vakarams (789)

Rusijos vadovybė niekaip nesugeba pažaboti savo neapykantos Vakarams, pareiškė prezidentė...

Pasiruoškite blogiausiam: nevaldoma Kinijos kosminė stotis krenta į Žemę (119)

Kinijos kosminė stotis „ Tiangong -1“ jau ruošiasi pasitikti savo pražūtingą lemtį. 2011...

Žurnalo viršelyje išvydusi pakoreguotą savo krūtinę E. Ratajkowski paviešino neretušuotą kadrą (11)

Žinomas Amerikos supermodelis Emily Ratajkowski socialiniame tinkle „Instagram“ pasidalijo...

D. Petrovičiaus mamos dovana pravirkdė Slovėnijos krepšinio herojų (4)

Fantastiškai Europos krepšinio čempionate rungtyniavęs ir ant savo pečių link titulo Slovėnijos...

Antroji pusė nebenori mylėtis: kodėl ir ką daryti? (36)

Ilgai gyvenant kartu, tai nutinka kur kas greičiau, negu jums atrodo.

Vilniaus oro uoste, į Kijevą turėjusiame skristi lėktuve, siautėjo agresyvūs Izraelio piliečiai papildyta (117)

Antradienio vakarą 19.37 val. policija gavo pranešimą, kad Vilniaus oro uoste, lėktuve (skrydis...

D. Gudelis: idealaus prezidento atvaizdas lipdomas iš esamų ir buvusių prezidentų (27)

Viešojoje erdvėje jau prasidėjo diskusijos, kokie galimi kandidatai dalyvaus 2019 m. prezidento...