aA
Vytautas Landsbergis teigia, kad Lietuva nepriklausomybę galėjo paskelbti dar kartu su Vidurio Europos valstybėmis, tačiau Kovo 11-oji subrendo ir nutiko neatsitiktinai. Jai buvo ruoštąsi ir nepriklausomybė atkurta tiek turint žmonių palaikymą, tiek visus teisinius argumentus.
Vytautas Landsbergis
© DELFI / Domantas Pipas

Kalbėdamas apie dabarties politiką Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas pastebi, kad visuomenę bandoma klaidinti apgaviškiškais referendumais, o Seimo prestižą atkurti galėtų platesnės demokratinės diskusijos ir mažesnė skuba.

V.Landsbergio teigimu, šiuolaikinę politiką atgaivintų nuostata, kad politika yra ne kova dėl valdžios, galios ar turtų, o bendrojo intereso atstovavimas.

„Tokia politika iš tikrųjų nėra patraukli. Jauni žmonės nenori murkdytis purvyne, atsimušinėti nuo šmeižtų, kaltinimų ar įtarimų, baimintis, kad ant jų bus užsiundyta teisėsauga ar priklausomi žurnalistai. Reikia kitokios demokratijos. Negalima sakyti, kad mūsų valstybė bloga. Reikia sakyti, kad mūsų valstybė taisytina ir aš noriu geresnės valstybės“, – teigia Sąjūdžio lyderis, Tėvynės Sąjungos įkūrėjas, buvęs Seimo pirmininkas ir Europos Parlamento narys.

– Istorikai kalbėdami apie tikras datas konstatuoja, kad jei ir ne tada, tai vėliau istoriniai procesai vis tiek būtų atvedę prie to paties. Kitaip sakant, kad tas įvykis buvo neišvengiamas ir kažkada būtų nutikęs. Ar Kovo 11-oji galėjo nutikti anksčiau ar vėliau? O gal Kovo 11-oji buvo būtent tik ta viena proga ir jei ne ta diena, tai nekalbėtume dabar apie laisvą Lietuvą?

– Galėjo būti ir 1989-ųjų lapkričio mėnuo. Sąjūdis siūlė, net reikalavo, kad rinkimai būtų surengti dar 1989-ųjų pabaigoje. Bet mes turėjome skaitytis su realybe, kad visus veiksmus kontroliuoja komunistų partija ir Maskvos leidimo klausę vietiniai veikėjai. Jų atsakymas buvo „ne“. Jei būtų pavykę surengti rinkimus dar tų metų lapkritį, tai istoriškai būtume kitoje padėtyje, būtume kartu su visa Vidurio Europa. Visoje Vidurio Europoje tas virsmas iš komunizmo į demokratiją įvyko 1989-ųjų vasarą ir pabaigoje. O Lietuvos tas pats virsmas nusikėlė todėl, kad administracija, LKP, Algirdas Mykolas Brazauskas, žodžiu, visa ta oficialioji viršūnė pasakė, kad pagal esamą sovietinę konstitucinę tvarką rinkimai yra numatyti 1990-ųjų vasario mėnesį ir jie nemato reikalo daryti anksčiau. Mes negalėjome nei langų daužyti, nei revoliucijos kelti, tai teko sutikti, kad tegul būna ir trim mėnesiais vėliau. Rinkimai įvyko vasario pabaigoje, bet buvo reikalingas dar ir antras ratas, tad viskas nusikėlė ir į kovo mėnesį.

– O pati Kovo 11-oji konkrečiai?

– O Kovo 11-oji buvo sąlygota jau numatytų ir prasidedančių įvykių Maskvoje. Vadinamasis Liaudies deputatų suvažiavimas, į kurį dalis mūsiškių ir aš pats, kaip liaudies deputatas, išrinktas Panevėžyje, būčiau turėjęs važiuoti ir mes būtume visiškai dviprasmiškoje padėtyje. Buvo aišku, kur mes einam ir ką mes darom – mes skelbiam nepriklausomą valstybę. O tuo pačiu metu važiuotume dalyvauti kitos valstybės valdžioje. Ta dviprasmybė buvo nepriimtina. Todėl, jei tik būtų įmanoma, mes turėjome padaryti savo sprendimus iki to Liaudies deputatų suvažiavimo Maskvoje, kuris ir įvyko kovo 12-13 dienomis.

Kai kurie deputatai, visgi, išvyko į tą suvažiavimą Maskvoje.

Taip. Nebūtinai jie ten turėjo važiuoti, bet čia buvo atskira kalba. Brazauskas išvažiavo irgi neklausdamas, po Kovo 11-osios balsavimo, 12-os dienos ryte. Dar Amerikos korespondentui pasisakė stotyje, kad labai nepritarė tam, kas buvo padaryta. Ar galėjo Kovo 11-oji įvykti vėliau? Jau būtų blogai. Būtume dviprasmybėje – nei važiuoti į Maskvą, nei nevažiuoti. Dviprasmiškumas tvyrotų ir Lietuvoje. Reikėjo aiškumo ir Kovo 11-oji buvo optimali data. Aukščiausiąją Tarybą buvo galima sušaukti jau kovo 10-ąją ir tada buvo atlikti formalūs veiksmai, patvirtinti mandatai ir kad pakanka kvorumo vykdyti parlamentinę sesiją. Likus savaitei to kvorumo dar nebuvo. Apygardos tada turėjo teisę nustatyti antrojo rato dieną. Kai kur tai vyko kovo 6, kai kur kovo 8 dienomis. Aš buvau gavęs teisę kalbėti per radiją ir televiziją kovo 3 dieną. Mano prašymas buvo, kad aš noriu Sąjūdžio vardu pasveiktini Lietuvos žmones švento Kazimiero dienos išvakarėse. Tokia malonė man buvo suteikta, o aš eteryje pasakiau, kad rytoj žūtbūt visi turi eiti balsuoti.

– Tai pažeidinėjote rinkimų agitacijos tvarką.

– (juokiasi) Taip. Mums trūko narių iki kvorumo. Negali taip būti, kad Lietuva lyg ir apsisprendusi, o neturi dar išrinktos Aukščiausiosios Tarybos, nes žmonės nebeatėjo balsuoti į antrą ratą. Aš labai aiškiai pasakiau, kad galite balsuoti už ką norite, nors ir už kompartiją, bet kad būtų išrinktas skaičius. Mes jau turėjome daugumą, bet dar nebuvo kvorumo. To buvo pasiekta ir kovo 10-ąją jau suvažiavo reikiamas kiekis deputatų.

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis
© DELFI / Andrius Ufartas


– O pačią kovo 11-ąją dar buvo tokių, kurie sakė, kad gal nereikia, gal neskubam?

– Buvo. Tokių buvo visą laiką. Bet Sąjūdžio deputatai Aukščiausioje Taryboje jau turėjo lemiamą daugumą, buvo parengti dokumentai, deklaracijos, laikinoji Konstitucija, atšaukimas sovietinių konstitucijų. Tęstinumo simboliškumui mes susigrąžinome 1938-ųjų metų Konstituciją. Iš to paskui konkurentai darė didelę propagandą, kad mes čia smetoninę Lietuvą norime atkurti (juokiasi). O mes tai padarėm tik pusei valandos, o paskui sustabdėm ir priėmėm laikinąją Konstituciją, laikinąjį pagrindinį įstatymą. Tai buvo datų ir net valandų klausimai. Tarkime, Sąjūdžio Seimo posėdyje Kaune vasario 15-ąją dieną naktį svarstėme baigiamąją svarbiausią deklaraciją ir mes net patys buvome labai patenkinti, kad usžitęsė po vidurnakčio, nes galėjome patvirtinti simboliškai vasario 16-ąją.

– Kalbėjimas apie Sąjūdį dabarties perspektyvoje dažnai turi konfliktinį atspalvį. Kai kurie buvę Sąjūdžio žmonės ir jų rėmėjai bando tempti antklodę į savo pusę, pabrėžia atskirų asmenų svarbą. Jūsų manymu, kodėl įvyko toks skilimas, kodėl Sąjūdžio vardas ne vienija, o skaldo?

– Aš nemanau, kad Sąjūdžio vardas yra skaldantis. Yra keli žmonės, gal grupelė. Yra kažkokie interesai kompromituoti viską, ką galimą, kuo Lietuva laikėsi ir gynė savo nepriklausomybę ar ėjo jos atkurti. Yra mėginama kompromituoti ir ginkluotąjį pasipriešinimą, ir jo vadovybę, kurią mes dabar pripažinome už laisvę kovojančios Lietuvos vadovybe – Joną Žemaitį, Adolfą Ramanauską. Jie pripažįstami teisėtais laisvos Lietuvos vadovais, o ne koks Sniečkus ar Gedvilas. Greta su tuo yra nuolatinės pastangos šmeižti ir kompromituoti Lietuvos laisvės kovos sąjūdį ir jo vadus. Toje pačioje bangoje bandoma suniekinti ir Sąjūdį. Tą darbelį darė Vytautas Petkevičius, kuris jau pačioje pradžioje atskilo, pasitraukė, nes reikalavo, kad Sąjūdis būtų pavaldus Brazauskui, o Sąjūdis nesutiko ir iš pradžių palaikęs Brazausko liniją, vėliau ją peikė. Sąjūdis buvo pritaręs, kad Brazauskas taptų komunistų partijos lyderiu Lietuvoj. Buvo toks neoficialus klausimas, ar mes neprotestuosim, nes Songaila nebegalėjo būti toliau, o naujas vadas, jei bus Brazauskas, tai mes pritarėm, kad nesipriešinsim. Buvo tokia savotiška dvivaldystė tuo metu – formali ir morali.

– O kaip reaguojate į kalbas, kad tikrasis Sąjūdžio lyderis buvo Romualdas Ozolas, kad Sąjūdyje lyg ir buvo kelios grupės?

– Štai yra Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos pareiškimas (rodo Sąjūdžio žinių kopiją). Po to, kai buvo išrinktas tarybos pirmininkas ir buvo kažkokių drumstimų, nepasitenkinimų, deklaruota vienybė. Pareiškime aiškiai konstatuojama: „šiomis dienomis sąjunginėje respublikinėje spaudoje pasirodo straipsnių, kurių tikslas suskaldyti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, tarybos nariai skirstomi į dvi grupes ir t.t. Jau nurodytas vienintelis iš Sąjūdžio vadovybės asmuo į kurį dabar gali būti nukreipti bet kurie puolamieji veiksmai. Mes, Sąjūdžio tarybos nariai, protestuojame prieš tokius politinės kovos metodus ir reiškiame pasitikėjimą Vytautu Landsbergiu. Seimo tarybos posėdyje jis vienbalsiai išrinktas Seimo tarybos pirmininku“. Pasirašė 20 Seimo tarybos narių, 1988-ųjų lapkričio 25-oji. Dar svarbesnis ir įdomesnis dokumentas priimtas prieš keletą dienų. Tai buvo Sąjūdžio moralinės nepriklausomybės pareiškimas, kuriame sakoma, kad „mes pripažįstame tik tą formalią įstatymų valdžią, kuri neprieštarauja Lietuvos nepriklausomybei. Už tai mus gali persekioti, bet ši mūsų nuostata nepažeidžia doros“. Tai reiškia, kad Sąjūdis esmine nuostata laikė moralinius, dorovinius principus.

– Ar nėra šios naujos interpretacijos bandymas perrašyti istoriją? Pradedama kalbėti, kad vieni buvo labiau reikšmingi, o kiti ne tokie reikšmingi.

– Tai nėra naujos ambicijos. Tas pareiškimas yra atsakymas į tuos kurstymus. Tie bandymai skaldyti ėjo ir iš Maskvos, buvo toks garsus Kapeliušino straipsnis „Izvestijoje“, kur iki tol Sąjūdis buvo traktuojamas kaip ne visai aiškus, bet pakenčiamas reiškinys, skelbiantis paramą Gorbačiovo pertvarkai (nors mūsų siekiai ėjo žymiai toliau). O tame straipsnyje buvo įvardinta. Kad Sąjūdis yra dvilypis, jame yra gerai galvojančių, šviesių protų, bet yra ir kraštutiniai radikalai, kurie susispietė apie Vytautą Landsbergį ir gali pridaryti daug nelaimių. Į tai atsakymas buvo išrinkti pirmininką, kad Sąjūdžio tarybos nariai nedarytų pareiškimų pavieniui, kiekvienas už save. Sąjūdžio Seimo taryba turi turėti pirmininką, kuris kalba tarybos, jei reikia, iš karto reaguoja. Per du tarybos susirinkimus aš buvau išrinktas vienbalsiai. Aš vienbalsiškumo ir prašiau, kad jei jau norima mane iškelti į tą vietą, kur aš būsiu asmeniškai puolamas ir mušamas, tai bent jau turėčiau visų įgaliojimą tam vaidmeniui ir tam mušimui. Visi sutiko ir buvo vienbalsis sprendimas. Tas pats Ozolas balsavo už mane ir atsiėmė kandidatūrą. Arvydas Juozaitis turėjo ambicijų ir iki šiol turi. Sąjūdžio grupėje buvo keli žmonės, kurie paskui nėjo į rinkimu, nėjo į Aukščiausiąją Tarybą. Juozaitis padarė pareiškimą, kad jam nebepatinka Sąjūdis, kad jis eina neteisingu keliu ir net tokiu klaidingu keliu, kad prieš tokį Sąjūdį reikia kovoti. Juozaitis išėjo į kovą prieš Sąjūdį, kadangi Sąjūdis išrinko ne tą Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, darydamas „neatitaisomą istorinę klaidą“.

– O jūs nesijaučiate kartais padaręs klaidą, kad ėjote į tą poziciją, kaip pats sakote, mušimui? Iki šiol Landsbergis dalies visuomenės akyse yra kaltas už daugelį Lietuvos ir jų asmeninių problemų.

– Reikėjo ir prisiėmiau. Aš žinojau, ką darau. Manęs tada klausė: o tu nebijai, kad tave gali nušauti? Aš ir sakau: bet tai nieko daugiau negali! Jei jau pasirinkai tą naštą, garbę, pareigą, tai, visų pirma, yra darbas. Tu turi atlikti tą darbą, kurį tau pavedė kolektyvinė Sąjūdžio vadovybė, prašydama, kad aš sutikčiau būti pirmininku. Aš savo ruožtu sutikau, bet paprašiau, kad visi balsuotų už tokią pirmininko poziciją. Jie sutiko. Vienas kitas buvo siūlantys Ozolą, bet ir jis pats paskui atsisakė, o tie siūlę pabalsavo už Landsbergį. Dabar yra tų spekuliacijų, kad, žiūrėk, turėjo būti Ozolas! Gali galvoti sau, turėjo ar neturėjo, bet buvo konkretūs politiniai veiksmai ir demokratiškai padaryti sprendimai. Juos kvestionuoti, abejoti.. Tai tada viskas abejotina. Ir po Kovo 11-osios buvo skelbiama, kad abejotina. Gal dauguma Lietuvos žmonių ir nenorėjo, gal reikėjo referendumo. Referendumo nereikėjo ir nebuvo abejonės. Mes į rinkimus ėjome su visiškai atvira nepriklausomybės programa. Žmonės, kurie balsavo už Sąjūdžio iškeltus arba remiamus kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą, balsavo ir už nepriklausomybę, nes tai buvo programa. Pagrindinė užduotis, kurią aš turėjau garbės pristatyti dar būdamas Amerikoje ir kuri, berods, buvo net išspausdinta „The Washington Post“ dienraštyje: mes einame į demokratinius rinkimus ir juos laimėję turėsime įgaliojimą atkurti nepriklausomą valstybę. Viskas buvo atvira ir aišku. Kai paskui iš komunistų pusės prasidėjo procentų skaičiavimai, kad gal čia mažiau nei 50 procentų balsavo už Sąjūdžio kandidatus, buvo tik spekuliacijos. Galų gale, po Sausio žudynių, 1991 metais mes padarėme ir plebiscitą. Vasario 9-ąją dieną buvo visuotinis balsavimas už pirmąjį Konstitucijos straipsnį, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Žmonės ėjo ir tvirtai apsisprendę balsavo, žinodami už ką balsuoja.

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis
© DELFI / Domantas Pipas

– Prakalbote apie referendumus. Šiemet šalia prezidento ir Europos Parlamento rinkimų tokių bus net du. Dėl dvigubos pilietybės ir Seimo narių skaičiaus mažinimo. Kaip vertinate juos ir pačios referendumo idėjos plėtojimą Lietuvoje?

– Referendumais nereikėtų žaisti. Kai tada, 1991-ųjų vasario 9-ąją, buvo plebiscitas dėl esminio klausimo valstybei, tai jis buvo veiksmingas. Buvo ir karikatūrų, ir vertinimų pasaulio spaudoje, kad, štai, Gorbačiovas reikalavo referendumą ir gavo atsakymą: 90 proc. už nepriklausomybę. Išsireikalavo, kad tauta pasisakytų (juokiasi). 1992-ųjų spalio mėnesį dauguma žmonių balsavo už Konstituciją. Nebuvo 90 proc., bet buvo pakankama dauguma, kad Konstitucija būtų teisėtai, legaliai patvirtinta. Bet kada keliamas klausimas, ar išvaikyti dalį Seimo, mažinti ar ne.. Tai nerimtas dalykas. Žmonės nemėgsta Seimo, Seimas neturi gero vardo, jo reitingai neaukšti, tai galima jį nubausti kažkokiu būdu, sumažinti jo narių skaičių. Tada tie, kurie nepatenkinti Lietuva ar savo gyvenimu, tartum, bus kažką nubaudę. Tai galima mažinti ir dar daugiau. Paskelbkime, kad mažinam iki 50 narių, tai ko gero žmonės irgi nubalsuos. O kam čia jų reikia? Aš juokais jau esu siūlęs, kad galima ir iki vieno mažinti ar vieno Seimo kultūros komiteto.

– Ar manote, kad skuboti ir dažnai „buldozeriu“ stumiami dabartinių valdančiųjų veiksmai gali atnešti ilgalaikių pasekmių demokratijai Lietuvoje?

– Yra pavojingų dalykų. Skelbiami referendumai neaiškais ar net apgaulingais klausimais. Mes juk turėjome referendumą, kuris tariamai turėjo būti dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. O esmė to klausimo buvo atsisakymas ES sutarties, kuri taip pat buvo priimta referendumu. ES sutartyje buvo bendros rinkos, ir žemės rinkos, nuostatai, galiojantys ne Azijos ar Afrikos, o ES šalių ribose. Lietuviams teisė pirkti žemę Latvijoje, švedui teisė pirkti žemę Lietuvoje. Buvo kurstomas toks pseudopatriotizmas, kad nė gabalėlio žemės neduosim užsieniečiams. Tai reiškė ES sutarties atsisakymą ir Lietuva būtų buvusi pirma, ankstesnė už Didžiąją Britaniją, kuri, žmonių balsavimu, būtų atsisakiusi Europos Sąjungos. Tai buvo apgaulingas kalbėjimas žmonėms, nepasakant, dėl ko sprendžiama. Atrodė, kad čia patriotinis dalykas – neparduodam svetimiems. Bet tai nėra svetimi, mes jau esame vienoje europietiškoje šeimoje. Jei mes galime įsigyti žemės, galime mokytis, gyventi ir dirbti kitose šalyse, galime važiuoti be vizų per visą Europą, tai yra ES taisyklės. Tai dabar pasirinktinai priimti vienas taisykles, priimti didžiulę finansinę Sanglaudos pagalbą, kuri mums teikiama, kad mes pasitemptume, įvykdytume reformas, būtume funkcionalūs ir pelningi – tą mes imam, o pareigą atidaryti rinką – ne. Gal kokie nors latifundininkai nenori, kad būtų konkurencija žemės rinkoje. Tada Lietuvos likimas darosi priklausomas arba nuo kokių nors neįvardintų interesų, arba nuo kokio nors labai didelio Rytų kaimyno intereso, kurio noras yra suardyti ES, o per Lietuvą, žiūrėk, galima tai padaryti. Lietuva gali nubalsuoti, kad ji atsisako vykdyti ES sutartį. Bet žmonės nebalsavo už apgavikų referendumą. Taigi, pavojai gali būti, jei praktikuojami apgavikiški referendumai.

– Oponentai dažnai argumentuoja, kad referendumai skirti tam, jog būtų dažniau atsiklausiama žmonių.

– Ką reiškia atsiklausiama? Paleidžiama į atsitiktinumą, į loteriją, svarbiausi gyvenimo klausimai. Vokietijoje yra uždrausti referendumai. Jie dar prisimena, kaip su referendumais Hitleris atėjo į valdžią, nes galima žmones taip nuteikti, kad jie pabalsuos, o paskui jau sėdi spąstuose. Lietuvoje irgi buvo tokia idėja, kad valstybė turi būti valdoma referendumais. Visi klausimai bus „duodami atsiklausti žmonių“. Tai tada būtų nuolatinė kova ir jovalas su nežinoma baigtimi. Tokių spąstų ir mums buvo paruošta ir siūloma. Kas nors sakytų „o, štai, tauta nubalsavo!, o tauta tuo metu mąstytų, už ką čia ji nubalsavo. Taip, kaip britai šiandien. Jie neišsikapsto iš savo labai keisto referendumo dėl išstojimo iš ES. Už tai nebalsavo dauguma britų. Mažuma nutarė. Dabar kalbama, kad reikia perbalsuoti, reikia patikrinti, ar iš tikrųjų žmonės norėjo. Tie, kurie sako, kad tauta jau nusprendė, kad čia šventas dalykas.. Tauta gali pagalvoti. Gal reiktų ir pakartotinai pabalsuoti, jei tauta teisingai nusprendžia?

– Užsiminėte, kad Seimo reitingai yra žemi, kad jis netekęs prestižo. Jus pats buvote Seimo pirmininku, puikiai išmanote parlamentinį darbą. Ko reikėtų imtis, kad Seimas susigrąžintų gyventojų pagarbą ir pasitikėjimo? O gal demokratijoje ir normalu, kad žmonės nemėgsta parlamento?

– Nebūtinai. Svarbu, ką sprendžia parlamentas ir kaip sprendžia, kokie argumentai tų sprendimų. Galų gale, jei tie sprendimai ateina iš vienos politinės grupės, kurią valdo dar mažesnė grupė, o tai pateikiama kaip parlamento ar tautos nuomonė, net nesvarstant. Didžiulis skaičius įstatyminių projektų pateikiami skubos tvarka, be diskusijų. Svarbu tik pakelt ranką ir paštampuoti. O tai pavadinama tautos valia, kai net ne tik tauta, bet ir patys parlamento nariai net nesvarstė, nediskutavo. Vadas liepė pakelti rankutes, visi pakėlė rankutes ar pakankamas skaičius pakėlė rankutes ir tai jau pateikiama kaip bendra valia, įkalamas įstatymas. Čia juk irgi apgavystė. Su tuo nereiktų sutikti, bet tie, kurie apgaudinėja valdo mechaninę daugumą ir pasako, kaip reikia balsuoti, varo tą savo buldozerį pirmyn.

– Ko labiausiai trūksta Lietuvos politikai? Aš penktadienį „Delfi“ rašiau apie tai, kad politika tampa nebeįdomi, nes trūksta diskusijų dėl esminių dalykų.

– Būtent. Mes ginčijamės dėl antraeilių, laikinų problemų. Politinis gyvenimas yra susmulkėjęs, pavirtęs spektakliu, kur visi kaunasi su visais dėl kažkokios tariamos valdžios. O ta valdžia įvardinama kaip biudžetas, finansiniai srautai, kas juos valdo, prieina, gauna didesnį gabaliuką, mažesnį gabaliuką. Europos pinigai greitai baigsis, tai kaip čia suspėt nugriebt daugiau iki tol, negalvojant, ar mes pasiruošę tam laikotarpiui, kuris ateis jau be Briuselio dėdės pašalpų. Kaip reikės be pašalpų gyventi? Ar tada bus nauja revoliucija, kad dėdė nebeduoda, kad dėdė jau blogas? Anksčiau davė pinigų ir blogas buvo, o dabar net ir pinigų nebeduoda! (juokiasi) Čia mes turėsime rimtą egzaminą. Populistai ir antieuropiečiai turės plačią dirvą žmonių kurstymui ir bandymui išmušti Lietuvą iš Europos solidarumo kelio.

– Kodėl tada jaunam žmogui eiti į tokį intrigų pilną politinį lauką? Daugelis nusivilia politiniu dalyvavimu ir sako, kad sunku ar net neįmanoma kažką pakeisti.

– Politika yra labai svarbus dalykas, kai ji matoma kaip valstybės likimas, jos kryptis ir buvimas tarp kitų valstybių. Valstybė tai nėra kažkokia negyvenama ar uždara sala, kurioje mes čia kažkaip čia sau tvarkomės, kaip naudinga kažkokioms grupelėms su smulkiais interesais. Pilna visokio melo ir neteisingų aiškinimų. Kad ir tai, jog politika yra kova dėl valdžios. Partijos sukuriamos tam, kad kautųsi dėl valdžios, o valdžia reikalinga dėl pinigų, turto. Turtas irgi valdžia ir kuo daugiau jo turi, tai turi ir daugiau valdžios, ko gero, net amžinos valdžios. Taip atsiranda panašumo su diktatūrinėmis ir autoritarinėmis tendencijomis. Reikia šviečiamojo darbo apie tai, kas yra demokratija. Kodėl ne pats svarbiausias dalykas yra pasiekti valdžios, o kad būtų daromi geri sprendimai, kad būtų teisingiau vadovaujama valstybei. O valstybės reikalai tai ir yra politika. Tai nėra vienos grupės reikalai. Reikia matyti bendrąjį, tautos, valstybės, visuomenės interesą. Jis gali būti aiškinamas per įvairias ideologijas, bet nepamirštant, kad tai yra bendras interesas. Norint tvirto sprendimo tokio intereso labui neužtenka turėti trijų balsų persvarą ar komiteto pirmininko balsą. Piktnaudžiavimas tuo, kad mes turime savo komiteto pirmininką, kad komitetas kažkaip nubalsuoja, tai Seimas ir nubalsuoja, neveda prie didesnio teisingumo. Taip einama į šalį nuo demokratijos. Tokia politika iš tikrųjų nėra patraukli. Jauni žmonės nenori murkdytis purvyne, atsimušinėti nuo šmeižtų, kaltinimų ar įtarimų, baimintis, kad ant jų bus užsiundyta teisėsauga ar priklausomi žurnalistai. Reikia kitokios demokratijos. Negalima sakyti, kad mūsų valstybė bloga. Reikia sakyti, kad mūsų valstybė taisytina ir aš noriu geresnės valstybės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(175 žmonės įvertino)
3.8343

Top naujienos

Ekspertas: toks Trumpo požiūris turėtų kelti nerimą ir Lietuvai (267)

„Visa tai kelia labai daug rimtų klausimų dėl NATO kaip Aljanso darnos ir dėl to, kiek dar...

Dėl storo debesų sluoksnio šiluma mažės

Artimiausią parą Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio laukas. Naktis numatoma nepastoviai...

Nužudytas 22-omis bausmėmis iki gyvos galvos nuteistas pedofilas: tvirkino 200 vaikų, vaizdus platino internete (4)

2016 m. Richardui Huckle‘ui buvo skirta 22 laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės už 200...

Naktiniame bare apsvaiginta mergina kreipėsi į kaunietes: būkite atsargios (86)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė istorija apie neseniai viename Kauno naktiniame...

„Partizan“ strategas piktai reagavo į klausimą apie Landale'ą: nematau prasmės apie jį kalbėti (2)

Belgrado „Partizan“ į Vilnių atvyko su buvusiu vietos publikos numylėtiniu Artiomu...

Priežastys, dėl kurių sutuoktinį gali nustoti dominti seksas (23)

Romantiški įsimylėjėliai ir ką tik susituokę žmonės varsto vieni kitus aistringais...

Po garsiausias Balkanų šalies vietas keliavę lietuviai patarė, kur nevykti silpnesnių nervų žmonėms (21)

Prieš kelionę į Bosniją kažkur skaičiau, kad nepaisant šalies gamtos grožio, įdomiausias jos...

Ši liga žmogų naikina tyliai: iš pažiūros nekaltas rankų drebėjimas – rimtos bėdos ženklas (6)

Parkinsono liga – tai neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities,...

Žinomas verslininkas Liudvikas Andriulis prabilo apie vaikystėje patirtus sunkumus (106)

Verslininkas Liudvikas Andriulis prieš keletą metų tapo itin žinomas dėl savo aštrių...