Rytų studijų centro gruodžio 13 d. Vilniuje surengtoje metinėje užsienio politikos konferencijoje profesorius išsakė savo mintis apie tai, kiek mūsų šaliai pavyko pasiekti per 15 narystės Europos Sąjungoje (ES) metų ir kokias grėsmes jis šiandien įžvelgia. Konferencija buvo rengiama kartu su partneriais Konrado Adenauerio fondu ir Klaipėdos uostu.

Lietuva prisidėjo prie demokratijos plėtros

Prof. V. Landsbergis įsitikinęs, kad Lietuva smarkiai prisidėjo prie to, kad Europoje plėstųsi demokratija.

„Pačioje pradžioje Lietuva iš tikrųjų buvo prisidėjusi prie esminio dalyko, būtent demokratijos erdvės didėjimo, augimo. Nes Lietuva buvo vienas esminių veiksnių, kad sustingusi, teroristinė ir nežmoniška Rytų imperija keistųsi. Lietuva buvo tarp tų, kam pavyko labiausiai atsikabinti, atitrūkti, tuo pačiu mes apgynėme ir patį principą, kad Molotovo – Ribentropo linija nėra amžiams. Ten buvo iš pradžių tokia nuostata: tegul tie prakeikti Vakarai pasiima lenkus, rumunus, čekus ir vengrus, bet šie tai jau amžiams mūsų. Bet šitą mums pavyko įveikti“, – sakė profesorius.

Jis įsitikinęs, kad Lietuva prisidėjo prie gana kitokios ES raidos, negu ji būtų buvusi Lietuvai liekant bejėgei, nieko nesistengiant pasiekti ir laukiant malonių iš Maskvos

„Ir pasaulis būtų buvęs gerokai kitoks. Tai čia mes šitą padarėme ir nėra ko gėdytis, nors mus bando gėdinti, kad mes prisidėjome prie didžiausios globalinės katastrofos. Kas yra, aišku, nesąmonė, ir mes nesiginčijame su nesąmone“, – sakė prof. V. Landsbergis.

Kas padaryta per 20 metų?

Apžvelgdamas Lietuvos pažangą, profesorius paminėjo savarankiškumą. Anot jo, Lietuvai „išeinant iš kalėjimo“, reikėjo pasitikrinti, ar gebame gyventi savarankiškai, patys pasirinkdami savo dabartį ir ateitį.

„Bet nesame atskira salelė pasaulyje, judame tame pasaulyje kartu su ES, į kurią norėjome orientuotis ir jungtis, kaip į vienintelę realią alternatyvą nebūti sovietijoje, nebūti amžiname kalėjime. Tai kiek mes sugebame ta alternatyva pasinaudoti? Ne visai iki šiol esame įsisavinę, kad turime ribotą laiką. Dabar jau pradedame šiek tiek save gąsdinti, kad žiūrėkite, jums liko tik keli metai ir jau jūs nebūsite maitinami iš didžiosios „mater“, maitintojos, ir turėsite patys save melžti, tai mums jau šiek tiek baisu darosi, ar mes pasirengėme. Štai kur klausimas“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis, užsimindamas apie tai, kad netrukus sumažės ES parama Lietuvai.

Jis kelia klausimą, ar Lietuva yra tam pasiruošusi, ar ruošėsi tam, žinant, kad turime 20 metų pasinaudoti parama.

„Kiek metų praėjo, kiek jūs pasirengėt? Žinodami, kad turėsite 20 metų, kiek sėkmingai Jūs išnaudojote tuos 20 metų tai ateičiai? Ar jūs tuos 20 metų naudojote dabarčiai: kaip nors paimt, paimt, paimt, o paskui jau po mūsų nors ir tvanas. Taip, tuo keliu eidamos net ir didelės imperijos sužlugo, o mes esame mažytė dalis didesnės visumos“, – klausė profesorius.

V. Landsbergis taip pat svarstė apie tai, kiek ES pati yra pasiruošusi jai kylantiems iššūkiams.

„Ta „motina maitintoja“ irgi turbūt nesiruošia pakankamai būsimiems iššūkiams. Galbūt nenumatė, kad jos pasigyrimas kokia ji tobula, naudinga visiems ir amžinai gyvuos, nebuvo visiškai pagrįstas, nesirūpinant tuo, kad pasaulis keičiasi, žmonės keičiasi ir priešas arba konkurentas taip pat keičiasi, darosi išradingesnis, ir gali tą motiną ES sugriauti.

Nes suprantama, kad po vieną „imti“ yra lengviau nei visus iš karto. Todėl mes ir norėjome būti ten, kad visi kartu būtume stipresni. Tai vėlgi pagrindinė užduotis tą vieningumą išardyti, kad jie būtų po vieną, dar tarpusavyje susipliekę. Tas valgytojas turi savo problemų, čia yra atskiras klausimas“, – mano profesorius.

Daugiau dėmesio saugumui

Kalbėdamas apie saugumo iššūkius, V. Landsbergis minėjo, kad negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos, tačiau ir stebėti visuomenę, kiek ji yra patenkinta, ne tik pavalgiusi.

„Turime tą ekonominės gerovės davėją ir niekada nenagrinėjame, kas yra gerovė. Tartum gerovė tai yra ekonominė gerovė – neva žmonės labiau patenkinti, nes mes pridėjome 10 eurų prie pensijos. Tai tas galvojimas yra nemirtingas, bet yra gana beviltiškas. Pirmiausiai reikėtų galvoti iš kitos pusės – ar žmonės patenkinti, ar jaučiasi gerai toje terpėje, kurią toliau kuria? Ar brangina tai, ką pavyko pasiekti ir nori, kad būtų dar geriau. Ar jie, būdami nepatenkinti, keikia tai, kas yra, ir laukia kokio nors atėjūno, kuris mums padarys gerai be jokių ypatingų pastangų?“, – kėlė klausimą jis.

Pasak jo, Lietuva gerai žino, kur yra grėsmė, kas norėtų mus toliau valdyti, kad mes gyventume taip, kaip mums nurodo didesnė jėga, nes neva jie visada geriau žino.

„Šitą mes dar prisimename, ta grėsmė yra suvokiama. Tada iškyla klausimas apie saugumo davėją, ne kažkokių gerovių davėją. Bet saugumo davėjas taip pat buvo visą laiką pakankamai aiškus, tai buvo mūsų siekis. Aš kažkada neatsargiai kalbėdavau, kad kai mes įstosime į NATO, tai mano darbas bus atliktas, eisiu ilsėtis, nes viskas yra tvarkoj. Tai toli gražu taip neatsitiko. (…) Tai saugumo davėjas, taip pat kaip ir gerovės davėjas, turime suprasti, kad turime būti mes patys, nes mes praradome daugybę laiko“, – įsitikinęs profesorius.

Pasak jo, didelis iššūkis yra ne tik tai, kad tas saugumo davėjas gali būti sugriautas, Lietuvoje iškilęs kitas iššūkis, su kuriuo mes dar kol kas nelabai kovojame.

„Mes esame partizanai, esame pasiryžę kautis nors ir patys vieni, nors ir paskutiniai, bet vis tiek kautis iki galo už savo idealą. Bet jeigu mūsų nepakirs iš vidaus, kad ir tas idealas pasirodytų nevertas kovos. Prieš tą priešą mes nelabai dar kovojame iš esmės, prieš tą pakirtimą iš vidaus“, – sakė V. Landsbergis.

Ragina saugotis populistų

Anot prof. V. Landsbergio, tiek ES, tiek NATO Lietuvai yra labai reikalingos ir Lietuva jų neatsisakys, nebent jos pačios savęs atsisakytų.

„O pagundų yra daug, avantiūristų visur pilna, jiems nepatinka tvarka paprastai, jie nori, kad viskas verstųsi aukštyn kojomis, tada jų šansai didėja. Jie bando išplaukti į paviršių ir galbūt jau vaizduoti, kad jie patys svarbiausi. Bandykime netapti tokiais avantiūristais, kurie sugriautų savo egzistencijos pagrindus vardan pasirodymo“, – sakė jis.

Anot profesoriaus, Lietuvai taip pat buvo iškilusi pakankamai didelė grėsmė, kai prisidengiant referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams uždraudimo, buvo bandoma pasiekti kitų tikslų.

„Mes buvome visai netoli, kai vieną kartą stipri grupė populistų, dabartiniai „valstiečiai“ ar dar kas nors, ir visokie kitų senų laikų žmonės, norėjo mus išmušti iš ES. 2014 metai, referendumas atsisakyti Europos sutarties, kas buvo melagingai paslėpta po tariamu žemės nepardavimu Europos užsieniečiams. Latvijai – jokiu būdu, nė už ką, nė gabalėlio Lietuvos žemės, nors teisė latviams nusipirkti žemės Lietuvoje buvo ES sąlyga. Tai vietoj ES mes sėdėsime ant savo žemės, pardavinėsime tik vietiniam oligarchui, jokiam užsieniečiui – nė gabalėlio. Tai buvo pakankamai didelė grėsmė, reikėjo tam priešintis, šviesti žmones. Ir nėjo žmonės į tokį referendumą“, – sakė profesorius.

Jis perspėja, kad ir dabar, žiūrint į tai, kas vyksta Lietuvos politinėje padangėje, panašios viltys įgyvendinti tokius tikslus vis dar neblėsta.

„Dabar vėl siūloma – mes dabar valdysime šalį referendumais. Tai pamažinti Seimo narių skaičių, tai dar kažkur pamažinti, dar pridėti ką nors nors. Tai galima bus žaisti tais referendumais tiek laiko, kiek reikės, kol suprasime, kad mus jau suvalgė, kad mes turime kitą tikslą. Kaip tik tą žaidimą pagerinimais ir žmonių sudrumstymais, kad jie dabar eitų ir daužytų langus“, – mano V. Landsbergis.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į kovą su dezinformacija ir propaganda. Pasak profesoriaus, ir šitoje srityje Lietuva pavėlavo.

„Ir kiti tada pavėluotai pradeda susivokti. Bet kartais mes duodavome pavyzdį, pabandykite dabar duoti pavyzdį, nebijokime, kad mes mažiukai, neturime balso. Mes jokie mažiukai, reikėtų to nepamiršti“, – sako profesorius.

V. Landsbergis įsitikinęs, kad „kova su terorizmu“ tėra tik apgaulingi žodžiai, lyg yra kažkoks abstraktus terorizmas, abstrakti dezinformacija. Jis mano, kad yra konkreti jėga, kuri naudoja ir tarptautinį terorizmą, ir propagandą savo tikslui, todėl mes turime reikalą ne su abstrakčia propaganda, o su tuo valdytoju, kuris ją naudoja. Pasak profesoriaus, kad baimė įvardinti tą valdytoją yra pirmas laiptelis į kapituliaciją.