Paprašytas patikslinti, apie ką lietuviams reikėtų susimąstyti, profesorius teigė, kad galvoti reikėtų „apie tai, kaip mes būnam šitame žemės gabalėlyje“.
„Kas čia mes – tokie atsitiktiniai, visiškai niekuo dėti, ne prie ko ar mes vis dėlto norime ką nors padaryti matomo ir paliekamo, kad gal kitiems po mūsų būtų geriau. Kažkada mes taip darėme – buvome nelaisvėje, manėme, kad laisvė geriau, padarom laisvę. Ir paskui kiti galbūt tegu eina toliau, į priekį. Šį tą padarėme, o kaip sekasi eiti į priekį, tai kaip tik ir yra apie ką mąstyti“, – teigė V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, nuo žmonių mąstymo ir vertybių priklauso, kokioje šalyje gyvename. Pasak jo, nors norėtųsi gyventi gražiai gražiai, kartais atrodo, kad šie visiems gerai pažįstami žodžiai paverčiami į godžiai godžiai.
„Seniau būdavo sakoma, o kartais net ir poetai pasako – tai gražiai gražiai mane augino. O realiai – ar tikrai mes gražiai gyvename, ar mes auginame mažesnius, kad jie norėtų gražiai gyventi, ar neužgožia mūsų kitokios idėjos ir vertybės? Tai godžiai godžiai mane augino“, – klausimus apie lietuvių vertybes ir požiūrį į Lietuvą kėlė profesorius.
Profesoriaus teigimu, nuo to, kaip mes save auginame, priklauso ir kokia yra šalis.
Siūlė pradėti mąstyti
A. Tapinas pokalbio metu priminė, kad viename iš savo interviu V. Landsbergis teigė, jog pagrindinė bėda Lietuvoje, kad politikoje dalijamasi valdžia, o ne atsakomybe už valstybę ir padėtį pataisyti gali tik mąstanti visuomenė. Ką tai visuomenei daryti ir kaip tą padėtį pataisyti?
„Pirmiausiai, pradėti mąstyti, – nusijuokė V. Landsbergis. – Ir paskui mąstyti, kaip pataisyti. Nelaukti, kol kas nors ateis. Ateis Tapinas ir pataisys. Visą laiką tas pats – o kodėl jie nepataisė. Kodėl Landsbergis nepakorė visų komunistų. Aš visko esu prisiklausęs.“
Paklaustas, kaip jaunai visuomenei išvengti spąstų, kai galvoja vieną, daro kitą, o kalba trečią, profesorius atsakė, kad, jei visuomenė nesugadinta, ji turėtų siekti komforto. Profesorius priminė, kad galvoti reikia ne tik galva, bet ir širdimi, kurią palygino su mama.
„Komfortas yra ne kalbėti viena, o daryti kita. Ne. Ir ne taip, kad kažką galvoji, o to nedarai. Pirmiausiai, ar tu galvoji, ar tu jauti? Nes galvoti galima galva, kuri mikliai tau pasiūlys visokių ir ne visai teisingų dalykų. Yra toks galvojimas širdimi. Širdis yra tavo mama, kuri nemeluoja. Gerai yra nueit pasiklausti mamos, jeigu suabejoji. O kitąsyk gali net neklausti, tiesiog pagalvoti – o ką pasakytų mama? Ir jau turi atsakymą“, – kalbėjo profesorius.
O kaip elgtis, jei nenori daryti taip, kaip mama sako?
„Mamos nuo amžių Lietuvoje sakydavo – tą, man rodos, vienoje iš savo publicistikų kažkada pastebėjo Balys Sruoga – vaikeli, būk geras. Nesako – būk galingas, nugalėk visus, būk pirmas, „be the best“, – pastebėjo profesorius.
Paklaustas, ar nemano, kad tai lietuviams ir kiša koją – išmoktu nuolankumu pasinaudojant galima užlipti ir ant galvos, ir pastumti į antrą eilę, profesorius svarstė, kad pirmiausiai reikia būti geru pačiam sau ir taikoje su savimi.
„Tu gali mamą paspirti – ką ji čia sena, atsilikusi, dabar visi protingesni, ko čia man tos mamos klausyt? Bet ar tu gali taip pasakyti savo mamai? Sunkoka. Pasijunti paskutinis šmikis, jeigu taip sakai. Yra čia toks imperatyvas – sąžinė arba Dievo balsas, – bakstelėdamas į širdį kalbėjo V. Landsbergis. – Neleidžia taip sakyti mamai arba apie mamą.“
Priminė amžiną klausimą
Profesorius pokalbio metu pasidalijo ir prisiminimais apie pokalbį su viena mergina dar tuomet, kai nebuvo prasidėjęs Sąjūdis.
„Ji pašnekėjo būtent apie tėvynę. Sako – aš suprantu, kad tėvynė yra motina, reiktų ja rūpintis, bet jeigu ji tokia atsilikusi, serganti... Ir man visą gyvenimą reikia paaukoti? Galbūt reikia, bet ar tikrai taip?“ – merginos iškeltą klausimą prisiminė V. Landsbergis.
Jo teigimu, tai, kad jaunas žmogus kelia sau tokius klausimus, „didelis dalykas“. V. Landsbergis prisiminė, jog šia tema vėliau kalbėjo ir Amerikoje, Čikagoje, kai jau būdamas Sąjūdžio pirmininku susitiko su Amerikos lietuviais bei iš Lietuvos ir Europos atvykusiais tautiečiais.
„Aš sakau – jūs labai gražiai kalbat ir rašot apie vargšę Lietuvą, pavergtą, kuri laukė išvadavimo. Tokią vargšę belaisvę. Bet kai jūs ją pamatysit iš arti, pamatysit prasigėrusią, purviną, melagę, girtuoklę, ištvirkėlę, 10 kartų išprievartautą, ar jūs ją mylėsit? Ar jūs sutinkat mylėti tokią Lietuvą? Kai kurie paskui net susigraudino, sakė, kad buvo toks mažas stuktelėjimas per smegenis“, – prisiminė V. Landsbergis.
Profesoriaus teigimu, šis klausimas amžinas, jis tiek pat aktualus ir šiandien. Anot jo, jeigu norisi mylėti švaresnę ir gražesnę Lietuvą, ją pirmiausiai reikia nuprausti.
„Atsinešk vandenuko, skudurėlį, nuprausk ir paguosk – mama, pasižiūrėk į veidrodį, dabar visai kitaip atrodai, nusišypsok. Galima tą daryti“, – kalbėjo jis.
Profesoriaus teigimu, lietuviams vis dar stinga valios gyventi gražiai, o ne godžiai. Dažnam esą atrodo, kad jau pakankamai gražiai gyvename, „ko čia dar plėšytis“. Kalbėdamas profesorius palietė ir lietuvių abejingumą kitų problemoms bei pašiepė neseniai visuomenėje virusias diskusijas dėl vaikų auklėjimo smurtu ir sakiusius, jog toks sudrausminimas esą dar niekam nepakenkė.
„Ten kas nors ką nors skriaudžia, muša, apgaudinėja, vaikus muša. O gal vaikus reikia mušti? Sako, truputį mušti reikia“, – tokį požiūrį pašiepė profesorius.
„Saikingai spirti savo motinai... Geriau saikingai negu nesaikingai, – ironizavo jis. – Bet vis dėlto geriau būtų visai nespirti.“
Visada galima pasirinkti – būti ar pūti
Pokalbio metu buvo paliesta ir Baltijos kelio tema. A. Tapinui pastebėjus, jog ir dabar yra tarsi nepatogu pasakyti, jog nebuvai Baltijos kelyje, V. Landsbergis pastebėjo, jog svarbiau – kur esame dabar.
„O dabar kur esi? Ar tu stovi šitam kely? Va štai, mes čia už teisingą, dorą, gražią Lietuvą. Susitariam, gyvensim gražiai. Ar išeisim iš šitos patalpos ir vėl vieni kitiems daužysime fizinius arba moralinius snukius? Galima daužyti moralinį snukį“, – kalbėjo V. Landsbergis.
Paklaustas, ką daryti, jei tau duoda į moralinį snukį, V. Landsbergis teigė, kad tokio smūgio gali tiesiog nepriimti. „Jis mano, kad jis man davė, o man atrodo, kad jis pro šalį mosavo. Tai kokį tau moralinį smūgį gali duoti tas, kuris neturi moralės“, – juokėsi profesorius.
Paklaustas, ar Baltijos kelią galima vadinti labai akiplėšiškai sovietams atrodžiusiu veiksmu, profesorius patikino, kad toks buvo ne tik Baltijos kelias.
„Viskas – laisvės troškimas, visi mūsų pasipriešinimų dalyviai, sukilėliai, partizanai. Irgi galėjo sakyti, kad jie bepročiai, argi jie gali nugalėti tokią pabaisą. Tai taip, apykvaišiai, bet iš tikrųjų jie sutiko mirti. Jiems patiko gyventi trumpai, bet garbingai. Jie suprato, kad taip yra gražiau negu vergauti, šliaužioti, pataikauti, vienam kitą skųsti, skandinti, lipti per galvas, daryti savo tariamą gerbūvį. Kai širdy ir prote mėšlas, bet tu gerbūvį turi. Koks tavo gerbūvis, jeigu viduje nėra gerbūvio? Arba tau užtenka to, kad galbūt turi pinigų, galbūt turi valdžią, gal gali pažeminti kitą, pasimėgauti, kankinti jį. Tada jau gerbūvis. Tai tokia išsigimusi galvosena.“
Jo teigimu, žmonės ne taip turėtų gyventi, jei žodis „žmogus“ reiškia žmogiškumą, o ne dvikojo žinduolio pavadinimą.
Paklaustas, ar turi svajonių, V. Landsbergis sakė, jog tikrai turi. „Kad Lietuvoje būtų gražiau“, – paprašytas įvardyti apie ką svajoja, teigė profesorius. A. Tapinui pajuokavus, kad, ko gero, ši svajonė išlikusi jau nuo 1989 m., profesorius tam pritarė, tačiau patikino, kad kartais tam tikrų pokyčių būna.
„Konkrečiai tam tikroje padėtyje gali kas nors būti išspręsta, padaryta į tą teisingą pusę. Gali būti nepadaryta, gali būti pagadinta, gali būti nepataisoma, netaisoma, paliekama blogybė – ai, tiek to, pragyvensim kaip nors. Tai jau yra blogai, bet žmonės patys pasirenka“, – kalbėjo V. Landsbergis.
A. Tapinui pastebėjus, kad žmonės ne visada viską pasirenka patys, kartais švelniai arba grubiai „juos stumteli aplinkybės“, profesorius teigė, jog visada galima pasirinkti „būti ar pūti“.
„Aš kažkada sakydavau, kad žmonės mano, kad jie mano. Dabar maždaug sakai tą patį – nepasirenka. Pasirenka. Pasirenka nesirinkti. Kiūtoti, tūnoti, pūti. Mano kolega, kompozitorius Osvaldas Balakauskas pasakė per Sąjūdžio suvažiavimą – pagrindinis klausimas net komunistų partijai dabar yra iškilęs, ar būti, ar pūti. Tai mes irgi galime pasirinkti, ar būti, ar pūti. O būti tai kažkaip prasmingai būti, vertingai būti taip, kad ir save galėtum gerbti ir savo kaimyną, ir brolį. Nespardyt, nežemint, bet kaip nors, kad visi gražiai gražiai gyventume.“