Knygos pristatymo metu buvęs Aukščiausiosios Tarybos (AT)-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis negailėjo kritikos tiek Lietuvos teismams, tiek prokuratūrai, tiek aukščiausiems šalies vadovams. Labiausiai profesoriui kliūva tai, kad Sausio 13-osios byloje nėra keliamas pagrindinio vado Michailo Gorbačiovo atsakomybės klausimas dėl Lietuvoje vykdytos agresijos ir bylos tyrimo siaurumas bei vilkinimas.
Tokia bylos eiga, pasak V. Landsbergio, rodo, kad Lietuva dar nėra laisva ir dar bijoma kelti esminius, nepatogius klausimus aukščiausiu lygiu. Kaip vieną galimų to priežasčių profesorius įvardijo Maskvos įtaką šalies teisiniams procesams.
„Aš matau, kad ta byla yra savotiškai paimta į rankas“, – teigė profesorius. Jo teigimu, naujoji knyga – tai akmuo, skriejantis Lietuvos teisėsaugai į langą.
„Atrodo, aš turėčiau paimti akmenį, eiti ir kam nors trenkti į langą. Taip, turėčiau, aš nepatenkintas, bet mano akmuo į langą yra čia. Ir čia visa tai pasakyta“, – rodydamas į knygą kalbėjo buvęs AT pirmininkas.
Teismų sistemą palygino su „negyva betonine piramide“
Šalies teismų sistemą V. Landsbergis įvardijo, kaip „negyvą betoninę piramidę“, kuri nevykdo teisingumo. Pristatymo metu profesorius kėlė klausimą, kodėl byloje iki šiol nėra apklaustas agresijai prieš Lietuvą 1991 m. sausį vadovavęs Michailas Gorbačiovas.
„Gorbačiovo parodymų niekas net nepaprašė. Net nepaprašė manant arba sakant, kad jis vis tiek nekalbės arba jam neleis kalbėti. Bet patikrinti tai galima. Pasirodo, baisu, negalima, kažkas neleidžia“, – pristatymo metu teigė V. Landsbergis.
Paklaustas, ar galėtų įvardinti konkrečius faktus, kad Michailo Gorbačiovo vaidmuo per Sausio 13-osios įvykius buvo esminis, profesorius pabrėžė, kad šie faktai žinomi jau seniai.
„Tik ar daug kas nori juos žinoti, nes kai kada kartoja tuos melagingus pasakyvus tartum yra dar kas nors neaišku. Yra ir Gorbačiovo biografas, kuris vieną skyrelį, du puslapius skyrė Sausio žudynėms ir Gorbačiovo dalyvavimui. Gal ten ir nevadinama atsakomybe, bet apie tai, kaip aukšti jėgos struktūrų vadovai, pareigūnai vaikščiodavo pas Gorbačiovą gauti leidimą smurtui, karinėms priemonėms panaudoti prieš Lietuvą“ , – kalbėjo V. Landsbergis.
Naujai išleistą knygą profesorius vadino „balsu tyruose“, nes, V. Landsbergio teigimu, Lietuvos teisėsauga nesivadovauja jo paviešintais faktais, neapklausia ne tik M. Gorbačiovo, bet ir kitų Sausio 13-osios naktį Rusijos karinę agresiją vykdžiusių asmenų. Bylos tyrimą knygos autorius kritikavo ir dėl to, kad jis yra įslaptintas ir informacija, kol vyko tyrimas, visuomenei nebuvo teikiama. Būtent todėl, atkreipė dėmesį V. Landsbergis, neaišku nei kas byloje davė parodymus, nei kokie klausimai tyrimo metu buvo uždavinėjami.
„Gerai, jau atidavė (teismui – DELFI), tai kas nueis? Ar aš turiu eiti, vaikščioti patikrinti, ar jie apklausė tą ar neapklausė. Aš pažiūrėsiu, kaip bus skelbiama“, – žadėjo profesorius.
Įvertino Generalinės prokuratūros darbą
Jo teigimu, Lietuvos teisėsauga vis dar nėra laisva, o išsamiam bylos tyrimui, įsitikinęs V. Landsbergis, trukdo Kremlius. Kritikos teisinei šalies sistemai buvęs AT vadovas pažėrė ir dėl Medininkų bylos.
„Aš ne vieną kartą esu nemandagiai vertinęs teisėsaugos veiklą, taip pat kaip ir Medininkų žudynių byloje, kad yra išsankstinė nuostata, o galbūt ir varžtai, aprobijimai, ko nereikia arba negalima tirti. O jeigu tau pataria, kad geriau nereikia, tai tu jau priimi kaip įsakymą. Kur yra ta jėga? Aš manau, kad ta jėga yra ta pati senoji jėga. Per šitą bylą ir Lietuvos teisėsauga ir teisėtvarka turi progą išeiti į laisvę, bet ji nėra laisva, ją kažkas varžo. Leidžia ką ar neleidžia. Kada nors gal atsiskleis tie mechanizmai“, – svarstė profesorius.
Kalbėdamas apie kruviną Sausio 13-osios agresiją V. Landsbergis priminė, kad byla nebuvo „rimtai tiriama“ dešimtmečius: „Kol prezidentė Grybauskaitė nepareikalavo, jeigu galima, pasirodė, kad galima, perkvalifikuoti tą bylą ne kaip žmogžudystę, o kaip karinio nusikaltimo ir nusikaltimo žmonijai bylą, kuriai nėra senaties“.
Pristatyme profesorius turėjo ką pasakyti ir apie Generalinės prokuratūros darbą. Jo teigimu, kol byla nebuvo perkvalifikuota, ją tiriantys prokurorai specialiai bylą vilkino laukdami senaties termino.
„Ją tiriantys prokurorai, ypač vedantysis prokuroras, jau džiaugėsi atvirai, išsprūdo džiaugsmas – dar metai liko ir bus senatis, ir nebereiks tirti. Kaip faina. Tai kokio dar reikia prisipažinimo, kad tas tyrimas yra valdomas ir suinteresuotas. Aš čia aną (prokurorą – DELFI) prisimenu, bet šitas lygiai tas pats“, – griežtai kalbėjo V. Landsbergis. Ir teigė, kad prokurorams yra netgi pats į rankas įdavęs savo rašytą knygą, kurioje sudėti bylai svarbūs dokumentai, tačiau nieko daroma, anot V. Landsbergio, nebuvo.
„Aš manau, kad jie perskaitė, bet nieko nebuvo daroma. Kai aš po kelerių metų nurodau, kad yra tokia knyga atiduota prokuratūrai, pasirodo, kad jos ten nėra. Aš duodu pakartotinai, duodu į rankas aukščiausiam teisingumo šefui ir ji toliau nuskęsta kaip į balą, be atgarsio. Tai aš darau išvadą, kad padėtis kontroliuojama. Labai paprastai“, – teigė V. Landsbergis.
Mano, kad Lietuva turi pasirinkti kelią
Profesorius mano, kad Lietuva ir jos žmonės turėtų pasirinkti kelią, kuriuo nori eiti: „Atsiminkime vieną labai paprastą jau 2000 tūkstančių metų tiesą ir patarimą – tiesa padarys jus laisvus. O jeigu Lietuva nenori būti laisva? Ir nesiekia tiesos, nes bus sunku, bus nepatogu? Tai reiškia, ji nelaisva ir nenori būti laisva. Čia yra klausimas kiekvienam Lietuvoje ir pačiai Lietuvos valstybei. Galbūt baugu siekti didesnės laisvės teisingumo srityje ir kur žmonės nužudyti, ir jų kraujas nepamirštas, tartum gerbiamas. Bet ar tai yra pagarba, jeigu nesiekiama tiesos? Kodėl mes gyvename veidmainystėje?“
Tokią progą, mano V. Landsbergis, turėjo ir Rusija, tačiau ja nepasinaudojo: „Tokiais žaidimais išsisukinėjama nuo tiesos. Visi yra nelaisvi: ir tie Maskvoj, ir mes kaip tos Maskvos dalis. Ir mes nelaisvi. Yra proga (...) ir galimybė pačiai Rusijai apsispręsti, kur ji stovi, ar ji yra stalinizmo auka – Rusija, kuri nori išsilaisvinti, ar ji yra stalinizmo paveldėtoja ir tęsėja su visais jo nusikaltimais. Rusija turi progą. Kaip mes matome iš tolesnės istorijos eigos, Rusija nepasinaudojo ta proga.“
Kritikos kliuvo ir aukščiausiems šalies vadovams. V. Landsbergio teigimu, už Sausio 13-osios nusikaltimus asmenys turėtų būti persekiojami taip pat, kaip už Holokausto nusikaltimus, tačiau, profesoriaus manymu, Lietuvoje trūksta institucijos, kuri rūpintųsi, kad „teisingumas galų gale laimėtų“.
„Taip atsitinka, kai net aukšti valstybės asmenys, vadovai pasakius, kodėl jūs nekeliate to klausimo, netikėtai atsako – tai ką jūs norite karo? Taip pat labai atviras išsidavimas. Reiškia, jeigu kelsi klausimą grynai, tai gali išprovokuoti ir sukelti kelti. Iš anos pusės pasakys – štai, jie provokavo, jie lindo su savo visokiais nereikalingais klausimais, kur galima buvo seniai palaidoti“, – Lietuvos vadovų poziciją vertino profesorius.
Teigė, kad Lietuva serga
Profesoriaus teigimu, dabar teisėsaugai nebus ramu, nes tai „yra amžina byla“, o visuomenė atidžiai seka ir teisėtvarkos institucijų darbą. Pasak V. Landsbergio, ši byla turėtų būti išspręsta teisingai, o ne taip, „kaip teisinga Lietuvai“.
„Teisingumas nėra Lietuvai. Čia yra mūsų laikų klaida ir klaidinimas tartum yra skirtingi teisingumai, istorija – tai nebūtinai faktai, bet naratyvai, kas ką gali papasakoti ar pafilosofuoti. Neva tai ir yra istorija. Man istorija yra faktai ir teisingumas turėtų būti faktų žinojimas, ir pagal tai daromos išvados, kas ką veikė, kas kaip vertintinas. Nėra tų, kurie stovi per vidurį tarp teisiųjų ir neteisiųjų. Tiesieji yra Antakalnyje.
Kai man paskambino Mykolas Burokevičius (Lietuvos komunistų lyderis – DELFI) jau po tų įvykių ir pradėjo šnekėti – profesoriau Landsbergi, aš irgi profesorius, aš profesorius Burokevičius, mes du profesoriai turėtume susitikti ir susitarti, kaip reikės toliau gyventi. Tai aš jam pasakiau labai paprastai – jūs turite nueiti į Antakalnio kapines ir ten susitarti. Ir tos nuostatos laikausi iki šiol“, – dėstė V. Landsbergis.
Paklaustas, ar nemano, kad tokios jo įžvalgos dėl neveiksnios Lietuvos teisėsaugos nesuteikia pasitikėjimo valstybe, profesorius atsakė: „Aš manau, kad jeigu valstybė serga, tai nereikia skelbti, kad ji sveika. Reikia rūpintis jos būsena ir stengtis ją gydyti. Kartais kokiomis nors injekcijomis, kartais šoko terapija. Nu kartais tu gali pabandyti. Gal šita injekcija bus veiksminga, gal ne. Gal liga tokia gili, kad tai bus vietinis organizmo suerzinimas, kuris nurims“, – apie savo knygą kalbėjo V. Landsbergis.
Nuosprendis bus skelbiamas vasarį
DELFI primena, kad praėjusių metų spalį Vilniaus apygardos teismas baigė nagrinėti bylą dėl sovietų agresijos 1991 m. sausio 13-ąją. Nuosprendis byloje turėtų būti paskelbtas šių metų vasarį.
Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, o 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių. Jiems atstovavo valstybės paskirti advokatai. Generalinė prokuratūra griežčiausią laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę siūlo skirti Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, KGB karininkui Michailui Golovatovui ir dar keliems karininkams.
Pirmasis posėdis šioje byloje buvo surengtas 2016 metų sausio 27 dieną. Joje nukentėjusiaisiais pripažinta beveik 500 asmenų. Teismui buvo perduota daugiau nei 700 bylos tomų, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.
1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys: Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S.Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.
1990 metų gruodžio pabaigoje nujausdama Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (AT) ketinimus Maskva nusprendė pradėjo demonstruoti karinę jėgą, pasiuntė ginkluotus sovietų kariškius patruliuoti gatvėse, jiems buvo leidžiama savo nuožiūra suiminėti Lietuvos piliečius.
Tikrieji SSRS vadovybės tikslai Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu atsiskleidė 1991 metų sausį. Sausio 13-ąją SSRS vykdytas smurtas prieš beginklius, nepriklausomybę ginančius žmones, buvo ištransliuotas visam pasauliui. Šimtai tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos plūdo į Vilnių norėdami išreikšti savo paramą valstybės nepriklausomybei.
Vienu iš pagrindinių faktorių, lėmusių lietuvių triumfą ir tai, jog sovietų kariuomenė nepuolė AT rūmų, buvo viešumas, žiniasklaidos galia – iš užsienio atvykę korespondentai, tiesiogiai siuntė tragišką žinią pasauliui apie tai, kas tuo metu vyko Vilniuje.
Galiausiai SSRS turėjo pripažinti pralaimėjimą. Vėliau Gorbačiovas dėjosi nieko nežinojęs apie karinės jėgos panaudojimą Lietuvoje, o visa atsakomybę už smurtą suvertė kariškiams bei vietiniams sąjungininkams ir KGB agentams.
Po sausio įvykių Lietuva sulaukė tarptautinės paramos. 1991 metų vasario 11 dieną Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Pradėjo megztis ir tarptautiniai ryšiai su vakarų Europos valstybėmis.
1991 metais liepos 29 dieną pasirašyta sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, Rusijai neliko kito kelio tik pripažinti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.