Šis žmogus primygtinai prašo atsiųsti jam moterį prie vairo. Jei tokia vairuotoja užimta, jis pasirengęs laukti kad ir dvi valandas, keisti savo planus.
Timurkos Solomkino pseudonimu žinomas vyras – feministas. Iš moterų vairuotojų jis tikisi, kas esą būdinga jų prigimčiai – rūpesčio žmogumi.
Vidurinę rusakalbiams skirtą mokyklą Timurka Solomkinas baigė Ukrainoje. Solomkino pseudonimas jį lydi nuo devintos ar dešimtos klasės. Šiuo vardu savo sukurtame scenarijuje pavadino mokyklos spektaklio personažą. Tai buvęs jam pačiam skirtas vaidmuo. Šiaudai (rus. „soloma“), ypač jauki jų spalva, vaikinui kūrė prigimtinio saugumo nuotaiką. „Paauglystės metais šito man labai trūko“, – sakė muzikantas.
Ieškodamas savo giminės šaknų gatvės T. Solomkinas rado visko, bet daugiausiai – žydiško kraujo. Paklaustas, iš kur kilęs, paprastai atsako, kad iš Slovakijos. Žinoma, jei tik šis klausimas užduodamas ne pačioje Slovakijoje – čia turbūt jį demaskuotų. Ši šalis buvo pirmoji, į kurią jis išspruko 2000-aisiais. Iki tol vaikinas keliavo šios posovietinių valstybių sąjungos ribose.
Dainomis kviečia gyventi harmoningai
T. Solomkinas dainuoja apie pagadintą pasaulį ir prarastą harmoniją, kurią jis kviečia atkurti. Dainas rašo pats. Kai nekuria dainų ir dėl oro sąlygų negroja gatvėje, rašo fantastines istorijas, pasakas, fiksuoja kelionės įspūdžius. T. Solomkino vardu yra išleidęs du prozos rinkinius. Tai buvę laikais, kai internetas dar nebuvo taip įsigalėjęs.
Kurį laiką neaktyvų pseudonimą neseniai vyras ir vėl pavertė svarbiausiu savo vardu.
„Dūdele gatvėse groju visą savo gyvenimą. Tačiau tik prieš porą metų pajutau vidinę paskatą išreikšti savo idėjas dainomis“, – sakė T. Solomkinas. Dainos, anot muzikanto, kur kas labiau veikia žmones nei kalbos ar eilėraščiai, kurių rašyti jam anksčiau nelabai sekėsi – jautęs, kad silpni.
Stiprių dainų poveikį patyręs savo kailiu, klausydamasis mėgstamų muzikantų, draugų – jie buvę puikūs poetai. Žuvus geriausiesiems, pajutęs būtinybę tęsti jų misiją. Po 20 metų dainavimo stažo jam staiga pradėjo sektis kurti dainų tekstus.
Lietuvoje patiria vyrišką agresiją
Visai neseniai, skaitydamas apie senąją keltų kultūrą, radęs, kad bardu turėjęs teisę vadintis ne šiaip dainuojantis ir grojantis žmogus, o tas, kuris tai daro dvi dešimtis metų. „Staiga atsigręžiau į savo praeitį ir nustebau: o, juk aš, pasirodo, bardas!” – juokėsi muzikantas.
Pastaruoju metu T. Solomkinui labiausiai patinka groti Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Vokietijos miestų gatvėse. Pirmoji meilė Skandinavijoje – Suomija. Norvegijoje muzikantą pasitinka rūsti, kosmoso galių pilna gamta ir dosnūs žmonės. Švedijoje – pastaraisiais metais tapę šykštūs žmonės ir ypatinga žemė. „Man patinka švelni šios žemės energija. Ji labai moteriška. Todėl su malonumu vykstu į Švediją“, – aiškino T. Solomkinas.
Paklaustas apie Lietuvos žemės moteriškumo apraiškas, prityla. „Moterišką žemės energiją jaučiu visoje Latvijoje ir kai kuriose Lietuvos vietose, ypač Latvijos pasienyje. Tačiau nederėtų užmiršti, kad, be žemės energijos, dar yra kultūra. Lietuvos kultūra, tiksliau – keletas čia besireiškiančių kultūrų – labai kietos, labai vyriškos ir labai agresyvios. Jos dažnai trukdo pajusti visą lietuviškos žemės švelnumą ir jautrumą. Vis dėlto kai kuriose vietose žemės moteriškumas toks stiprus, kad jaučiu jį nepaisant kultūros agresyvumo“, – tvirtino T. Solomkinas
.
Kelionės su žmona pernelyg varžo
Paklaustas apie keliones, muzikantas sakė, kad šiuo metu jam – persilaužimo metas. Jaučiąs, kad nebeužtenka jėgų ilgiau keliauti pėsčiomis. Be to, nesąs tikras, kad ateityje jam užteks pinigų sumokėti už taksi paslaugas.
Nors paprastai įsivaizduojama, kad tai dviejų meilužių lovos reikalai, T. Solomkinui asmeninis gyvenimas pirmiausia reiškia kūrybą.
Keliaujant kartu su žmona, kūrybinės erdvės esą praktiškai nelieka – visą laiką užima būtinybė užsidirbti pinigų, sužinoti, kur padoriai pavalgyti, sušilti išgėrus kavos, kaip pasiekti tualetą ar interneto prieigą. Būna, kad žvarbesnę dieną išlaidos kavai lygios uždirbtai sumai.
Vis dėlto kartais verčiau paaukoti daugiau pinigų taksi ir sutaupyti energijos, kad galėtum tinkamai pamuzikuoti ir neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Dar labiau energijos sutaupoma tada, kai prie vairo – moteris.
Mieliau bendrauja su moterimis
„Šio principo laikausi nuo praėjusių metų. Žmogus visada kažko nori, bet ne visada drįsta apie tai prisipažinti net pats sau – dažnai drovisi, jam nepatogu. Taip buvo ir man. Vis dėlto suvokiau, kad man lengviau bendrauti išskirtinai su moterimis. Su jomis bendravimas produktyvesnis, tai turi prasmę. Labai mažai vyriškų būtybių, kurių sąmonė būtų pakankamai atverta, o jų vyriškumo išraiška – rami ir netrukdytų vystytis kam nors svarbiam“, – sakė T. Solomkinas, vadindamas tai žmogiškuoju pasirinkimo veiksniu.
Antrasis motyvas, renkantis moteris taksistes tas, kad Rytų Europos šalyse vyrai taksistai, kaip ir iš dalies šių šalių vairuotojai vyrai, prie vairo labai grubūs ir nervingi. Nuolat staigiai spaudžiamas stabdžio pedalas, nuolatos beprotiškai skubama, nors, atrodytų, greitį turėtų diktuoti klientas. „Man nėra apie ką su jais kalbėtis. Jie, žinoma, stengiasi atrasti raktelį kiekvienam klientui, bet kokį raktelį jie gali pritaikyti man? Vietoje tarpusavio supratimo galiu tikėtis nebent kultūringo bendravimo iliuzijos“, – aiškino muzikantas.
Tokio nekokybiško santykio priežastis – vyriškos nuostatos, vyriškos smegenys ir vyriškos kryptys. Tuo įsitikinęs T. Solomkinas. Jam tai visiškai svetima, todėl jis tokios kompanijos tiesiog vengia.
„Vyras prie taksi vairo – tai žmogus, kurio tikslas – uždirbti pinigų. Jis manimi nesirūpina. Savo viduje, esmėje jis nesidžiaugia mane susitikęs, jam tai – joks susitikimas. Jis išsyk įvertina mane kaip klientą: kiek iš manęs paimti pinigų, kiek jam suteiksiu diskomforto. Jam rūpi kuo greičiau manimi atsikratyti. Jis mane vertina egoistiškai. Jis užduoda tarsi ir nuoširdžius klausimus, tačiau nuoširdumo juose nedaug“, – samprotavo T. Solomkinas.
Sociologų ir filosofų aiškinimai, kad vyriškumas ir moteriškumas – viso labo socialiniai konstruktai, muzikantui atrodo absurdiški. „Tai reikštų, kad visa, ką turime gražaus, priskiriame socialumui. Tokie filosofai patys nusigręžia nuo kai ko esmingo. Galbūt jie patys nuo to nusigręžė ir kviečia tą patį padaryti mus visus“, – aiškino muzikantas.
Jis ne sykį girdėjęs moteris kalbant apie tai, kad neva norinčios pasijausti moterimis, arba kad moterims pirmiausia reikia saugumo. Joms neva svarbiausia susisukti lizdelį, jas varžo rūpestis vaikais ir dėl to joms labiausiai rūpi materialūs saugumą užtikrinantys dalykai. Dėl to jos neva nesugebančios išsilaisvinti.
„Tarp mūsų mergaičių kalbant, tie filosofai – papirkti statytiniai. Pastaruoju metu paperkami ne tik mokslininkai, bet ir filosofai. Jie rašo taip, kaip patogu sistemai. Dusinamoms buities moterims šie kažkam konkrečiai dirbantys filosofai bando sukelti beviltiškumo jausmą. Jei jau filosofai taip mąsto, tai ko esą mums čia šokinėti – nėra jokios vilties nei čia, nei ten, viršuje. O juk viskas atvirkščiai. Iš tiesų laisva gali būti tik moteris“, – aiškino T. Solomkinas.
Narvelis – ne amžinai
Vyras, anot muzikanto, ieško tos laisvės, jis mano, kad užkariavo moterį ir kad dėl to moteris elgiasi nuolankiai. Iš tiesų yra kitaip. Galbūt moteris šitaip elgiasi dieną, savaitę, metus, gyvenimą, vienos kartos ar ilgesnį laikotarpį.
Tad sutikimas gyventi narvelyje, anot T. Solomkino – joks sutikimas. Paukščiai žino, kad jei ne jie, tai jų ateinančioji karta atsidurs ten, kur laisvė. Vieną dieną muzikantas netyčia palikęs atvirą narvelį. Matė, kaip paukščiai skrenda pro langą, kaip jaunikliai skraidė po kambarį. Kai kurie šių paukščių išskrisdavo, grįždavo, viliojo į kambarį savo partnerius. Įvertinęs tai, jis ėmė pirkti vienus paukščius po kitų.
„Jie myli laisvę. Jie ją prisimena. Jie prisimena, kaip ten reikia gyventi, perėti ir maitinti jauniklius. Mačiau, kaip jie skraidė. Tai buvo stiprūs, sveiki paukščiai. Jie mokėjo pasislėpti nuo plėšrūnų, mokėjo susitarti su gatvės žvirbliais ir kitais paukščiais. Jie elgėsi kaip normaliausi, pilnaverčiai paukščiai. Moteriška sąmonė negali būti pavergta visiškai. Ji išlieka laisva“, – kalbėjo muzikantas.
Jis sakė nesupranta, kodėl vyrams taip patinka saviapgaulė ir iliuzija, kad moterys yra jiems pavaldžios. Taip niekada nebus. Moterys galbūt uždarytos narveliuose ar kambaryje, nes neturi kur dingti. Tiems, kurie kalba apie vargą rūpintis vaikais, T. Solomkinas sako: moterys rūpinasi ne tik vaikais. Ir tai ne prigimtinė pareiga, o prigimtinė dovana. Rūpintis – tai didžiausias malonumas. Vyrai esą turbūt to tiesiog nenori suprasti. Jiems reikia greitai pasiekiamų malonumų.
Reikia vidinės motinos ramybės
„Kodėl priimta manyti, kad rūpestis, laisvė ir kūryba – nesuderinami dalykai? Taigi atvirkščiai. Vienintelė problema, kad viskam trūksta laiko. O laiko mums trūksta dėl to, kad mes pernelyg skubame ir mums ankšta. O jeigu jau kam nors nemalonu rūpintis, tai vien tik dėl meilės stygiaus. Dar reikėtų paklausti: kam tada gimdyti vaikus vien dėl to, kad to reikalauja aplinkybės: mama, tėtis, kaimynai. Šitaip elgtis ne šiaip sau negerai. Tai – išdavystė ir nuodėmė“, – tvirtino T. Solomkinas.
Vaikus reikia gimdyti, anot muzikanto, ne remiantis išorinėmis aplinkybėmis, o vidiniu jausmu. Svarbu ne išorinis gerai įrengtas būstas, o vidinis lizdelis – vidinė ramybė, harmonija. Vaikai esą turėtų būti gimdomi tada, kai moteris perpildyta meilės, kai šios meilės užtenka ne tik jai, bet ir jos kūdikiui.
Be to, jo nuomone, prieš gimdant vaikus, moterims reikėtų susimąstyti apie visuomenę. Jos turėtų būti drąsios ir nepaklusti visuomenės diktuojamoms taisyklėms besąlygiškai. Laisvę esą suteikia supratimas, kas vyksta. „Moteris neturėtų leistis smaugiamos, neprisileisti liečiamos grubiomis rankomis. Tokia galimybė visada yra, tereikia ne bandyti, o daryti tai. Šalia grubaus pasaulio yra subtilusis, jis mums padeda. Negražu, kai moteris bijo demonų. Juk ji yra stipri“, – kalbėjo muzikantas.