Tačiau būtina pripažinti, kad jei kas nors iš išorės prisideda prie Lietuvos politinių procesų, tai G. Petriko ar Viktoro Uspaskicho grąžinimas po Lietuvos saule likus metams iki Seimo bei pusantrų metų iki Prezidento rinkimų – galinga priemonė, paveiksianti Lietuvos politiką.
Net nesvarbu, ar jie kalbės, ar tylės. Nuo to gali tik priklausyti, ar kova bus arši, be kompromisų ir pastarieji asmenys demaskuos visus iš eilės, ar viskas vyks tyliai, klausimus sprendžiant po daug ką ištvėrusia politine antklode.
Kalbėti ar tylėti?
Gali būti, kad šiek tiek sureikšminame G. Petriko sugrąžinimą. Juk logiškai mąstant jis pats turėtų būti suinteresuotas tylėti, nes kiekvienas „demaskavimas“, galintis pakenkti įtakingiems valstybės asmenims, gali atsisukti jo byloje prieš jį patį.
Ši situacija reikšminga tuo, kad valdžios aparato daliai, susijusiai su tais laikais, kai EBSW klestėjo, teks įnirtingai laviruoti, stengiantis visuomenę įtikinti, jog jie nebijo jokių demaskavimų ir ryžtingai kaunasi su praeities baubais.
Kartu reikės stengtis neįspausti į kampą atvykėlio, net Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjime sugebėjusio pasisvaidyti pareiškimais apie tai, kam ir kiek mokėjo.
Prieš kelionę į Lietuvą G. Petrikas pareiškė, kad nesiruošia nieko sakyti. Grįžęs žiniasklaidai paskelbė „nekaltus“ pareiškimus, jog tada buvo sunkūs laikai, visi mokėjo, todėl neverta į tai gilintis. Daugeliui su EBSW susijusių politikų toks nekonkretus požiūris į praeitį turėjo palikti gerą įspūdį.
Vis dėlto stengiantis suvokti, kaip giliai šis asmuo gali išsprogdinti Lietuvos politikos virtuvę, būtina prisiminti praeitį.
Anų dienų voratinkliai
EBSW struktūra nebuvo eilinė indėlių supirkimo ir privatizavimo už investicinius čekius įmonė. Pastarųjų buvo kelios dešimtys ir beveik visos susprogo, pradangindamos ne vieną indėlininkų milijoną, o EBSW buvo už jas daug kartų didesnė.
Kiekvieną laikotarpį atspindi viena įmonė, lyderė, dėl savo dydžio, veiklos pobūdžio, agresyvaus noro gauti kuo didesnį pelną į savo poveikio lauką įtraukianti ne tik verslo interesus, politiką, bet ir teisėtvarką, kartais net nusikalstamą pasaulį. Būtent EBSW buvo to meto lyderė, sugebėjusi iškilti labai neramiais laikais.
Ar prisimenate, kaip tada vykdavo privatizavimo procesai? Specialiosios tarnybos, jų teikiamos pažymos dar neveikė, pagrindinius sprendimus, kas ir ką turi privatizuoti, priimdavo nusikalstamų grupuočių atstovai savo sueigose. Jie nuspręsdavo, kas ir kodėl turi nusipirkti tam tikrą įmonę.
Būtina gerai suvokti šį kontekstą, norint suprasti, kiek interesų reikėjo suderinti EBSW atstovams, siekiantiems iš valstybės gauti šimtamilijonines paskolas, be banko licencijos vykdyti bankams būdingas paslaugas, surinkti šimtus milijonų indėlių, organizuoti dideles reklamines akcijas žiniasklaidoje, išsiaiškinti santykius su itin aršiu nusikalstamu pasauliu ir privatizuoti vieną valstybinę įmonę po kitos.
Taigi ši įmonė buvo centras, kuriame susipynė įtakingiausių žmonių interesai.
Verta prisiminti kuklų įvykį. Būtent tuomet, kai kūrėsi EBSW, į visas teisėtvarkos struktūras, kaip ir į politiką, įsiliejo daug naujų žmonių, kurių didžioji dalis tai darė tikėdama Lietuva. Žinoma, neatmetama, kad nemaža dalis atėjo, nes tikėjo EBSW.
Romantikams, maniusiems, kad laisvoje Lietuvoje greitai gyvensime gražiau, ir „idealistams“, tikėjusiems, jog su EBSW susikurs gražią ateitį, teko nusivilti.
Tik seni nomenklatūrų kadrai ramiai dirbo savo darbą, siekdami vienintelio dalyko, kad valdantieji su teisėtvarka neleistų nusikalstamam pasauliui ir jį reprezentuojantiems verslininkams „užsilipti jiems ant galvų“.
Šią užduotį pavyko įvykdyti gana gerai, nes per pastarąjį dešimtmetį sutramdytos beveik visos tuo metu veikusios nusikalstamos grupuotės, todėl tikimybė, kad šie praeityje aktyvūs procesų dalyviai pradėtų nekontroliuojamai kištis į dabartines politines kautynes, kol kas menka.
Situacija buvo suvaldyta itin kokybiškai, nes jokie slapti pokalbiai, politikus ar verslininkus kompromituojanti informacija, susijusi su Kauno, kuriame rezidavo EBSW, nusikalstamų struktūrų veikla, visuomenės nepasiekė.
Bet tai dar nereiškia, kad tais laikais nusikalstamų grupuočių, su jais susijusių verslo struktūrų sukauptas kapitalas išgaravo.
Šiandien, jei jie ir dalyvauja kovoje dėl įtakos, tai tik kaip užkulisių darbuotojai.
Taigi EBSW – vieno audringiausių Lietuvos valstybės gyvavimo etapų atspindys.
Daugeliui žmonių, prisilietusių prie EBSW pinigų srauto, ramiai stebėjusių jų tėkmę ar net bandžiusių išvengti susidūrimo su jais, šiandien tenka dar kartą prisiminti praeitį.
Neabejotina, kad bandžiusieji suvaldyti procesus prieš dešimtmetį pasistengs gerai atlikti darbą ir dabar.
Kodėl klysta žvalgybos?
Ar galime išvalyti šią praeitį ir, jei jau esame NATO ir Europos Sąjungoje (ES), kodėl šių šalių žvalgybos neišspausdina viso su aferomis susijusių ar priešiškoms valstybėms dirbančių asmenų sąrašo ir nebaigia visų mūsų, spėliojančių, kas, su kuo, už kiek ir ko siekė, kančių? Aišku, ši idėja nereali, nes visą laiką vyksta procesas – „susimovusius“ asmenis keičia kiti, veikiantys kitais būdais ir dėvintys dar prabangesnius kostiumus.
Įvardijus vienus, vėliau reikėtų ruošti naujųjų sąrašą. Būtent dėl šių priežasčių tokie piliečiai kaip G. Petrikas ar V. Uspaskichas į Lietuvą grįžta be papildomų komentarų.
Suvirškinti situaciją ir padaryti išvadas paliekama mums patiems. Geriausiai žvalgybų bejėgiškumą prieš „vietinį“ mentalitetą demonstruoja situacija Sicilijoje.
Niekas nenori, kad Italijoje, NATO ir ES valstybėje, siaustų mafija, bet neseniai buvo paskelbti skaičiai, jog per 80 proc. verslininkų Sicilijoje moka duoklę mafijai, o dalis jų traukiasi iš verslo, nes pelnas mažesnis už įmoką.
Tai vyksta, nors vis stengiamasi demaskuoti nusikaltėlius. Kova dėl įtakos tokiose valstybėse kaip Italija ar Lietuva dažnai tampa kova prieš gyvenimo būdą.
Didžioji dalis žmonių tyli, kai mafiozai ar oligarchai lipa ant galvos, tad ką pakeis demaskavimas?
Beje, net pasiryžus aktyviems veiksmams, siekiant permainų visuomenėje, būtina įvertinti, kaip į gerus norus reaguos pati visuomenė. Kai vyksta tikras karas, didžiausia problema žvalgyboms – gauti tikslią ir patikimą informaciją, kad būtų galima priimti teisingus sprendimus.
Kai kovojama dėl valdžios ir informacija naudojama valdyti visuomenės nuotaikoms, daug svarbiau ne tai, kas patikima, bet tai, kaip tiksliai bus prognozuojama visuomenės reakcija ir kokios viešųjų ryšių taktikos griebsis kiti.
Ypatingas vaidmuo tenka žiniasklaidai. Nuo jos palaikymo priklauso, kas užsitarnaus visuomenės palankumą. Tenka pastebėti, kad Vakarų valstybių ekspertai ne kartą suklydo manydami, jog vakarietiškos idėjos įsitvirtinusios posovietinių šalių žiniasklaidoje.
Pagrindinė klaidos priežastis – tikėjimas, kad stambusis kapitalas ištikimas Vakarų ideologijai ir vertina demokratiją kaip saugaus gyvenimo pagrindą.
Tai labai išryškėjo Rusijoje. Stambusis kapitalas porą metų supirkinėjo dažniausiai redakcijų darbuotojams ar smulkiems investuotojams priklausančias žiniasklaidos priemones iki tol, kol Sankt Peterburgo vaikinai, vadovaujami Vladimiro Putino, nusprendė perimti vadeles į savo rankas.
Tai padaryti buvo labai lengva, nes „paspaudus“ kelis oligarchus, kiti patys suskubo demonstruoti lojalumą. Taigi didžiausios žiniasklaidos priemonės labai greitai tapo pavaldžios Kremliui. Tai buvo atlikta, kaip sakoma viename rusiškame filme, „tyliai ir be dulkių“, nes visą sunkų darbą – supirkti spaudą, radiją, televizijos kanalus, nukonkuruoti ar kitomis priemonėmis sužlugdyti mažesnes žiniasklaidos priemones – jau buvo atlikę juodadarbiai oligarchai. Per tą laiką, kol kontroliavo žiniasklaidos priemones, jie susitvarkė savo naftos ar dujų versliukus, gal net išsiderėjo iš Kremliaus papildomų nuolaidų.
Ši situacija aiškiai parodė, kad Rytų Europoje, kaip ir visur, verslininkais tampama dėl pinigų, bet aukoti verslą dėl demokratijos idealų rizikuoja tik vienetai.
Politinės meilės be pinigų nebūna
Geriausias verslininkų „aktyvumo“ pavyzdys Lietuvoje – Prezidento Valdo Adamkaus kandidatavimas į šalies vadovo postą ir lėšų rinkimams kaupimo istorijos. Tikriausiai dažnai matote ar girdite žiniasklaidoje viešas verslininkų, praturtėjusių per pastarąjį dešimtmetį, išpažintis.
Jie gėrisi Jo Ekscelencija ir vadina neabejotinu moralės autoritetu, bet jei paklaustumėte jų, ar finansiškai rėmė Prezidentą per praėjusius rinkimus, daugiausia būtų neigiamų atsakymų.
Sakoma, kad meilė be pinigų pati gražiausia, deja, politinės meilės be pinigų nebūna. Vestuvėms reikia tik sutuoktinių ir kunigo, o į rinkimus reikia prisivilioti dar ir kelis šimtus tūkstančių rinkėjų.
Gal būtent todėl, kad didžioji dalis Lietuvos verslininkų nusišalino nuo valstybės valdymo, šį vakuumą užpildo negalintieji be veiklos, nes turi aiškių ekonominių tikslų ar jiems paprasčiausiai nurodyta iš aukščiau. Vadinasi, abiem atvejais juos galima valdyti. Būtent į tokią realybę ir sugrįžta šių laikų herojai G. Petrikas ir V. Uspaskichas.
Niekas mums negalės padėti, nes jų spektaklis tęsis iki pat rinkimų.
Be to, spektaklių gali būti ir daugiau.
Vienintelis turimas priešnuodis – didžiulės pastangos atskirti tuos politikus ar politines jėgas, kurios, nepaisydamos nuolatinės įtampos ir nešvarių žaidimų, randa laiko ieškoti atsakymų į aktualius Lietuvos ekonomikos ir saugumo klausimus. Nesugebėję atsispirti išorės manipuliacijoms, rizikuosime, kad į Lietuvą sugrįš ne tik primiršti veikėjai, bet ir jų veiklos metodai, tada ir apolitiški verslininkai turės apie ką pagalvoti.