Giria Lietuvą
- Jau pusmetį esame NATO nariai. Ar ten niekas neaimanuoja, kad Lietuva atsisėdo ant sprando, tapo našta kitoms narėms?
- Jokiu būdu ne. Sakyčiau, atvirkščiai - Lietuvai negailima pagyrų.
NATO viduje, uždaruose pokalbiuose niekada netuščiažodžiaujama, visuomet kalbama tiesiai ir atvirai. Jeigu yra trūkumų, niekas neslepia priekaištų dėl jų. Čia ne “panelių klubas”, kur tiktai žarstomasi komplimentais. Tiesiai, nesidangstant gražiais žodžiais, pasakoma tai, kas turi būti pasakyta.
Šiuose susitikimuose Lietuvai priekaištų nebūna. Kiekviena valstybė vertinama pagal savo prisiimtus įsipareigojimus. Niekas mums niekada negalės priekaištauti dėl to, ko mes negalime padaryti arba nepasižadėjome. Bet mes turime savų įsipareigojimų, patvirtintų NATO struktūrų, kuriuos, atrodo, vykdome gerai.
Vertinami ir mūsų kariai. Ypač giriamas mūsų specialiųjų operacijų junginys “Aitvaras”. Dar prieš metus mes deklaravome, kad turime tokį padalinį ir prašėme įjungti jį į NATO greitojo reagavimo pajėgas. Tačiau tuomet, ekspertams išanalizavus situaciją, mums labai kultūringai buvo pasakyta, kad dar turime palaukti, nes “Aitvaras” tuomet dar neatitiko visų kokybės kriterijų. Per labai trumpą laiką pavyko situaciją pagerinti. NATO mūsų dabar jau prašo duoti specialiąsias pajėgas. Ne visų valstybių to yra paprašoma. Tai yra įvertinimas.
Gerai vertinami ir mūsų kariai Irake. Visi partneriai pabrėžia mūsų junginių kokybę, aukštą moralinį lygį. Ten nuvykęs visuomet matau mūsų karių pasitikėjimą savimi, savo valstybe, savo parengimu.
Irake dar pabūsime
- Susidaro įspūdis, kad, pagausėjus tarptautinių operacijų ir jose dalyvaujant vis daugiau lietuvių kareivių, pačioje Lietuvoje karinių pratybų sumažėjo. Gal mūsų kariai dabar visko išmoksta tarptautinėse misijose?
- Pratybų skaičius Lietuvoje beveik nepasikeitė. Jos kaip vyko, taip ir vyksta. Kas dvejus metus rengiamos didžiausios pratybos “Amber Hope”. Jos vėl vyks kitąmet. Tačiau nuolat rengiamos ir įvairiausios žemesnio rango pratybos. Be to, mūsų kariai dalyvauja ir kitų valstybių organizuojamose pratybose.
Būtų klaidinga, prisidengiant aktyviu dalyvavimu tarptautinėse misijose, sumažinti karinį parengimą. Jeigu nusilpsta nors kokia grandis karių pasirengime, mes iškart imame labiau rizikuoti jų gyvybe. Juk mes jau tiek laiko dalyvaujame tose misijose ir, ačiū Dievui (pastuksena į stalą), mums pavyksta išvengti aukų.
- Kiek laiko dar gali tęstis misija Irake? Ar ilgai dar ten bus Lietuvos kariai?
- Mūsų karių buvimo ten trukmė priklausys nuo daugelio procesų. Sausio mėnesį Irake vyks rinkimai, po jų šios šalies savarankiškumas įvairiose srityse, taip pat ir karinėje, dar labiau padidės. Jau dabar tarptautinėms pajėgoms Irake mažėja darbo. Antra vertus, atsiranda naujas misijos aspektas. Reikia rengti naujojo Irako karius. Lietuva irgi čia prisidės. Netrukus siųsime du žmones, kurie tuo ten ir užsiims.
Anksčiau ar vėliau Irakas pradės tvarkytis pats. Kiek tai užims laiko, dar nežinia. Potencialiai tai labai stipri valstybė. Jiems tik reikia susitvarkyti. Kol nesusitvarkys, mes ten būsime reikalingi.
Lietuvos politikai priims sprendimą, kiek ilgai mes ten būsime net ir po Irake rengiamų rinkimų. Beje, tai ir valstybės patikimumo klausimas. Esame vertinami už tai, kad laikomės savo įsipareigojimų dalyvauti pokarinio Irako sutvarkyme.
Prieštarauja šauktinių atsisakymui
- Kai kuriose kaimyninėse valstybėse pereinama arba deklaruojama, kad netrukus bus pereita prie profesionalios kariuomenės. Kada to sulauksime ir Lietuvoje?
- Kokią kariuomenę turėsime - profesinę ar šauktinių, yra politinis klausimas. Šiuo metu mūsų kariuomenė - mišri. Šauktinių skaičius ateityje mažės, atitinkamai daugės profesionalų.
Asmeniškai aš esu prieš visišką šauktinių atsisakymą. Viena to priežasčių - visuomenės kontrolė. Kariuomenė kontroliuojama per šauktinius. Profesinės tarnybos kariai anksčiau ar vėliau užsidaro savame rate. O šauktinis, baigęs tarnybą, gali atvirai visuomenei papasakoti, kaip jam sekėsi, kas ten, kariuomenėje, vyksta. Taip išlaikomas ryšys tarp visuomenės ir kariuomenės.
Beje, kariuomenės reitingai gana aukšti. Tai įrodo, kad pasitikėjimas šiuo institutu mūsų visuomenėje vis dėlto yra pakankamas.
- Bet vaikinai juk nelabai noriai eina į kariuomenę.
- Mūsų turimais skaičiavimais, net 40 procentų norinčių šauktinių dėl įvairių priežasčių nepatenka į kariuomenę. Šauktinių komplektavimas vyksta labai neblogai. Atvirai kalbant, nenorinčiuosius eiti į kariuomenę mes nelabai ir persekiojam, pakanka mums norinčiųjų.
Juk kasmet mes galėtume pašaukti apie 40 tūkstančių atitinkamo amžiaus jaunuolių, o šaukiame tik 4,5 tūkstančio.
Tai, kad į kariuomenę dabar jau veržiamasi, įrodytų gal tas faktas, kad net 80 procentų šauktinių baigiantis tarnybai pasiprašo į profesionalus. Deja, tik dešimtadalis jų patenka.
Pasitaiko muštynių, alkoholikų ir narkomanų
- Ar vis dar pasitaiko nestatutinių santykių? Kaip baudžiate tuos, kurie tai daro?
- Manau, kad tokio reiškinio beveik neliko Lietuvoje. Jis, aišku, nedingsta per vieną dieną, bet nuo pat pirmųjų Lietuvos kariuomenės dienų buvo labai kryptingai dirbama, kad nestatutiniai santykiai būtų išgyvendinti. Jie atsirado sovietinėje kariuomenėje iš esmės todėl, kad galiojo nebaudžiamumo principas. Nuo pat pirmųjų Lietuvos kariuomenės atkūrimo dienų aktyviai ėmėmės spręsti tą problemą.
Per tuos 15 metų buvo daug pavyzdžių, kai teisiniu būdu išspręsdavome problemas. Karininkai buvo baudžiami, kai nuslėpdavo nestatutinius santykius savo padalinyje. Labai dažnai jie tiesiog būdavo atleidžiami iš pareigų. Tačiau paskutinį kartą tokios priemonės teko imtis pernai. Šiais metais jos neprireikė.
Tad drįsčiau teigti, kad nestatutinių santykių beveik nėra.
Nėra ko slėpti, kad kariuomenėje pasitaiko muštynių. Tai nenuostabu. Juk ilgą laiką vienoje patalpoje kartu gyvena apie šimtą vyrų. Tokioje kompanijoje konfliktai įvairiausiais klausimais neišvengiami. Būsiu nepopuliarus, bet sakiau ir sakysiu, kad tokių reiškinių pasitaikys ir ateityje. Toks gyvenimas.
Kariuomenėje pasitaiko ir narkomanijos, ir alkoholizmo atvejų. Tačiau jų yra labai nedaug. Stengiamės su tuo kovoti iš visų jėgų.
Tankų ir lėktuvų nepirksime
- Kada Lietuvos kariuomenė turės gerų tankų, lėktuvų, moderniausių ginklų?
- Kariuomenė turi būti mobili, moderni, lengvai perdislokuojama ir išlaikoma bet kurioje pasaulio vietoje. Tai diktuoja mums ginkluotės įsigijimo sąlygas.
Galima, žinoma, įsigyti brangių tankų, lėktuvų, bet visuomet turi būti žiūrima, ar tai tikslinga mūsų sąlygomis, ar jie tikrai reikalingi Lietuvos kariuomenei. Ką mes su tuo tanku darysime, jeigu jį įsigysime? Juk brangiai kainuoja ne tik pats tankas ar lėktuvas, bet ir jo išlaikymas, visa techninė aprūpinimo bazė, logistika. Ar galime sau leisti įsigyti “F-16” tipo naikintuvą, kainuojantį 30 milijonų dolerių? Vieno tokio naikintuvo mums nepakaktų, reikėtų 10-12. Gal geriau tuos pinigus panaudoti efektyviau, tuo labiau kad oro policijos funkcijas Baltijos šalyse puikiai atlieka mūsų partneriai NATO.
Mes įsigyjame neblogus šarvuočius, po 5-7 metų planuojame įsigyti geresnius, naujesnius. Prieštankinė ginkluotė irgi juda į priekį, turėsime moderniausias sistemas. Labai svarbu radijo ryšio sistemos - jau dabar turime pačias šiuolaikiškiausias.
Karių parengimui turime kiek senesnę ginkluotę, tačiau į misiją vykstantiesiems ir specialiosioms pajėgoms duodame moderniausią.
Laivyne svarbiausia prižiūrėti mūsų teritorinę jūrą. Tam turime patrulinius laivus. Bet netrukus bus nurašyti moraliai pasenę sovietiniai laivai. Neleidžiu naudoti lėšų jų remontui. Manau, įsigysime modernių laivų-išminuotojų, kurie irgi labai reikalingi Baltijos jūroje. Jų įsigijimas įrašytas į planus.
Kreiserį ar lėktuvnešį galbūt irgi šiaip ne taip įstengtume įsigyti, bet vėlgi klausimas - kam jis reikalingas. Geriau daugiau kokybiškesnių, manevringesnių nedidelių laivų nei vienas didelis, bet mažai reikalingas.
Viskas turi būti protingai subalansuota.