Apie tai – pašnekesys su specialistu, kuris Rusijos politikos ir energetikos procesus jau daug metų stebi iš arti. Dienraščio „The New York Times“ apžvalgininkas Maskvoje Andrew E. Krameris analizuoja politines ir ekonomines aktualijas. 2017 metais už tyrimų seriją apie Rusijos valdžios hibridinius karus jis su kolega buvo apdovanotas prestižine Pulitzerio premija.
Kodėl Jungtinės Valstijos šitaip griežtai kritikuoja Nord Stream 2, o Europa, panašu, vis dar svyruoja?
Tai – vienas didžiausių infrastruktūros projektų Europoje. Investuota (ir išleista) daugiau nei 10 milijardų eurų. 1193 kilometrų ilgio vamzdynas Baltijos jūros dugnu driekiasi nuo Sankt Peterburgo iki Vokietijos krantų. Beveik, nes dar liko nutiesti 80 kilometrų. Darbai yra sustoję, bet ne dėl minimo nuodijimo, o Vašingtono sankcijų. Jie ilgai vyko nepaisant protesto balsų abipus Atlanto, bet dabar situacija keičiasi.
JAV visų pirma nenori regėti šio projekto sėkmingos pabaigos dėl tų pačių priežasčių, kurios skatina Rusiją skubėti jį įgyvendinti. Tai – gerokai daugiau nei energetinis projektas. Tai – įtakos didinimas Europoje. Amerikai – visiškai nepageidaujamas, Rusijai – labai svarbus.
Kas konkrečiai jam nepritaria?
JAV ir daugelis Europos valstybių, išskyrus Vokietiją ir Prancūziją. Amerikoje tai yra viena nedaugelio temų, kuriomis visiškai sutaria abi partijos. Obamos administracija spaudė ponios Merkel vyriausybę, kuri laimino projektą. Tiek Donaldas Trumpas, tiek Joe Bidenas yra aiškiai įvardiję, kad dujotiekio tiesimas turi būti sustabdytas. Daugeliui yra savaime suprantama, kad šis projektas prieštarauja bendrai strateginei Vakarų pozicijai: izoliuoti Rusiją mažinant jos galimybes kariauti Rytų Ukrainoje, kištis į konfliktą Sirijoje, manipuliuoti kitų šalių rinkimų rezultatais ir politiniais procesais.
JAV čia yra pažengusi toliausiai. Keli senatoriai net pateikė pasiūlymą įvesti antrines sankcijas prieš Vakarų kompanijas, dalyvaujančias šiame projekte. Viena Šveicarijos ir Olandijos įmonė iš jo jau pasitraukė, todėl darbai įstrigo. Čia yra dar vienas niuansas: JAV turi ekonominį interesą plėtoti suskystintų dujų eksportą į Europą.
Panašu, kad stebime ir tam tikrą takoskyrą tarp Rytų bei Vakarų Europos šalių pozicijų?
Iš tiesų. Rytų Europa kategoriškai nepritaria NS2, nes tai laikoma dar vienu Maskvos įrankiu energetiniam šantažui vykdyti. Visi turi savų interesų.
Pavyzdžiui, Italija nepritaria vien todėl, kad dujoms tekant ne per Pietus Ukrainoje, o per Šiaurę į Vokietiją ateityje dar labiau didės Berlyno įtaka procesams Europos Sąjungoje. Vokietijai kažką reikia daryti norint pakeisti branduolinę energetiką, kurios atsisakyta po 2011 metų katastrofos Fukušimoje.
Kokia iš tiesų yra NS2 strateginė reikšmė Rusijai?
Šis vamzdis tiesiog dubliuotų jau paklotąjį Baltijos dugne „Nord Stream 1“. Maža to, jis dubliuotų dar ir tas magistrales, kuriomis dujos teka iš Sibiro per Ukrainos ir Baltarusijos teritoriją bei kelias Rytų Europos valstybes. Jos jau dabar yra mažai apkrautos, o ateityje per tas trasas dujų tekės dar mažiau. Patys pagalvokite: NS2 projektinis galingumas yra 55 milijardai kubinių metrų dujų per metus, tiek pat – ir NS1. O to senojo – 77 milijardai.
Užbaigus šį projektą praktiškai visas Europos poreikis būtų patenkinamas per Baltijos jūrą bei naują tiekimo liniją „TurkStream“ Juodojoje jūroje. Reikia suprasti, kad Kremlius dujas naudoja kaip geopolitinio poveikio instrumentą, todėl jiems svarbiau ne tai, kiek dujų keliaus į Europą, bet kokiais keliais tai vyks. Anksčiau buvo galima skatinti posovietinės erdvės vadukus vasalus leidžiant jiems atsiriekti dalį pelno už dujų tranzitą. Dabar svarbiausia – apeiti Ukrainą ir Baltarusiją. Todėl Vladimirui Putinui taip svarbu užbaigti darbus Mukrano uoste Vokietijoje. Kai tai įvyks, jis galės kada panorėjęs išjungti dujas Kijevui ir Minskui. Daryti tai nerizikuojant nutraukti tiekimą Vakarams, kas Maskvai visuomet reikšdavo politines pasekmes bei ekonominius nuostolius.
Bet visa tai turbūt jau neaktualu po Navalno nuodijimo ir naujos Berlyno laikysenos?
Angela Merkel visuomet aiškindavo paramą šiam projektui tuo, kad palaikydami ekonominius ryšius su Rusija ir Kinija Vakarai gali paveikti jas labiau, nei vien tik spausdami sankcijomis. Kai kas jos partijoje ir dabar sako, kad Rusijai pajamų iš gamtinių dujų pardavimų Vakaruose reikia labiau, nei Vokietijai tų dujų. Ten tikima, kad pradėjus veikti NS2 tokių išpuolių prieš opoziciją bus mažiau, nes bus ką prarasti, bus vengiama rizikuoti ir užsitraukti naujų sankcijų. Šitaip tikimasi sušvelninti Rusijos elgesį.
Vokietijoje kalbama ir apie ekologiją: turint pakankamai gamtinių dujų būtų deginama mažiau anglies ir tai esą leistų lengviau atsisakyti branduolinės energetikos. Turėdama šį šaltinį Vokietija taip pat būtų apsaugota nuo tiekimo sutrikimų, jei Ukrainoje įsiliepsnotų karas ar tranzitas būtų apribotas dėl kitų priežasčių.
Tai skamba kaip Ukrainos išdavystė. Juk ten per karinį konfliktą jau žuvo 13 tūkstančių žmonių.
Nuo tada, kai Kijeve neliko Maskvai lojalaus Viktoro Janukovyčiaus, Vakarai skyrė milijardus, kad palaikytų jos nepriklausomybę nuo Rusijos. Todėl NS2 kritikai pabrėžia, kad palaikydami Kremliaus dujų projektą Vakarai visa tai nubraukia, nes ne tik atima 2 milijardus dolerių metinių pajamų iš tranzito, bet ir palieka Ukrainą neapsaugotą nuo galimų Rusijos veiksmų.
Į tai šio projekto rėmėjai Vokietijoje atsako, kad visi naftos ir dujų tranzito pinigai vis tiek nusėdavo prorusiškų oligarchų kišenėse, o ateityje tranzito netekimas galbūt net padėtų išsivaduoti iš sisteminės korupcijos.
Kaip manote, kokia linkme pakryps šio projekto reikalai?
Aš ne žiniuonis, ateities nespėlioju. Vokietija vis dar svarsto kaip pasielgti: ar viską atšaukti kaip atsaką į nuodijimą ir palikti „Gazprom“ su Vakarų investuotojais dalintis nuostolius. Kaip neseniai pasakė Vokietijos parlamento užsienio reikalų komiteto pirmininkas Norbertas Röttgenas, su Maskva galima kalbėtis vienintele kalbas, kurią supranta Vladimiras Putinas. Tai – gamtinių dujų kalba.