„Visa ši 1941 m. karo Baltijos šalyse istorija dar nėra tinkamai ištirta. Juolab Vakarų šalyse ji žinoma veikiau iš sovietinių mitologinių interpretacijų. Tai senoji išvaduotojų legenda, be jokių masinių žudynių ir deportacijų. Maža to, tiesos paskleidimas dažniau keikiamas kaip mitų perrašymai tartum ideologinis Antrasis pasaulinis karas dar vis tęsiasi, o taikos sutarties viena šalis ypatingai nenori. Beje, ir Vokietija, vėl suartėjanti su Rusija, ligi šiol nėra oficialiai denonsavusi Molotovo-Ribbentropo pakto“, - apgailestavo politikas.
Pasak V. Landsbergio, galima sakyti, kad naujas puslapis Antrojo pasaulinio karo istorijoje buvo atverstas tuomet, kai buvę sąjungininkai – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija – kartu užgrobę ir pasidaliję Lenkiją, susikovė tarpusavyje. Politiko tvirtinimu, šis posūkis ne tik lėmė naują įvykių eigą, bet ir sudarė sąlygas daugeliui metų perbraižyti politinį Europos žemėlapį.
Jo pasakojimu, apie draugišką politiką Vokietijos atžvilgiu sovietų diktatorius Josifas Stalinas prabilo 1939 m. kovą. Vokietijos atsakas buvo Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos kariniu ultimatumu. Vėliau diplomatiniai abiejų agresyvių imperijų suartėjimo kontaktai pasibaigė nevieša nepuolimo sutartimi, numatanti tarpusavio solidarumą karo su trečiąja valstybe atveju.
Anot V. Landsbergio, akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama apie Lenkiją, kurią Vokietija planavo pulti, o SSRS įsipareigojo jai nepadėti.
Politiko pasakojimu, vokiečiai laukė, kol sovietai ratifikuos nepuolimo sutartį ir tik tuomet puolė Lenkiją. Savo ruožtu sovietai pasistengė sutartį ratifikuoti net vasaros atostogų metu ir net savaitgalį.
Tuomet dar nebuvo aišku, kad nepuolimo sutartis tarp agresyvių imperijų turėjo ir slaptuosius protokolus.
„Vilniaus perdavimo byla praskleidė ir visą sovietų-vokiečių sandėrį. Kai J. Stalinas įsakė atnešti ir parodyti abstulbusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui abiejų socialistinių sąjungininkų pasirašytą žemėlapį su naujomis sienomis. Tai buvo tariamai paskutinė 1939 m. rugsėjo 28-osios versija pagal antrąjį slaptąjį protokolą, dar gyvą Lietuva priskyrusi J. Stalinui, mainais į Vokietijai atiteksiančias Liublino ir Helmo vaivadijas ir net Seinų kraštą“, - kalbėjo politikas.
1941 m. Antrajame pasauliniame kare įvyko naujas posūkis – Vokietija nutarė pulti Sovietų Sąjungą, tad sovietų okupuota Lietuva perėjo nacių žinion. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, prieš sovietų okupantus sukilo ir patys lietuviai.
„Tai galėjo baigtis kokiu nors valstybės protektoratu ir Vokietijos sąjungininkės statusu kaip Slovakijai ir Kroatijai. Tačiau naciams to nereikėjo. Jie buvo iš anksto uždraudę bet kuriuos lietuvių valstybingumo gestus ir tos nuostatos nepakeitė. Pasipūtę ir kvailai išdidūs dėl savo pergalės jie nepasinaudojo nė užimtų Baltarusijos, Ukrainos, Vakarų Rusijos žemių gyventojų pradiniu palankumu, kad baigėsi J. Stalino teroras“, - pasakojo politikas.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad ir naciai niekuo ne geresni už sovietus. Tačiau sovietų ir nacių tarpusavio kova atvertė naują puslapį karo ir visos Europos istorijoje.
„Prieš septyniasdešimt metų Antrojo pasaulinio karo istorijoje buvo atverstas naujas puslapis. Tai įvyko, kai buvę sąjungininkai Sovietų Sąjunga ir Vokietija, pagal slaptą susitarimą jau prieš metus pradėję naują Didįjį karą, užgrobę ir pasidaliję Lenkiją ir Baltijos valstybes, dabar susikovė tarpusavyje. Kaip ištyrė ir dokumentiškai parodė istorikas Markas Soloninas, sovietų diktatorius J. Stalinas buvo tam sukaupęs ir parengęs didžiulę jėgą, tačiau Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris užpuolė pirmas. Šiandien tai vadintųsi prevenciniu smūgiu“, - reziumavo V. Landsbergis.