- Kaip rodo dienos šviesą išvydę dokumentai, artėjant Kovo 11-ajai Kremlius žinojo, kas laukia ir ruošė įvairiausius planus. Tarkime, kad reikėtų atplėšti Vilnių, Klaipėdą ir taip paspausti Lietuvą. Ar jūs tuo metu žinojote apie tokius sumanymus?
- Be abejo. Buvo visiškai atvirai pasakoma, kad mums nieko nepavyks: „negausite jūs jokios nepriklausomybės, bet jeigu taip ir įvyktų, tai tik prieškarinės Lietuvos sienomis, t. y. be Klaipėdos ir Vilniaus“. Mūsų tokie dalykai labai negąsdino, nes žinojome, kad arba laimėsime Lietuvą tokią, kokia ji yra šiandien, arba mums nepaliks nė gabalo. (Šypsosi – red. past.) Taip kad jokių derybų net galvoje nebuvo. Tačiau iš tiesų tai ir nebuvo siūlymas, greičiau – gąsdinimas, psichologinis karas. Tiesa, buvo ir konkrečių veiksmų: steigiamos tam tikros organizacijos - ir lenkiškos komunistinės, ir rusiškos. Neva sovietiniai piliečiai pasisako už SSRS ir neleis, kad ją čia kas nors dabar ardytų. Visa tai buvo iš anksto daroma. Matėme, kad teks susiremti su „Jedinstvo“ organizacija ir pan.
- Bet galbūt KGB iš tiesų kai ką ruošė dėl Vilniaus krašto autonomijos? Juk panašūs planai buvo įgyvendinti Kalnų Karabache, Padnestrėje. Matyt, kažkas panašaus buvo ruošiama ir Lietuvoje, tik nepavyko.
- Be abejo, tokia strategija buvo visai Sovietų Sąjungai. „Iškasė“ kažkokį Lenino sakinį apie tai, kad neva reikia leisti kurti tautines autonomijas vardan teisių apsaugojimo, o jas kurti numatoma su tam tikromis teritorijomis kitų teritorijų viduje. Buvo sąmokslas visus sukiršinti su visais ir parodyti, kad tik centrinė galinga Sovietų Sąjungos valdžia gali sulaikyti nuo tarpusavio karų. Ta linija buvo vykdoma ne tik viduje, bet ir platinama užsieniui. Tik šiek tiek kitaip, kita versija. Buvo sakoma, kad jeigu užsienis palaikys Lietuvos siekius, nepriklausomybės užsinorės ir visi kiti. Atsiras penkiolika valstybių ir visos kariaus tarpusavyje, nes turi kokių nors teritorinių ar istorinių problemų. Be to, gąsdino, kad atsiras penkiolika branduolinių valstybių. Ir tai buvo visiškai atviras tekstas, pavyzdžiui, pasirodęs Prancūzijos spaudoje. Visur veikė prosovietinės agentūros arba įtakos agentai, kurie kūrė gąsdinančius vaizdelius. Be abejo, tai inspiravo ir sovietų KGB per savo rezidentūras. Vienas Norvegijoje veikęs rezidentas vėliau savo knygoje rašė, kokias gaudavo instrukcijas ir ką reikėjo skleisti apie Lietuvą: „Landsbergis yra Kauno mafija, o mafijai reikia sugriauti valstybę, ji tuo pasinaudos“ ir pan. (Šypsosi – red. past.)
- Bet juk tokius gandus net M. Gorbačiovas G. Bushui privačiai pasakodavo. Tai liudija išviešinti dokumentai.
- Ką padarysi, gana gėdingai atrodo Gorbačiovas...
- Ko jis tokiomis kalbomis galėjo siekti?
- Jis ten atrodo kaip eilinis ir gana prastas sovietinis propagandistas, kuris plauna kažkam smegenis, turi tam tikras klišes ir gal kokį agitatoriaus bloknotą, ką reikia sakyti. Jis tiesiog naudojosi proga net labai įtakingiems žmonėms įbrukti kokią nors koncepciją arba vaizdelį. (Šypsosi – red. past.) Ir meluoja visiškai be jokio susivaržymo. Mes tai žinome, bet, deja, Vakarai nežino, kad sovietai meluoja absoliučiai lengvai, lygiai kaip ir posovietai, paveldėję tą psichologiją. Vakariečiams sunku patikėti, kad tokie aukšti žmonės gali taip meluoti... (Šypsosi – red. past.)
- Kaip liudija dokumentai, Vakarai palaikė Gorbačiovą, nes galvojo, kad jei Lietuva reikalaus nepriklausomybės, konservatyvios reakcinės jėgos ir kariuomenė sukils prieš Gorbačiovą ir jį nuvers. Tokia versija vyravo tarp Vakarų politikų.
- Manau, kad tą versiją skleidė ir pats Gorbačiovas.
- Taip, Gorbačiovas juk nuolat skųsdavosi, kad jį spaudžia kariuomenė.
- Jo propagandinis štabas kultivavo tokias versijas. Kariuomenės sluoksniuose buvo labai kategorinių imperiškų generolinių galvų. Tai susiję ir su mūsų nepriklausomybės byla. Po Sausio 13-osios su mano įgaliojimais keli liaudies deputatai važiuodavo į Maskvą ir susitikdavo su Gorbačiovu, taip pat su tokiu maršalu S. Achromejevu. Jis leisdavosi į kalbas, bet stengdavosi atvesti į protą: girdi, mes niekada neleisime, užmirškite tai ir bus geriau, jei nusiraminsite su ta savo nepriklausomybe... Taigi tokių tipų iš tikrųjų buvo, galbūt savaip tikinčių Sovietų Sąjunga, nes po pučo Achromejevas nusižudė. Vadinasi, žlugo jo idealas imperine Sovietų Sąjunga, pasaulis keičiasi ir jam nebėra prasmės gyventi. Lygiai taip pat Berlyne žudėsi gebelsai ar kiti veikėjai, nes žlugo nacionalsocializmas - jų idealas. Ir tada jie žudė net savo vaikus, kad jie negyventų toje „blogoje“ Vokietijoje, kuri bus po karo. Taigi tokių fanatikų visais laikais buvo. Gorbačiovas nebuvo kraštutinis fanatikas, bet jis darė viską, kad išlaikytų imperiją. Todėl nesivaržė begėdiškai meluoti ir aprobuoti smurtą prieš taikius žmones. Ir ne tik Lietuvoje. Prieš tai juk buvo Tbilisis, Baku. Dabar yra tie trys taškai, slegianty Gorbačiovo sąžinę.
- Kovo 11-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tą pačią dieną Prancūzijos prezidentas F. Mitterandas privačiai išsitarė, kad „apgailėtini lietuviai viską sugadins“. Vakarai iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į Lietuvą. Ar stipriai tą jautėte?
- Žinote, ką sakė vienas, kitas ar trečias Vakarų vadovas, nereiškia, kad Vakarai yra vieningi arba nuoseklūs. Pavyzdžiui, Mitterandas iš tiesų pirmomis dienomis yra pasakęs nemalonių charakteristikų, kurias mėgsta cituoti kai kurie mūsų politologai.
- Faktas... (Šypsosi – red. past.)
- Palaukite... Cituoti kaip įrodymą, kad štai kokie Vakarai... (Šypsosi – red. past.) O iš tiesų visa tai truko gal mėnesį, o gal ir dar trumpiau. Nes tada Mitterandas gavo mano ir J. Urbšio pasirašytą laišką. Gražia prancūzų kalba, kurią suredagavo Ugnė Karvelis. Tai buvo tam tikras diplomatijos lygis. Tačiau buvo ir kiti veiksniai. Paryžiuje tebebuvo senosios Lietuvos diplomatijos atstovas Stasys Bačkis, taip pat jo sūnus Ričardas, kurį aš įgaliojau būti mano atstovu. Jį Prancūzijos asamblėja priėmė kaip Lietuvos atstovą ir net sukėlė ovacijas, kai kažkur galerijoje jis buvo pristatytas kaip ambasadorius. (Šypsosi – red. past.) Suprantate, reikia visai nedaug. Tačiau iškeliant tuos klausimus matyti labai įdomi evoliucija. Kovo 11-ąją Mitterandas reaguoja, kad „lietuviai yra apgailėtini, per septynis šimtus metų niekada nebuvę nepriklausomi“. Paskui jis patikslino, kad mes nebuvome nepriklausomi, išskyrus dvidešimt metų. (Šypsosi – red. past.) Tai yra sovietų propagandos veiksnys, aš jį įžvelgdavau ir kitur. Esą Lietuva, Latvija ir Estija niekada nebuvo valstybės, o tik provincijos – arba vokiečių, arba lenkų, arba rusų. Žinoma, Lietuvos atžvilgiu tai visiškai neteisinga. Įdomiausia, kad Mitterandas žino, jog Lietuvai – septyni šimtai metų. Jis žino šį faktą, bet sako, kad Lietuva nebuvo valstybė... (Šypsosi – red. past.) O paskui visgi jam paaiškėja, kad buvo tokia valstybė. Galbūt „padėjo“ ir sovietų veiksmai, smurtas Vilniuje.
- Kurį laikotarpį turite galvoje?
- Tą patį 1990-ųjų kovo mėnesį. Kovo 22-23 dienomis tankai važiuoja pro Aukščiausiąją Tarybą, prasideda prievartinis jaunuolių grobimas į kariuomenę su kraujo praliejimu Naujosios Vilnios ligoninėje. Visa tai patenka į pasaulio ekranus. D. Jazovo Paryžiuje klausia: ką jūsų kariuomenė ten, Vilniuje, daro? Jazovas sovietiniu stiliumi atsako: nieko, mes ten šiek tiek manevruojame... (Šypsosi – red. past.) O kartu pasaulis mato nufilmuotas kruvinas, išdaužytas patalpas ir pan. Taigi Prancūzijos vadovybė turėjo labai greitai suvokti, kaip yra iš tiesų, nors prieš tai jiems specialiai buvo „įdėta“ tam tikros charakteristikos apie lietuvius. Tačiau toks „matymas“ labai greitai pasikeitė. Vyko mūsų susirašinėjimas su Mitterandu, rudeniop nuvykau pas jį į Paryžių, pasikalbėjome. Buvo visiškai aiškus jo nusistatymas net dėl Lietuvos aukso. Jis pasakė: čia – jūsų auksas ir jūs esate ta pati valstybė, Prancūzija tą pripažįsta. Taigi tik reikėjo šiek tiek perlaužti. O su tuo citavimu, ką vieną kartą Mitterandas impulsyviai pasakė, nereikia perspausti.
- Kaip manote, kodėl sovietai pradėjo ekonominę blokadą prieš Lietuvą? Juk galėjo tiesiog įvesti karinę padėtį, kuo visą laiką ir gąsdino.
- Ir dabar aiškėja, ir tada manėme, kad vis dėlto Gorbačiovas tikisi pagalbos iš Vakarų ir yra šiek tiek suvaržytas atviram kariniam smurtui prieš Lietuvą. Dabar jau beveik žinoma, kad Maltoje su Bushu buvo pasiektas nerašytas susitarimas: Gorbačiovas nevetuoja Amerikos veiksmų Artimuosiuose Rytuose prieš Saddamą Husseiną, o Amerika susilaiko nuo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo ir leidžia tam tikrus posūkius, galbūt net iš dalies priima sovietų interpretaciją, kad tai vis dar vidaus reikalas ir lietuviams reikia susitarti su Gorbačiovu. Na, o tokia sąlyga buvo neįvykdoma, nes Gorbačiovas niekada nesusitars dėl to, ko jam reikia kitomis sąlygomis. (Šypsosi – red. past.) Tiesa, buvo siūlymų įvairiomis formomis tai padaryti. Net ir per mūsų ministrę pirmininkę, kad štai mes galėtume susitarti abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Kitaip sakant, Gorbačiovui priimtinomis sąlygomis, o tai reiškia: užmiršk apie nepriklausomybę. (Šypsosi – red. past.) Ši linija iš dalies buvo veiksminga Vakaruose, kurie iš tiesų nenorėjo, kad įvyktų kraujo praliejimas. Buvo naudojamasi įtaka Gorbačiovui ir sakoma: tu ten tvarkykis, bet kariuomenės paleisti ant jų nereikia, nes pakenksi mūsų santykiams. Na, o Gorbačiovui labai reikėjo tų santykių, prekybos sutarties, pagalbos, nes jo šalis bankrutuoja. Jam reikėjo vaidinti, kad dabar viskas kitaip, vyksta demokratizacija, SSRS - taikinga šalis ir pan. O kaip tą paneigti, jei demonstruosi agresiją ir sutraiškysi demokratiškai išrinktą valdžią? Koks tada tu demokratas ir kokias perestroikas darai?.. Griūna visas namelis. Tie momentai varžė Gorbačiovą ir tuo pačiu jo agresyvią aplinką. Ten buvo ir demokratiškai nusiteikusių žmonių, kaip Jakovlevas, bet buvo ir labai agresyvių, imperiškai nusiteikusių, kaip mano minėtas Achromejevas, KGB vadas V. Kriučkovas, taip pat Jazovas – primityvus kariškis, kuriam karinė galybė yra virš visko. Juk yra užfiksuotas pasakymas, susijęs su Sausio įvykių laikotarpiu, kai kažkuris iš tų vadų, galbūt pats Jazovas ar B. Pugo, pasakė Gorbačiovui: mes galime juos sutvarkyti, tik suteikite teisę tai padaryti, duokite įsakymą. Kitaip sakant, reikėjo raštiško prezidento įsakymo. O Gorbačiovas atsakė: ką, ar jums mano žodžio neužtenka?.. Suprask, jo rankos turi likti švarios. (Šypsosi – red. past.) Jis iki šiol tikina nedavęs įsakymo, bet juk žinojo, kas vyksta ir leido tam vykti. B. Jelcinas jam paskambino ir davė velnių, liepė sustabdyti veiksmus, bet Gorbačiovas nesustabdė. Vadinasi, jis yra tiesiogiai atsakingas, nepaisant to, kad nebuvo rašytinio įsakymo. Jis leido toms skerdynėms įvykti. Žinoma, tai buvo tam tikras iššūkis ne tik Kremliui, bet ir Vakarams: ką dabar daryti?..
- Vienas tokių žingsnių – F. Mitterando ir H. Kohlio laiškas jums. Ką juo norėta pasiekti? Galbūt siekta jus paspausti?
- Žinote, čia irgi interpretacijos dalykas, kad jie neva paspaudė sustabdyti ar atšaukti Nepriklausomybės aktą. Juk Gorbačiovas iš pradžių reikalavo jį atšaukti ir nesileido į kalbas. O jeigu jis pats to jau nebekartodavo, tai N. Ryžkovas tą pačią dieną pakartodavo, kad jokių kalbų nebus, kol neatšauksite nepriklausomybės akto. O paskui jiems darėsi aišku, kad mes neatšauksime. Aš jam tą sakiau į akis. Aiškinau, kad mes negalime to padaryti ir moraliai, ir teisiškai. Jis visiškai nesuprato, apie ką kalbama... (Šypsosi – red. past.) Kad mes turime įgaliojimą nepriklausomybei, o ne iš naujo įstojimui į Sovietų Sąjungą arba buvusios okupacijos legalizavimui. Visa tai jam atrodė kaip migla – buržuazinė, liberali ar dar kokia kita. Tokia, su kuria galima lengvai susitvarkyti. Jis sakė: mes jums padėsime sugalvoti, ką turite pasakyti „tuo klausimu“. (Juokiasi – red. past.) Tai buvo du skirtingi pasauliai – ideologijos ir mąstysenos. Mes negalėjome pereiti į aną pasaulį ir jie tą suvokė, todėl suplanavo ginkluotą smūgį, kad nepriklausoma Lietuva būtų sunaikinta. O dėl Mitterando ir Kohlio laiško, buvo susitarimas su Bushu. Jie svarstė, ką daryti tą pačią dieną, kai Gorbačiovas paskelbė Lietuvai blokadą. Tačiau jų pokalbyje nėra nė žodžio apie blokadą... Truputį keista: ar jie tada dar nežinojo, ar jiems buvo nepatogu apie tai kalbėti net tarpusavyje... Jie kalbėjo, kad reikia kokios nors akcijos ir sutaria, kad iniciatyvos imsis Mitterandas, o Bushas „pastovės“ už vandenyno. Taigi Mitterandas dar pasikvietė Kohlį, su kuriuo parašė minėtą laišką. Iš tiesų tas laiškas sako daug teigiamų dalykų. Pirmiausia, kad lietuvių tauta nedviprasmiškai pareiškė savo valią. Taigi kalba eina apie tautą, o ne apie kokį nors būrelį, subėgusį naktį ir nubalsavusį, kaip kad skelbė Maskvos propaganda. Generolas V. Varenikovas, atvažiavęs po Sausio 13-osios, spaudos konferencijoje „baisėjosi“ lietuviais, kurie „naktį susirinko ir pabalsavo“. Jis sakė, kad taip net Hitleris nedarė. (Juokiasi – red. past.) Mums sakydavo: darykite referendumą, tegul žmonės nusprendžia. Bet juk žmonės jau žinojo, jie matė mūsų programą ir už tai balsavo. Todėl tai jau savaime buvo referendumas. Tačiau net Bushui buvo „įlašinta“ ir jis manęs klausė, kodėl mes nepadarome referendumo. Jis klausinėjo, kiek Lietuvoje gyvena lietuvių. Pasakiau: tiek ir tiek. Tada jis vėl: tai ko jūs bijote, padarykite referendumą. Aš jam paaiškinau, kad mes traktuojame rinkimus kaip jau įvykusį valios pareiškimą. Tačiau paskui grįžęs sumasčiau, kad visgi jiems to dar neužtenka ir paskui mes surengėme referendumą. Padarėme viską formaliai, kaip jie ir norėjo, vasario 9 dieną. Per pasaulį „nuskriejo“ karikatūros, kaip Gorbačiovas gavo nokautą ir 90 proc. žmonių pasisakė už nepriklausomybę. Gorbačiovas, matyt, pagal M. Burokevičiaus ir visų kitų informaciją manė, kad čia labai daug nepatenkintųjų, nusivylusių blokada, pablogėjusiu gyvenimu ir pan.
- KGB pranešinėdavo į Maskvą, kad Lietuvoje viskas „labai blogai“ ir pan.?
- Taip, kad neva užteks truputį stumtelėti ir visi išsilakstys. Na, bet pas juos visada taip išeina... (Šypsosi – red. past.) Taigi Mitterandas ir Kohlis laiške kalba apie tai, kad mes įkūnijome nepriklausomybės teisę ir pasako, kad jie dėl to neturi jokių priekaištų, nes lietuviai daro tai, kam turi pilną teisę. Tačiau sakoma, kad reikia dialogo, pokalbių ir derybų ir yra sugestija, kad tokių derybų pradžią kai kas palengvintų... Būtent laikinas Parlamento nutarimų pasekmių sustabdymas. Ir nežinia, kokių nutarimų... (Šypsosi – red. past.) Ne Kovo 11-osios, bet kažkokių kitokių. Na, iš tikrųjų sovietų kariškius erzino, kad mes neleidžiame šauktinių teisėtai imti į kariuomenę (tik teisėtai, nes smurtu šauktiniai buvo imami), taip pat uždarėme karinius komisariatus. Matyt, tai ir buvo tie „erzinantys dalykai“, nes apskritai jie nekreipė dėmesio į nepriklausomybę: jeigu jūs ir toliau sėdite sovietų biudžete, o piliečiai eina tarnauti sovietų kariuomenei, kalbėkite apie tą nepriklausomybę kiek tik norite. Taigi tai buvo tarsi testas. Kaip pastebėjote, kalba ėjo ne apie nutarimus, o apie jų pasekmes. Mes paskui suformulavome, kad „kai kurių įstatymų vykdymas gali būti laikinai sustabdytas šimtui dienų po to, kai prasidės tarpvalstybinės derybos“. Iki šiol yra labai daug nesusigaudančių arba tyčia painiojančių, kad neva Lietuva paskelbė nepriklausomybės akto moratoriumą. Nieko panašaus nebuvo. Buvo pasakyta, kad tai įvyks tada, kai prasidės tarpvalstybinės derybos. Gorbačiovas paskui pats sakė: jie ten sugalvojo tokį triuką, kad mes negalėtume pradėti derybų. Gruodžio mėnesį „nuėmėme“ tą kliūtį, nes matėme, kad jie užsimoja ir rankos pilnos ginklų. Bet jie jau buvo paleidę mašiną...
- Viename susitikime su Gorbačiovu Bushas skundėsi, kad jūs jį nepelnytai sulyginote su 1938-ųjų Miuncheno sąmokslo antiherojumi A. N. Chamberlainu.
- Pirmiausia, nebuvo tokio palyginimo.
- Na, bet Bushas dėl to skundėsi... Kai kuriuose šaltiniuose šis faktas yra patvirtintas.
- Kažkaip nemačiau, kad jis būtent taip kalbėtų apie Chamberlainą... Tačiau, žinoma, taip buvo interpretuota. Aš iš tiesų tada palyginau situaciją, kai jau vykstančio sovietų smurto akivaizdoje Gorbačiovas lyg niekur nieko važiuoja į Vašingtoną tęsti derybų dėl pagalbos Sovietų Sąjungai, su Miunchenu. Pasakiau, kad tai prilygtų „antram Miunchenui“. Taigi Miunchenui, o ne Chamberlainui. Na, o Chamberlainas buvo Miuncheno „herojus“... (Šypsosi – red. past.) O ką reiškia „antras Miunchenas“? Tuomet paaukojo Čekoslovakiją vardan taikos. Chamberlainas džiaugėsi, kad „laimėjo“ Europoje taiką, nors po metų nieko iš tos taikos neliko, tai Hitleriui buvo tik paskatinimas. Todėl šį faktą norėjosi priminti: jūs dabar lygiai taip pat aukojate mus, tačiau nieko iš jūsų svajonės nebus, o bus tik dar blogiau. Na, o po tokio palyginimo komentatoriai jau visaip galėjo interpretuoti tą pasakymą.
- Bet Bushui buvo labai skaudu, jeigu jis skundėsi pačiam Gorbačiovui. (Juokiasi – red. past.)
- Žinote, kas jam turėjo būti skaudu? O gi tai, kai prie Baltųjų rūmų su plakatais piketuodavo mūsų sąjungininkai, Pabaltijo išeivija. Ji reikalavo, kad Amerika paremtų ir apgintų Lietuvą. Žmonės Bushui pradėjo siųsti lietsargius...
- Kodėl?
- Nes lietsargis yra Chamberlaino simbolis. (Juokiasi – red. past.) Man apie tai pasakojo ir rašė Amerikos lietuviai. Buvo vykdoma tokia akcija: siųsti paštu lietsargius... Ten įprasta siųsti telegramas kongresmenams, senatoriams, gubernatoriams. Taip primenama, kad jie nepamirštų, kas juos išrinko. Taigi panašiai buvo siunčiama prezidentui ir lietsargiai.
- Sausio 13-oji. Ar galima sakyti, kad tai buvo lūžis ir jau po to Vakarų valstybėms tapo aišku, kad Lietuva turi būti nepriklausoma?
- Manau, kad taip. Tačiau ne tik tai, kad pati Lietuva turi būti nepriklausoma. Tą išvadą buvo beveik padaręs ir Gorbačiovas. Humaniškesni ir demokratiškesni patarėjai buvo Gorbačiovą įkalbinę arba jis bent jau apsimetęs sutiko su jų argumentais, kad tai galbūt vienintelė išeitis iš politinės krizės. Pasaulinės krizės, nes Gorbačiovo prestižas „ėjo“ į dugną. Gorbačiovui buvo siūloma nuvažiuoti į Vilnių ir prabilti Lietuvos Parlamente, pasakyti kokį nors „izvinite“. Mums buvo sakoma, kad Gorbačiovas turėjo pareikšti savo nebesipriešinimą Lietuvos nepriklausomybei. Gorbačiovas pamaknojo galva ir pasakė: gerai, paruoškite tekstus. Patarėjai dirbo visą naktį, paruošė tekstus ir padėjo jam ant stalo. Apie tai savo dienoraštyje rašo A. Černiajevas. O kitą dieną jie sekiojo Gorbačiovą akimis: ką jis pasakys?.. Tačiau šis visą dieną tylėjo. Kai pabandė kalbinti, Gorbačiovas apsimetė nežinantis, apie ką kalbama. Tai jam būdinga veidmainystė. Tiesiog jis buvo padaręs išvadą arba pasikonsultavęs su „kietesniais“ vyrukais, kad apie tai negali būti jokių kalbų. Juk jis negalėjo pasakyti: žinot, vyrai, aš galvojau, bet mane užspaudė... Todėl jis tiesiog apsimetė. Černiajevas ir kiti Gorbačiovo patarėjai labai nusivylė tokiu žingsniu. Černiajevas tikėjo ir perestroika, ir Gorbačiovu, todėl jo dienoraštyje matyti labai skaudūs žodžiai.
- Garsus vokiečių istorikas Alexanderis von Plato aiškina, kad Vakarų lyderiai buvo neteisūs galvodami, jog reikia remti Gorbačiovą, o Lietuva turėtų būti nuolaidesnė, nes kitu atveju Gorbačiovą nustums reakcingos jėgos. Istorikas sako, kad ryžtinga Lietuvos pozicija daug prisidėjo prie Vokietijos suvienijimo. Taip esą buvo todėl, kad Gorbačiovas ir kiti turėjo mažiau laiko rūpintis Vokietija, nes reikėjo rūpintis Lietuva ir Pabaltiju, t. y. vidaus problemomis. Jis teigia, kad Lietuva ženkliai prisidėjo prie SSRS suirimo, nes jeigu būtų tęsiama Vakarų politikų linija, tuomet SSRS būtų išlikusi žymiai ilgesnį laiką. Pritariate tokiai vokiečių istoriko išvadai?
- Iš dalies taip. Žinoma, jie buvo neteisūs galvodami taip, kaip Kohlis, t. y. svarbiausia suvienyti Vokietiją, o visa kita bus galima žiūrėti vėliau, todėl nereikia erzinti Gorbačiovo. Taigi kokia nors parama Lietuvai būtų kontrproduktyvi didžiajam tikslui – Vokietijos suvienijimui. Galbūt Gorbačiovas to ir siekė. Tiesą sakant, Rytų Vokietijai grėsė bankrotas. Gorbačiovas buvo gavęs KGB analitinių centrų išvadą, kad jei Sovietų Sąjunga, kuri pati bankrutuoja, turės mokėti ir už Rytų Vokietiją, šito jau nebepatemps. Sovietai moka už Kubą, mokėjo už Angolą, visame pasaulyje bandė kurti socializmą ir už tai mokėjo. O jeigu paimtų visas Rytų Vokietijos skolas, SSRS tiesiog nebepatemptų. Buvo sugalvotas genialus planas – atiduoti Rytų Vokietiją kaip kilnią dovaną. Ir tegul jie pasiskandina su ta Rytų Vokietija, kaip girnapuse ant kaklo. Manė, kad Vakarų Vokietija neištemps. Taigi tuo metu suvienijimas atrodė kaip šventas dalykas, Kohlio viso gyvenimo tikslas ir karjeros viršūnė. Todėl jam reikėjo Gorbačiovo nuolankumo ir pritarimo, o pastarasis tikėjosi, kad jam nekliudys pasilaikyti visas užgrobtas žemes, išskyrus vidurio Europą – Lenkiją, Čekoslovakiją ir kt. Šios šalys besąlygiškai ėjo iš įtakos sferos, buvo įvykę rinkimai. Tačiau... Galėjo susiklostyti taip, kad permainos įvyksta tik toje erdvėje, o likusi sovietų erdvė lieka nejudinama, svarbi ir partneriška valstybė. Šioje vietoje Lietuva buvo rakštis. Kai tos rakšties nepavyko ištraukti, net su Sausio 13-osios replėmis ir peiliais, Lietuva apgynė visų teisę būti laisviems ir turėti savo valstybes. Tai buvo labai didelis istorijos lūžis. Ne tik Lietuvos likimui, bet ir visų sovietų valdomų tautų, nes jos galėjo taip ir likti...
- Ačiū už pokalbį.