Kartu V. Landsbergis ragina žmones neapsnūsti įsivaizduojant, kad atkūrus Nepriklausomybę valstybės gyvenimą galima patikėti valdžiai. Užuot problemas patikėjus spręsti vienai ar kitaip partijai jis siūlo veikti patiems ir gyventi nuolatinėje rezistencijoje.

Tokiomis mintimis V. Landsbergis penktadienio pavakarę dalijosi klubo „Tapatybės labirintai“, kurį inicijavo LTV2 laidos tokiu pačiu pavadinimu vedėjas Virginijus Savukynas, diskusijoje. Ilgiau nei pusantros valandos europarlamentaras su keliomis dešimtimis atėjusiųjų į diskusiją kalbėjosi apie lietuvių kalbą, ar lietuviai išliks politine tauta, kas apskritai jie yra.

„Kol bus motinų, kurios dainuoja lietuviškai, tol tauta bus. O jei „statys“ ant ausų „volkmanus“ („Walkman“ yra kompanijos „Sony“ gaminami nešiojami ausinukai – DELFI), ją užmuš“, - tvirtino V. Landsbergis.

Diskusijos metu jis citavo ne vieną eilėraštį, poemą ar dainą, kurie esą patvirtina, jog kalba lietuviams nuo seno buvo svarbi, per ją, literatūrą ir tautosaką buvo kuriama tapatybė: „Čia močiutė užlingavo dainomis mane“, „Čia skamba po kaimus Birutės daina“ (Birutė šioje frazėje esanti kadaise graži ir galinga Lietuva).

Ne mažiau, pasak europarlamentaro, svarbi ir vieta: „Čionai Lietuva per amžius buvo“. Būtent vieta su savita gamta ir reljefu per tūkstančius metų suformuoja tautos charakterį. Politikas priminė vokiečių poeto Johanno Wolfgango Goethes siūlymą: „Jei nori suprasti poetą, turi aplankyti jo kraštą“ ir romėnų mitologijoje naudotą posakį „genius loci“ (lot. vietos dvasia, kuri saugo tam tikrą vietą).

„Čia – keista vieta Europoje. Joks tautų kraustymasis jos neišdraskė. Tik Algirdas su Kęstučiu kadaise svarstė: jau neįmanoma, gal surenkame žmones ir išeiname į stepes, kur kryžiuočiai bus toli. Bet niekas niekur taip ir neišėjo“, - kalbėjo V. Landsbergis.

Pasak jo, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir Abiejų Tautų Respublikoje, buvo susiformavusi politinė tauta. Ją sudarė bajorai ir šviesuomenė, sugebėjusi sukurti nepaprastų dalykų, pavyzdžiui, Lietuvos Statutą.

Polonizacijos, germanizacijos ir rusifikacijos laikais lietuviai neatsižadėjo savo tapatybės, todėl sugebėjo išsaugoti valstybę, nors ir buvo tokių, kurie atsižadėdavo savo kalbos ir dygėdavosi tėvų, ja dar kalbėjusių. Antai „Tautiškos giesmės“ autoriui Vincui Kudirkai buvo gėda, kad su tėvu kalba lietuviškai, todėl stengdavosi su juo bendrauti atokiau nuo draugų. Kartą atsivertęs „Aušrą“ jis pravirko – V. Landsbergio manymu, tai įrodo, kad tam tikra tapatybė, net jei išorėje jos nematyti, glūdi gelmėse.

Europarlamentaras įgėlė tiems, kurie tvirtina, kad Europos Sąjunga kelia pavojų lietuvybei: „Didžiausias pavojus – mes patys. Čia (ES – DELFI) ne pavojus, jei mes esame mes. Kitos sąlygos buvo blogesnės, bet ir tuomet kažkas buvo išlaikyta“.

Į diskusiją jis atsinešė prieš du dešimtmečius Vilniaus miesto Komunistų partijos komiteto atliktos apklausos rezultatus. Pasirodė, kad net 86 proc. lietuvių anuomet didžiavosi savo tautybe ir tik ketvirtadalis rusų.

Dauguma lietuvių pagrindiniu uždaviniu laikė respublikos suverenitetą, vos 15 proc. pirmiausiai laukė materialinių sąlygų pagerinimo. Trys ketvirtadaliai lietuvių savo šalį matė kaip nepriklausomą valstybę, o viską palikti, kaip buvo tuomet, tai yra toliau gyventi Sovietų Sąjungoje, nenorėjo niekas.

Kaip pabrėžė V. Landsbergis, atkūrus Nepriklausomybę nereikėtų nusiraminti: „Tam tikras pasipriešinimas turi būti. Jei žmonės nusiramino, kad turime valstybę ir viskas, tegul tie, kurie sėdi Seime ar Vyriausybėje, dirba, o mes eisime namo, auginsime pupas, – tai yra klaida. Jei kam nepatinka, kaip ten dirba, tegul kyla rezistencija. Reikia žiūrėti pagal seną posakį: o ką aš padariau? Kodėl V. Kudirka verkė: kiek metų praėjo tuščiai, o aš dar nieko nepadariau? Rezistencija turi būti nuolatinė“.

Europarlamentaras apgailestavo, kad nenyksta lietuvių kalbos menkumo sindromas – esą kur su ja nueisi ir susikalbėsi. Anot jo, su kai kuriomis kalbomis patogiau nuvažiuoti į didelį miestą, taigi jas reikia mokėti, tačiau nereikia niekinti ir gimtosios šnekos.

„Norėčiau, kad mokyklose būtų ne tik lietuvių kalbos, bet ir lietuvių kalbos grožio pamokos – kalbos turtų parodymas kaip labai turiningo ir žavaus dalyko. Kitose kalbose tam tikrų dalykų nėra. Keletą šimtų žodžių gali išversti ir bus tas pats, o tūkstančių negali išversti. Kai kurių žodžių kitataučiai net nesupras“, - kalbėjo V. Landsbergis.

Jis prisiminė norėjęs, kad ant 2 litų nominalo banknoto būtų parašyta kaip prieš karą – „du litu“, tačiau buvo pasirinkta dabar naudojama forma. „Taip prarandamas turtelis“, - apgailestavo politikas.