Lietuviai romų akimis – rasistai, netoleruojantys kitos kultūros atstovų. Ilgamečiai Panevėžio gyventojai romai neslepia dažnai sulaukiantys kreivų žvilgsnių ir paniekos.
Romai tikina negalintys įsilieti į miesto bendruomenę ne dėl menko išsilavinimo, bet dėl tautybės ir juos išduodančio tamsaus gymio. Didžiausią problemą jie įvardija tautinę diskriminaciją.
Labiausiai juos pykdo žmonių nuostata, kad visi romai vagys, tinginiai, vaikus gimdo tik tam, kad galėtų pragyventi iš socialinių pašalpų.
„Įsivaizduokit, ateinu į bažnyčią, o ten žmonės, užuot ramiai meldęsi ir žvelgę į Aukščiausiojo atvaizdą, skvarbiais žvilgsniais nužiūrinėja mane ir tarpusavyje kažką šnibždasi. Jiems nereikia nieko net sakyti, kad suprastum, ką galvoja, – piktinasi 42-ejų Elena Aleksandravičiūtė. – Mes su tuo galime susitaikyti, tačiau labai skaudu, kad ir vaikai kenčia. Mažiesiems į klausimą, kodėl kiti į juos įbedę akis, dažniausiai atsakome: jūs labai gražūs, todėl ir susilaukiate dėmesio.“
Moteris neslepia nuoskaudos, kad žmonės visiems romams lipdo tą pačią etiketę.
„Jei vienas romas ką nors pavogė, manoma, kad ir visi kiti vagys. Tačiau taip nėra. Juk tarp įvairių tautybių žmonių yra ir vagių, ir kitų nusikaltėlių“, – pažymi pašnekovė.
Uždarbiauja užsienyje
E.Aleksandravičiūtė neslepia, kad romai susiduria su dideliais sunkumais ieškodami darbo. Net vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą turintys kitataučiai darbdavių nepageidaujami.
Jeigu jie laikinai ir būna įdarbinti, labai greitai atleidžiami. O kaip priežastį darbdaviai, pasak moters, įvardija ne tai, kad romai blogi darbuotojai, tačiau tai, kad darbo vietos reikia kitiems.
„Baigiau dažytojos ir glaistytojos kursus. Tačiau tokio darbo nesusirandu. Mėnesį dirbau mokykloje, dažiau sienas, vėliau mane Darbo biržos specialistai liepė atleisti dėl to, kad vietos reikėjo lietuviui, kuris darbo neturėjo kur kas ilgiau nei aš. Suprasčiau, jei atleistų dėl to, kad blogai dirbu ar laiku neateinu“, – pasakoja romė.
Moters teigimu, romai sutinka dirbti net viešuosius darbus, todėl stereotipas, kad čigonas normalaus darbo nedirbo ir nedirbs, tikrai neatitinka tikrovės.
„Jei tik darbdaviai sutiktų mus priimti, mes dirbtume. Bet dažniausiai, jei mums ir priima į darbą, tai turime dirbti vergiškomis sąlygomis“, – įsitikinusi panevėžietė.
Nerasdami darbo Panevėžyje ir negalėdami išmaitinti savo atžalų, dažnai romai, kaip ir lietuviai, emigruoja į Angliją.
„Vieni grįžta, kiti ilgiau pasilieka kitoje šalyje“, – sako E.Aleksandravičiūtė.
Požiūris nesikeičia
Bene skaudžiausiai romai reaguoja į visuomenės nuomonę, kad motinos vaikus neva gimdančios dėl socialinių pašalpų.
„Tai visiška nesąmonė. Romų moterys labai myli vaikus ir juos gimdo tikrai ne dėl socialinių pašalpų. Kaip galima sakyti, kad gyvename tik iš pašalpų. Mielai dirbtume, jei tik mums suteiktų galimybę“, – tvirtina E.Aleksandravičiūtė.
Kaip tikina moteris, nors valdžia ir stengiasi integruoti juos į visuomenę, tačiau tas procesas sunkiai skinasi kelią. Žmonių požiūris bemaž toks pat, kaip buvo ir sovietmečiu.
„Tas lietuvių požiūris į čigonus nepasikeitė. Manau, ir nepasikeis. Kiek yra lietuvių, bendraujančių su romais, kurie niekam nesako, kad čigonas jų draugas. Jie bijo, kaip į tai reaguos aplinkiniai“, – kalbėjo moteris.
Didelį romų neraštingumo lygį ponia Elena sieja su tuo, kad mokykloje vaikai ignoruojami, prieš juos smurtaujama, kol jie galų gale palieka švietimo įstaigą.
„Pati mokykloje patyriau smurtą. Vėliau nesinorėdavo į ją eiti. Mokytojai klausia vaikų, kodėl šie mokykloje pasirodo tik du ar tris kartus per savaitę, tačiau atsakymas labai paprastas. Todėl, kad nenori būti skaudinami“, – atvirai kalba panevėžietė.
Laikosi teises
Panevėžio romų įgaliotinė Vida Beinortienė sako, kad valstybės skiriamų pinigų mažumų integracijai į visuomenę nepakanka.
Nemažai 30 metų romų tautybės asmenų, pasak V.Beinortienės, yra beraščiai, todėl siekiama juos išmokyti lietuviškai rašyti ir skaityti, versti tekstą iš romų į lietuvių kalbą. Čigonų moterys mokomos siūti, kulinarijos, rankdarbių, vyrai – šaltkalvystės darbų, kitų amatų.
V.Beinortienė atskleidžia, kad nemažai romų nori būti vairuotojais, tačiau būdami beraščiai ar mažaraščiai negali išlaikyti vairavimo egzaminų. Išmokti Kelių eismo taisyklių, pasak moters, jiems sunku.
„Raštingas žmogus turi taisykles jiems skaityti tol, kol mokinys įsimins. „Regitroje“ per vairavimo egzaminą neraštingam vairuotojui bilieto klausimus kelis kartus turi perskaityti dėstytojas. Teoriniai egzaminai laikomi kompiuteriu, todėl romai turi būti išmokę kompiuterinio raštingumo“, – kalba pašnekovė.
Matosi permainų
Panevėžio savivaldybės organizuotuose kompiuterinio raštingumo kursuose, pasak V.Beinortienės, lankė 15 romų ir gavo tęstinius pažymėjimus. 14 metų visuomeniniais pagrindais dirbanti ir net romų kalbą išmokusi panevėžietė teigia, kad automobiliai čigonams reikalingi darbui. Jie važinėja po kaimus ir renka metalo laužą, pardavinėja mobiliuosius telefonus, kartais parduoda senus suremontuotus automobilius ir iš to pragyvena.
Pasak V.Beinortienės, didelė problema yra ta, kad dėl tėvų gyvenimo būdo – romai dažnai išvyksta – nukenčia vaikų mokslai.
„Vaikai iš pradžių mokykloje nesiskiria, tik vėliau pradeda atsilikti. Kadangi tėvai mėgsta išvykti į užsienį, jų atžalos labai atsilieka. Ir tuomet skaičiuoja dienas, kiek liko iki šešiolikos metų, kad nebeitų į mokyklą. Jie atsilieka nuo bendraamžių ir tada jiems nebeįdomu mokytis, nebesmagu, nepatogu“, – sako V.Beinortienė.
Pašnekovė pažymi, kad mokytojai romų tautybės vaikus nelabai ir stengiasi globoti, nes paprasčiausiai nori, kad jų nebūtų.
Bijo prisipažinti
Pasak V.Beinortienės, eidami tartis dėl darbo romai nesirengia jiems įprastais drabužiais, nes taip gali garantuoti, kad jie darbo negaus.
„Viena mergina apsimovė kelnes, apsimetė, kad nėra čigonė, ir buvo priimta. Pirmąją darbo dieną atėjusi apsirengusi kaip čigonė iš karto susilaukė kolegų klausimų, kaip darbdavys ją galėjo priimti. Su diskriminacija jie susiduria nuolat“, – pavyzdžiais kalba pašnekovė.
Jos tikinimu, iš seniau įsigalėjęs požiūris: jei čigonas, tai būtinai vagis.
Kita vertus, romų tautybės atstovai, pasak įgaliotinės, nemėgsta būti varžomi, o tai gali pakišti koją jiems įsidarbinus.
„Romui nesinori ateiti į darbą nuo 8 valandos, todėl jis gali pasirodyti tik dešimtą. Jie mėgsta vakaroti, jų kitoks gyvenimo būdas. Tai todėl, kad jie praktiškai niekuomet nedirbo ir nežino, kad tai yra privalu. Jei turėtų darbą ir žinotų, kad turi ateiti nustatytų laiku, viskas, manau, būtų kitaip“, – sako panevėžietė.
Moteris pastebi, kad lietuviai romų nesistengia pažinti, todėl ir šie laikosi atstumo, greitai nieko neprisileidžia.
„Tačiau iš tiesų jie yra labai malonūs ir vaišingi žmonės. Be to, labai garbingi“, – pabrėžia V.Beinortienė.
Ugdo įgūdžius
Vaikų dienos centre su romų tautybės ir lietuvių vaikais dirbanti Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno sesuo Daiva Tumasonytė sako, kad problemų visuomet kyla, kai susikerta dviejų kultūrų žmonės.
Kad to būtų galima išvengti, pagrindus būtina dėti nuo vaikystės. Būtent todėl Vaikų dienos centre moterys dirba su skirtingo amžiaus vaikais.
„Stengiamės, kad vaikai nebijotų bendrauti su kitataučiais, kad turėtų bendradarbiavimo, žaidimo kartu patirtį. Kad keistųsi jų požiūris ir kad jie galėtų vienas kitą priimti ateityje. Centre mes mokome, kad vaikai bendrautų, rastų dialogą, kad jie suaugę nebijotų kalbėtis“, – aiškina sesuo.
Dienos centre vaikai rengiami, kad įprastų dirbti ir turėtų socialinių įgūdžių.
„Vasarą vaikai dirbo žemę, pasisodino bulvių ir jas prižiūrėjo. Aišku, dirbti jie nelabai nori, kaip ir visi vaikai, tačiau supranta, kad dirbdamas gali skinti vaisius“, – kalba D.Tumasonytė.
Nesistengia padėti
Pasak romų įgaliotinės, integracija į visuomenę vyksta sunkiai ir dėl to, kad lietuviai nesistengia suprasti romų kultūros, nėra jiems geranoriški. Pavyzdžiui, vienai romų tautybės moteriai suklydus, jos šeimai prižiūrėti buvo paskirtas socialinis darbuotojas.
„Kai bendruomenė pamatė, kad pas moterį lankosi vyras, ją pasmerkė. Jei pas romų tautybės moterį užeina svetimas vyras, ji atskiriama nuo bendruomenės kaip užtraukusi nešlovę. Čigonė kentėjo metus, kol socialinį darbuotoją pakeitė, – pasakoja V.Beinortienė. – Tačiau Socialiniame skyriuje aiškino, kad čia nėra nieko bloga. Jie neva neskirsto nieko pagal tautybę, o įstatymuose numatyta, kad visi lygūs.“
Sesuo Daiva linkusi manyti, kad taip atsitiko dėl socialinių darbuotojų nežinojimo: jeigu geriau pažintų kitos kultūros žmones, keistųsi ir požiūris.
Tikros diskriminacijos nėra
Dalia Meškauskienė, Panevėžio savivaldybės administracijos Investicijų skyriaus vyriausioji specialistė:
Panevėžyje gyvena apie 5 tūkstančius kitataučių, tačiau tas skaičius keičiasi. Ypač pastaruoju metu, nes vyksta didelė migracija. Kalbinti mažumų atstovai neretai sako, kad Lietuvoje jaučiasi nesaugūs.
Nors padėtis šiek tiek gerėja, tačiau ne taip greitai, kaip norėtųsi. Daugiausia problemų vis dėlto kyla integruojant į visuomenę romus. Kartais problemos, apie kurias kalba šios tautybės asmenys, atrodo ne visai realios. Jie mato problemas ten, kur jų iš tiesų nėra.
Konfliktas tarp dviejų kultūrų veikiausiai yra abiejų pusių požiūris. Tiek romai nusistatę prieš lietuvius, tiek pastarieji prieš juos. Abi pusės nenori įdėti pastangų, kad situacija pasikeistų.
Geriausia iš mažumų adaptuojasi rusai, galbūt todėl, kad jų yra daugiausia. Naujos kultūros integruojasi sunkiau.
Turime ir vieną unikalią bendruomenę – karaimus. Tai labai draugiški žmonės, jiems nekyla prieštaravimų. Kita vertus, visos bendruomenės bet kuriuo atveju integruojasi sunkiais, nes turi praeiti nemažai laiko, kol vieni kitus ima suprasti.
Galima sakyti, kad lietuvių tauta visada buvo gana korektiška ir priėmė bet kurias bendruomenes. Pavyzdžiui, įvairių tautybių konfliktų kitose šalyse kur kas daugiau, kyla riaušių. Pas mus taip nėra.