„Sargas sargavo bažnyčioje, o šalia kapinėse buvo palaidotas žmogus. Išėjo sargas į lauką, žiūri - stovi baltas stulpas. Jis eiti, stulpas iš paskos. Greit įėjo į zakristiją, ir uždarė duris. Tai, sako, kai trenkėsi į duris, net triokštelėjo. Po kiek laiko išėjo pažiūrėti, nieko nėra, tuščia“, - pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių kaimo, pridurdamas, jog „stulpas eina, nes oras traukia paskui žmogų“.

Iš numirėlio išeina fosforas

Kai Jonas gyveno pas svetimus žmones, mirė šeimininkas. Našlė užlipo ant pečiaus, poterius kalba. Žiūri – jos Kazys sėdi ant lovos, ten kur numirė. Baltuose marškiniuose, mėnulis per langą šviečia, o jis sėdi vienplaukis. Našlė pradėjo žegnotis, drebėti visa, o jis sėdi ir viskas. Griaustinis, žaibas plieskia.

Pats Jonas pasakojo tuomet miegojęs ant aukšto: kai tik sužaibuos, taip jam akyse baltas stulpas ir stovi. 

„Sako, ant kapų iš numirėlio išeina fosforas. Reikia turėti kokią skarutę ar nosinę, pamojuoti ir išnyks. O to balto stulpo kas nebijo ir eina žiūrėti, jei rami naktis, tai mato“, - tikino Kazokiškių gyventojas. 

Ona Kazlauskienė iš Elektrėnų rajono Senųjų Abromiškių kaimo papasakojo apie mergą, kuri per kapines ėjo iš šokių namo. Girdi, kas tai šniokščia iš paskos. Atsisuka – kažkoks baltas stulpas. Labai išsigandusi bėgo tiesiai per pievą link namų, nei kelio nežiūrėjo, sakė nendrės tik šnara, tai bėgte parlėkė neatsisukdama.

Pasak moters, jos dukrai panašiai vaidenosi ir namuose: „Mano duktė kai apsivedė, visus metus pas mus gyveno. Kambaryje stovėjo sofa, tai ten ir miegojo. Vieną naktį pabudus žiūri - kambaryje stovi juodas stulpas iki lubų. Labai išsigando, bet bijojo ir vyrą žadinti, tik perlipo į kitą pusę prie sienos ir niekaip užmigti negalėjo iki ryto. Tai daugiau ten ir nėjo miegoti“.

Šviesos stulpas subyrėjo į daugybę ugnelių

Pasak „Elektrėnų kronikos“, vaiduokliai pasirodo senųjų dievybių pavidalo stovylų vietose, įvairiose anomaliose vietose. Jų veiklos sfera – naktis ir atokios nuo gyvenamų vietovės, krūmynai, pelkės, kartais – kapinės, akmenys.

Aleksandra Janavičiūtė Ričkienė iš Gojaus kaimo pasakojo apie dėdę Juozą, kuris dar būdamas paauglys miške ganė arklius. Netoli tos vietos buvo Mijaugonių pilkapynai, bet niekas nebijojo tenai vaikščioti.

Vidurnaktį naktigoniai pamatė šviesų stulpą, panašų į skara apsigaubusią moterį. Paskui stulpas lėtai pajudėjo krūmų link ir išnyko, lyg subyrėjo į daugelį šviesių ugnelių. Jie išsigandę išsivarė arklius iš miško į pievas ir pasakodavo kaimynams, ką matę.

Jadvyga Vėželytė Pruskienė iš Beržonkos prisimena miške netoli gimtosios sodybos buvusį kalnelį ir aplink tyvuliavusias pelkes. Tai tam kalnelyje naktimis žybsėdavo ugnelės: žmonės manė, kad auksas žiba, bet kiek kasė, nieks nieko tenai nerado.

Adelės Pruskaitės Aliubavičienės iš Anykštos kaimo įsitikinimu, čia tikrai auksas dega. 

Tarp durų matė auksinius obuolius

„Kur dabar stovi mūsų namas, kadaise gyveno Lapinskai. Lapinskas dirbo Žiežmariuose vokiečių policininku, gal turėjo žydų aukso, ką ten gali žinoti, bet mūsų kieme irgi dega auksas, tik mes nedrįstam kast“, - pasakojo moteris. 

Vienai bobai, kur buvo Kietaviškių dvaras, rodėsi kažkokie auksiniai obuoliai tarp durų. „Ji atėjo, sako, kaskim. Bet aš bijau. Dabar ten Černiauskų sodyba, o kadaise buvo Pociejų dvaro kluonas. Kai dvarą draskė, kai Bukinas viską pragėrinėjo, tai nešė kiek kas norėjo, plytos buvo didelės, visi nešėsi. Paskui stovėjo griuvėsiai, tai ten apie tą vietą ir pasirodė jai tie auksiniai obuoliai“, - pasakojo Elektrėnų rajono gyventoja.

Veronika Lankaitė-Sabonienė minėjo, kad ant kalno palei Sajetus yra seni prancūzkapiai. Tenai irgi vaidenasi, vakarais ugnelė blykčioja.

Išsigandusi atsigulė ir numirė

O štai Ona Šeškėvičiūtė Mikalauskienė iš Vindžiulių pasakojo apie Jagėlonių miške tyvuliuojantį ežeriuką Dėlinį. Seniau žmonės šnekėjo, kad palei tą ežerą stovi bačka, ją saugo senis su labai piktu šunimi. Naktim dega ugnis ir, sako, ten bačka pilna aukso.

„Senė Ramunienė sugalvojo nueiti pažiūrėti. Tai ir nuėjo naktį, bet nežinia, ką tenai pamatė, tik kai grįžo, tai ir atsigulė, niekam nieko nesakė ir numirė. Sako, labai kažko išsigandusi buvo“, - pasakojo Vindžiulių kaimo gyventoja.

Ona Kananavičiūtė Pukalskienė iš Kareivonių kaimo minėjo Aukso kalną, ant kurio kažkas kūrenasi.

„Vieną kartą tėvukas šaukia, sako, vaikai ateikit pažiūrėti, vėl kūrenasi, ugnelė dega. Mačiau ir aš, paskui bijojom eiti miškan uogauti, grybauti. Žiemą tai mes nuo to kalno su rogutėm važinėdavom, labai geras kalnas buvo. Kartą tėvukas jau sirgdamas pašaukė mus eiti pažiūrėti, kaip ant to kalno ugnelė dega. Buvo gal jau kokia dvylikta valanda, tai apsirengėm ir atėjom“, - pasakojo Ona.

Moters tėvukas užsiminė, kad naktimis tenai kažkas klykdavo, rėkdavo, vakare sutemus pasirodydavo kažkokia šmėkla. Buvo šnekos, kad matydavo moterį su žibintu einančią. Šviečia, dega, ugnelė juda, lyg kokia šmėkla vaikšto.

Griovyje girdėti žmonių balsai

Apie šviesą Aukso kalne pasakojo ir Eleonora Kralikauskaitė, neva vėlai vakare iš kalno išsirita kažkoks raudonas kamuoliukas, žiežirbuoja ir ritasi žemyn, Kareivonių kiemo pusėn, bet kai eini iš paskos – dingsta.

Pranas Lankas iš Kareivonių kaimo vienu metu su švogeriu Valentu nuėjo į piliakalnį nusipjauti ąžuoliukų ratlankiams. „Tik pradėjom pjauti, girdim kažkas kalba, kalba. Išsigandom, trenkėm krūman pjūklu ir einam į tuos žmones, sakom pažiūrėsim, kas čia kalbėdami eina, kad niekur nėr nei gyvos dvasios. Nuėjom toliau – nieko nėra, tada pas Liudviką paėmėm butelį naminės, išgėrėm ir grįžę nupjovėm kelis ąžuoliukus“, - pasakojo vyras. 

Pranas pastebėjo, kad pritemus ten girdėti kažkokia žmonių kalba. Garsus griovyje yra girdėjusi ir jo mamytė bei sesuo Elena - vis vėlai vakare.

„Prisieina ir vėliau pareiti iš kur nors kai ten gyveni, tai ir Bartnausko Mikas sakė, kad palei mus girdėjo šnekant daug balsų, bet nieko nematė. Ir Elena šerdama kiaules kartą išgirdo, kad daug žmonių ateina, tačiau išėjusi pasižiūrėti nieko nematė“, - pasakojo vyras.

Išpranašavo mirtį

Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė iš Bijūnų kaimo prisiminė tarnaitę, kuri kartą ruošė šeimininkams Kūčių stalą. Kai kažkas pradėjo belstis ant aukšto, šeimininkė liepė pažiūrėti, gal katės daužosi. Ta užlipusi žiūri, kad ant aukšto irgi sėdi prie stalo šeimininkas, nors ką tik matė prie Kūčių stalo kambaryje. Atėjo apstulbus. Sako, kaip čia gali būt, ir čia sėdi šeimininkas, ir tenai sėdi šeimininkas?

Tada šeimininkė jai sako: ,,Aš greitai mirsiu, o tu liksi su šeimininku“. Taip ir buvo. Išsipildė.

Adelė Pruskaitė Aliubavičienė iš Anykštos girdėjusi apie juodas knygas iš kurių užburia, kad gyvenimas nesisektų: „Kai nužiūri negera akis, reikia kažką daryti, nes sau vietos nerasi. Užkalbėtiems žmonėms visaip vaidenasi“.

Juodai apsirengusi moteris su ugnele

Apie ne kartą minėtą Aukso kalną pasakojo ir Ona Stankevičiūtė Ganusauskienė iš Piktakiemio: „Kai tamsu, naktis, ant kelio išeina juodai apsirengusi moteris. Nešasi rankose kažkokį šviesulį, ugnelę. Bet jei eisi link jos, tai tolsta, tolsta ir dingsta krūmuose“.

Jeigu ten eina dieną, jaučia kažkokį šaltį ir negerumą. „Kai gyvenom miško pakraštyje, reikėdavo į lauką ir vėlai išeiti, na, tualetas buvo lauke. Tai toje pusėje dažnai girdėdavosi kažkokie klyksmai. Išeini, tai tik ūūū...ūūū... Ir ne aš viena girdėdavau. Ėjo kalbos, kad nuo Kareivonių kaimo pusės krante buvo kažkokios durys. Sako, užmūrytos: ar palaidota, ar užkasta kas. Kodėl rodėsi ugnis, kodėl girdėjosi šauksmai? Ir ne vienam. Paskui dar šnekėjo apie Napoleono auksą, sakė kad tenai užkastas. Kasinėjo, ieškojo, bet kad būt radę, negirdėjau“, - pasakojo Ona. 

Kas vyksta Visus šventųjų naktį?

Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių” kalbama apie vėles, Visų šventųjų naktį ar per „Žaliąjį Četvergą” susirenkančias bažnyčion išklausyti Mišių.

Tuo metu paleidžiamos ir skaistyklos vėlės, matomos tais metais mirusiųjų vėlės, besiklausančios mišių. Po jų pradingsta.

Vienos dvasių regėtojos pasakojimu, ji matydavo Kalėdų laiku mirusio žmogaus vėlę, kuri dar pasirodydavo namie iki Žaliojo Četvergo, t. y. Didžiojo Ketvirtadienio prieš Velykas.

Pasak tos dvasregės, „po numirimo kiekvienas dar iki Žaliojo Četvergo saviškius lanko, bet po šitos dienos visam laikui atsisveikina.

Šį pasakojimą papildo retesnis dvasregių aiškinimas, kad mirusiųjų dvasios tol šalia žmonių sukinėjasi, kol iš tos giminės miršta kitas asmuo. Pasak J. Basanavičiaus, tai irgi gali būti reliktinis tikėjimas.

Blaškosi atgailaujančios vėlės

Vis klaidžiojančios vėlės siejamos su skaistykloje esančia siela, kuri iki jai paskirto laiko turi kažkur įsikūnyti. Apstu tikėjimų, nusakančių, kur atgailaujanti skaistyklos vėlė turi pralaukti jai skirtą laiką: „Dūšios čia jau ant žemės už nusidėjimus kankinasi: vienos paverstos į visokius gyvulius, medžius, akmenis, kitos vėl, sako, tupinčios kur girgždančiame medyje, ošiančioj upėj”; „Dūšaitės kenčia čysčių kur po slenksčių, ugniakure, vandenyje ar medžiuose”.

Kaip pasakojo Ona Kazlauskienė iš Abromiškių kaimo, grįžta iš kapų su dukra labai vėlai. Apsitvarkiusi ruošiasi gulti ir girdi anam gale kažkas  beldžia į langą, pagalvojo, lenda per langą ar ką?  Nuėjo pažiūrėti, dar labiau baladoja, nors nieko už lango nematyti. Ką daryti? Ėmė  ir peržegnojo 3 kartus ir baigėsi viskas.

„Gal kokią dūšią iš kapų parsivežiau, ką gali žinoti?“, - nėra tikra moteris.

Vijosi miręs kaimynas

Juozas Navickas iš Žydiškių pasakojo apie Genevičių, kuris mėgo visus pašiepti ir iš Matuliūkščio vis šaipydavosi. Ir numirė tas Matuliūkštis.

„Kaime rinkdavosi jaunimas. Atėjęs Genevičius prieina prie durų, o jose - Matuliūkštis, na tas, jau miręs. Tai kiek jis bėga, tiek jį vejasi. Pro Vendzlauską, pro kitus namus. Toliau ten Lapuliai gyveno, tokia Damė. Sako, kad beldžiasi į duris, šaukia: „Atidaryk, atidaryk greičiau“. Įleidau, sako, negaliu pažinti – pamėlęs, pajuodęs iš strioko, išsigandęs kaip nežinia kas. Sako, numirėlis jį vijęsis. Paskui prašė jos, kad niekam nesakytų, bet kur tu ten iškęsi“, - pasakojo Juozas, pridurdamas, jog po to įvykio jo draugas bijojęs eiti pro kapus.

Janinos Blaževičiūtės Jankūnienės iš Bijūnų mama gyveno palei kapines. Tai pasakojo mačiusi ir kryžius, ir stulpus ant kapinių. Jeigu bėgsi ir jis bėga iš paskui, sustosi, ir jis sustoja.

Vidurnaktį aplankė mirusi mama

„Labai buvom įsibaiminę, dar ir dabar bijau, - pasakojo moteris, pridurdama, kad ir jos pačios mama po mirties buvo atėjusi. - Lygiai 12 valandą. Miegu ir tik kažkas man bakst į nugarą. Atsisėdu, žiūriu duryse stovi mama su ilga suknia, kur palaidojom. Paskui dingo“.

Juozas Kučinskas iš Alinkos kaimo pasakojo apie nuskendusį žentą: „Tą nelaimės naktį mes dar nieko nežinojom, ir girdim – eina kažkas per kiemą, paskui pabraukė per trobos sienojus lazda, paskui puodą trinktelėjo ir nutilo. Pažiūrėjau – lauke nieko, naktis rami. Gal jau dūšia vaikščiojo?“, - kalbėjo Juozas, prisimindamas, jog prieš Grėželio mirtį naktį vis ateidavo kažkas po langu ir staugdavo tokiu šiurpiu balsu, kad baisu.

„Vieną kartą brolis neiškentė ir sako: „Ko, dūšia, reikalauji?“ Tai užstaugė dar stipriau ir nusiramino“, - prisiminė Alinkos kaimo gyventojas.

Susitikimas su mirusia mylimąja

Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė iš Geibonių kaimo pasakojo apie Janką, kuris buvo labai įsimylėjęs Juzę. Nežinojo, kad ji pamirė. Vienąkart važiavo jis iš Vievio ir netoli kapinių pamatė duobėje stovinčią Juzę. Sustojo, Juzė įlipo, abu važiuoja. Ji iš krepšelio vis duoda jam bulkos, valgo abudu, bet tik privažiavus kapines ji išlipo ir nuėjo. Žiūri, žiūri Janka, kad jo rankose visai ne bulka, bet arklio šūdas.

Vaidenimosi tema ypač populiari senų kultūrų šalyse. Pasak „Elektrėnų kronikos“, pasakojimai apie vaidenimąsi Lietuvoje susiję su vėlių kulto liekanomis, arba su chtoniškojo pasaulio dievo Velino, krikščionybėje virtusio velniu, veikimu.

Vaidenasi ir žuvę žmonės. Anomaliose vietose naktimis vaiduokliai išeina ir persekioja žmogų. Dažniausiai jie pasirodo išgėrusiems, laiku namo negrįžusiems, važiuojantiems ar einantiems naktį.

Tai tarsi doros sergėtojai, gąsdinantys, klaidinantys naktimis vaikščiojančius, dažniausiai išgėrusius. Jie veda skandinti, į pelkynus, klaidina.