aA
Mažos valstybės saugumo, užuovėjos ir klestėjimo ieško tapdamos tarptautinių organizacijų narėmis. Neatsitiktinai tik atgavusi nepriklausomybę Lietuva suskubo tapti Europos Sąjungos ir NATO nare – Aljansas garantuoja šaliai kietąjį saugumą, dalyvavimas Europos Sąjungos procesuose sudaro sąlygas augti ekonomiškai ir atsiplėšti nuo minkštųjų įtakų iš Rusijos.
© AFP/Scanpix

Tačiau neatsakytas klausimas, kas Lietuvai naudingiau: judėjimas Jungtinių Europos Valstijų link, dabartinė padėtis ar bendradarbiavimas ekonominėje, energetinėje srityje be jokių suvereniteto praradimo požymių.

Kiekviena Europai kilusi krizė – Rusijos karas Ukrainoje, Graikijos nemokumas ar migrantų antplūdis – verčia rinktis: ar šalims veikti kartu, ar imtis atskirų veiksmų.

1. Karas Ukrainoje parodė saugumo suvokimo skirtumus Europos Sąjungoje. Tiesioginę Rusijos grėsmę jaučiančios Rytų Europos šalys reikalavo griežto atsako Maskvai, Vidurio Europos valstybės, išskyrus Lenkiją, laikėsi balansavimo politikos, kuri Rytuose buvo suvokiama kaip prorusiška. Pietų šalys – tokios kaip Graikija, Italija, Kipras – irgi buvo suvokiamos kaip labiau prorusiškos, tuo metu Vakarų Europa, labiausiai Vokietija, bandė integruoti visus šiuos požiūrius.

2. Graikijos nemokumas išryškino skirtumus tarp Šiaurės ir Pietų Europos. Pavyzdžiui, Vokietija, Suomija, Nyderlandai, Latvija ir Lietuva reikalavo reformų Graikijoje, kai pietinė Europa – Italija, Ispanija, Kipras – kur kas labiau suprato Atėnams kilusius iššūkius. Vokietijai vėl teko pagrindinio balansuotojo vaidmuo.

3. Migrantų krizė supriešino Vakarų ir Rytų Europą – Vengrija, Čekija, Slovakija ir Rumunija balsavo prieš 120 000 pabėgėlių pasidalijimą pagal kvotas, Suomija susilaikė, Lenkija balsavo už, bet reikalavo, kad kvotos netaptų precedentu ateičiai. Beveik visa Rytų Europa laikėsi skeptiško požiūrio dėl Vokietijos svetingumo politikos net jeigu ir nebalsavo prieš migrantų dalybas.

„Aš manau, kad tokios problemos vis tik skatina dezintegraciją ir tolina nuo Europos Sąjungos integralumo, kadangi su jomis skirtingos valstybės susiduria nevienodu mastu. Visi stengiasi tokius gaisrus gesinti tomis priemonėmis, kurios po ranka, o dažnai nutinka, kad priemonės būna daugiau nacionalinio pobūdžio. Tada stokojama bendrų veiksmų ir solidarumo lygis Bendrijoje sumažėja. Kaip aš sakau, problemos akivaizdoje dažnai visi pradeda gelbėtis po vieną", - teigia ekonomistas Gitanas Nausėda.

Gitanas Nausėda
Gitanas Nausėda
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Jeigu taip tęsis ir šitos problemos nemažės, aš bijau, kad pats Europos Sąjungos kūnas gali pradėti pleišėti. Nesu visiškas pesimistas, kad galvočiau, jog projektas iširs, bet pastangos ją federalizuoti bus paprasčiausiai pasmerktos nesėkmei", - pridūrė ekonomistas.

Kodėl ES netampa JEV?

Rytų Europos studijų centro analitikas, konservatorius Laurynas Kasčiūnas sako besibaiminantis, kad kiekviena tokia krizė išjudina Europos federacijos rėmėjus, kurie ima reikalauti gilesnės integracijos: kilo Graikijos finansų krizė – pasigirdo kalbos, kad mus išgelbės didesnė kontrolė iš Briuselio, į Europą pradėjo plūsti migrantai – nuskambėjo, esą reikia vieningos migracijos politikos.

Pats L. Kasčiūnas nėra Europos federacijos rėmėjas. Jo nuomone, federalistai į Europos integraciją žvelgia pernelyg instituciškai: Europos Komisija – tarsi tampa Europos federaline vyriausybe, Europos Parlamentas – žemaisiais parlamento rūmais, Europos Taryba, kur renkasi šalių narių ministrai – aukštaisiais parlamento rūmais.

„Bet jie neužduoda klausimo, koks yra legitimumo šaltinis? Juk Europos Parlamentas turi atstovauti politinei bendruomenei, Europos tautai. Jie arba neužduoda šio klausimo, arba žiūri technokratiškai. Šių institucijų elitas tampa tarsi paneuropine bendruomene. O galbūt jie tiesiog neturi atsakymo į šį klausimą. Nes kam gi jie atstovauja? Kas yra Europos idėja? Ant kokios tradicijos, vertybių sistemos, tapatybės saitų ji laikosi?“ - klausia politologas.

Laurynas Kasčiūnas
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kodėl Europa negalėtų tapti panaši į Jungtines Amerikos Valstijas? L. Kasčiūnas sako, kad tam yra keletas priežasčių: pirma, Amerikoje niekada nesusiformavo tokios stiprios atskiros nacionalinės valstybės, nes į Naująjį pasaulį atvyko žmonės daugiausia iš anglosaksiško pasaulio, antra, amerikiečiai nuo tėvų kūrėjų laikų išsiugdė amerikietiško išskirtinumo konceptą.

„Iki Pilietinio karo 1861-1865 m. Amerikoje dar buvo debatai, ar tai turi būti valstijų sąjunga, ar piliečių sąjunga. Šiauriečiai sakė, kad piliečių sąjunga, pietiečiai, kad valstijų sąjunga. Bet nepaisant to, Amerika nuo tėvų įkūrėjų laikų išsiugdė (ir to neturi Europa) amerikietiško išskirtinumo koncepciją. Net visiškas Teksaso kaubojus, kuris į šį konceptą galbūt sudeda kitus dalykus nei koks Niujorko biurokratas ar įmonės vadovas, regi savo išskirtinumą. Europoje to nėra“, - sako L. Kasčiūnas.

Jo nuomone, Europoje piliečiai vis dar lojalūs savo nacionalinėms valstybėms ir neatrodo, kad tai keistųsi net ir globalėjant pasauliui.

L. Kasčiūno teigimu, lojalumas nacionalinėms valstybėms susiformavo ne tik dėl kultūrinių saitų – bendros kalbos, religijos, papročių, bet ir formuojantis gerovės valstybei: piliečiai buvo įtraukiami į valstybės pensijų ir draudimo sistemas, todėl galėjo tikėtis, kad visą gyvenimą dirbę ir mokėję mokesčius, gaus aprūpinimą senatvėje ar nelaimės atveju.

Ar įmanoma socialinį žmonių aprūpinimą perkelti ant europinių institucijų pečių ir taip sukurti žmonių lojalumą Europos Sąjungai? Pasak L. Kasčiūno, tai įmanoma, kaip kad būtų įmanoma padidinti pinigų perskirstymą per Briuselį. Tačiau, jo manymu, Europos tautos tai nesukurs, tik paskatins dezintegracines tendencijas – tarkime, Jungtinės Karalystės atsiskyrimą.

„Konstitucinis patriotizmas“: vokiečių konceptas

L. Kasčiūno manymu, vienintelis vykęs federalistų bandymas svarstyti apie europietiško demoso sukūrimą yra vokiečių filosofo ir sociologo Jürgeno Habermaso „konstitucinio patriotizmo“ idėja, kurios esmė – priešingybė etniniam patriotizmui arba tapatinimuisi su tauta.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis pasakoja, kad Vokietijoje apskritai klesti panašaus pobūdžio idėjos, kurios skatina tapatinimąsi ne su tauta, o konstitucinėmis vertybėmis.

„Tai tapatinimasis su tam tikromis konstitucinėmis normomis, vertybėmis ar principais. Tai toks pilietinis-politinis patriotizmas, kuriam nebereikia tautos, kaip suvereno. Pagal šią sampratą, konstitucinės normos yra universalesnės už tautą ir mes visi gyvendami tam tikroje erdvėje, nežiūrint mūsų tautinių skirtumų, rodome ištikimybę, tai yra patriotizmą, tam tikroms Konstitucijos normoms. Ne tauta yra suverenas, bet teisė yra suverenas“, - pasakoja A. Jokubaitis.

Alvydas Jokubaitis
Alvydas Jokubaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

„Kritikai sako, kad tautinė identifikacija turi stiprų emocinį elementą, istoriškai paveldimus bendrumus, tuo tarpu konstitucinio patriotizmo klijai yra per silpni. Pagrindinis kritikos aspektas – ar kosmopolitinės teisės normos gali sukurti tam tikrą politinę visuomenę? Juk istoriškai taip neįvyko, tai klausimas, ar tikrai laikas prie to pereiti?“ - klausia profesorius.

Pasak A. Jokubaičio, geriausiai šie klausimai išryškėja migracijos krizės kontekste. Remiantis konstitucinio patriotizmo samprata, bet kas atvykęs į Europą ir rodydamas ištikimybę konstitucinėms normoms gali tapti europietiškos bendruomenės dalimi. Konstitucinio patriotizmo priešininkai kelia klausimą, ar skirtingų kultūrų žmonės pajėgūs vienodai suvokti europietišką konstitucinį patriotizmą, ar labiau vadovaujasi savomis kultūrinėmis tradicijomis.

„Dažniausiai keliamas klausimas, ar tai nėra tik viena iš utopijų?“ - sako profesorius.

Klausiamas, kodėl konstitucinio patriotizmo samprata gimė ir plinta Vokietijoje, A. Jokubaitis sako, kad tai susiję su Vokietijos istorija: visa, kas siejasi su nacionalizmu, vokiečiams primena nacionalsocializmą.

„Tikriausiai tai susiję su ypatinga Antrojo pasaulinio karo patirtimi. Iš tikrųjų vokiečiams bet kokia užuomina apie tautą, yra užuomina apie nacionalsocializmą. Jie nori atsitraukti nuo identifikacijos su tauta, kad tauta yra politinio gyvenimo pagrindas. Dabar politinio gyvenimo pagrindu gali būti konstitucinės normos, principai. Tai kažkas universalesnio nei tauta. Manau, kad vienu atžvilgiu tai Vokietijos patirtis po karo, kitu atžvilgiu, vokiečiai galvoja apie Europos Sąjungą – tokiu pagrindu galima sujungti Europos Sąjungą“, - sako A. Jokubaitis, nors pats neslepia netikintis šia idėja.

P. Auštrevičius: miegoti ramiai negalime

Federalizmo idėjoms pritarimo neslepia Liberalų sąjūdžio europarlamentaras Petras Auštrevičius, kuris savo požiūrį į Europos Sąjungos vietą pasaulyje dėstė išeities tašku pasirinkęs makrolygmens iššūkius. Nacionalinių valstybių gynėjai labiau susitelkia prie lokalių bėdų, kylančių dėl europinės integracijos ir suvereniteto praradimo.

Anot P. Auštrevičiaus, Europos Sąjunga yra globalizacijos produktas, tačiau ją pačią veikia globalizacija ir Europa pasaulyje regima kaip svarbus, galingas bei augantis žaidėjas, iš kurio tikimasi vis daugiau ir daugiau. Bet nebūdama integruota, ji būti galinga žaidėja negali.

„Pastarojo dešimtmečio Europos Sąjungos gyvavimas yra ėjimas nuo krizės iki krizės. Pavyzdžiui, 2008-2009 m. turėjome ekonominę krizę, o po to daugybę sprendimų: pradedant fiskaliniu paketu, įvedant ekonominį semestrą, sukuriant bankų sąjungą. Šie sprendimai leidžia tikėtis, kad kitos ekonominės krizės metu Europos Sąjunga bus pasiruošusi geriau“, - sako politikas.

P. Auštrevičius pateikia ir migracijos krizės pavyzdį. Migrantams pradėjus plūsti į Europą, paaiškėjo, kad Europos Sąjunga negali tinkamai apsaugoti savo sienų Pietryčių pusėje ir nežino, kaip ateityje išvengti panašių krizių. Politikai virvėmis traukė į Briuselį ir nenuilstamai tarėsi. Paaiškėjo, kad viena Graikija ar Italija negali sulaikyti pabėgėlių srautų ir tinkamai jais pasirūpinti.

Petras Auštrevičius
Petras Auštrevičius
© DELFI / Tomas Vinickas

„Net Vokietija pakėlė rankas prieš migraciją“, - sako P. Auštrevičius, pridurdamas, kad tai rodo viršnacionalinių sprendimų poreikį.

Anot politiko, šiuo metu Europos Sąjungai taip pat reikia vieningos energetinės politikos, kad nebūtų taip, jog keturių ar penkių šalių energetikos kompanijos susitaria dėl didžiulių projektų, kurios naudingos vienoms šalims, bet kenkia kitoms.

„Solidarumas turi būti: mums reikia vienur daugiau, kitiems reikia kitur daugiau. Jeigu tai būtų įtvirtinta instituciniame, politiniame ir teisiniame lygmenyje, mes su tuo tvarkytumėmės daug geriau ir greičiau. Reikia pripažinti, kad nėra kitų sprendimų. Europos Sąjunga stovi prie apsisprendimo, ką daryti toliau“, - sako pašnekovas.

P. Auštrevičius sako, kad daugeliu atvejų Europos Taryba, kurioje renkasi nacionalinių valstybių vadovai ar ministrai, yra stabdis daugeliui gerų sprendimų. Jis pabrėžia, kad tais atvejais, kai sprendimai turi būti priimti konsensusu, užtenka vienos narės, kuri galėtų vetuoti sprendimą.

„Viena abejojanti ar nepritarianti valstybė gali sustabdyti strateginės svarbos sprendimus. Žinant tos pačios Rusijos įsitraukimą, turime aiškiai suprasti, ties kokiomis rizikomis stovime“, - sako politikas.

Dėl šios priežasties, jo nuomone, būtina kalbėti apie europinių institucijų vaidmens stiprinimą. Pavyzdžiui, jo manymu, reikėtų stiprinti Europos Parlamentą, galbūt net sudaryti bendrus paneuropinius partijų sąrašus, kad juose figūruotų visų šalių politikai, už kuriuos rinkėjai galėtų balsuoti.

Pasak P. Auštrevičiaus, Europos Sąjunga turėjo galimybę pasukti kitu keliu, kai buvo patvirtintas Konstitucijos Europai projektas. Tačiau kai kurios nacionalinės valstybės dokumentą atmetė. P. Auštrevičius sako, kad tuo metu nugalėjo nacionalizmas ir siauri požiūriai. „Europos Sąjunga yra pernelyg užsiėmusi ekonominiais reikalais, nematydama, kad dabartiniame pasaulyje ekonomika be politikos nieko nereiškia“, - teigia pašnekovas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
4.0000

Top naujienos

Vladimiras Pozneris: kodėl Stalino Vakarai tik bijojo, o Putino – nekenčia paskelbė diagnozę ir žiniasklaidai, ir politikai (49)

„Vakaruose požiūris į Staliną (šis, mano supratimu, už Putiną daug baisesnis politikas) buvo...

Paguglino ir pakraupo: keliais žingsniais – lengvai pasiekiamos asmeninės nuotraukos ir dokumentai (30)

Noras dalytis su kitais savo įspūdžiais internete atsiliepimų forma gali jums padaryti meškos...

Berlynas įšaldo būsto nuomos kainas: penkerius metus kainas reguliuos valdžia (45)

Berlyno miesto tarybos valdančiosios partijos susitarė įšaldyti būsto nuomos kainas Vokietijos...

Gaisro metu Alytuje kritęs zuikis atiduotas tyrimams: pirmos žinios iš veterinarų baugina meras: jei tai bus patvirtina, liūdna ne tas žodis (403)

Spalio 18 dieną, t.y. trečiąją milžiniško padangų perdirbimo gamyklos gaisro dieną, Alytaus...

Praėjus 120-iai valandų po ugnies nutraukimo – Turkijos sprendimas dėl veiksmų Sirijoje (15)

Jungtinėms Valstijoms informavus Turkiją apie užbaigtą kurdų kovotojų pasitraukimą iš Sirijos...

Čempionų žiedus atsiėmę „Raptors“ reguliarųjį sezoną atidarė dramatiška pergale prieš „Pelicans“ (4)

Naująjį NBA reguliarųjį sezoną pergalingai pradėjo čempionų titulą ginantys Toronto...

Klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo: ekspertai padės priimti sprendimą, valgyti jums pusryčius ar ne

Neretai nutinka taip, kad ryte pusryčių pavalgyti tiesiog nespėjame. Ar reikėtų dėl to graužtis...

Paprasti būdai, kaip vaikus įpratinti trumpiau leisti laiką prie ekranų (1)

Beveik kiekvienuose namuose televizorius, mobilus, įvairios virtualios pramogos ir tiesiog internetas...

Cukinijos - faktai apie šią daržovę nustebins (1)

Cukinijos yra vienos iš tų daržovių, kurias lietuviai yra pamėgę jau nuo senų laikų.