Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas Andrius Grodis ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Simonas Jazavita pastebi, kad pandemijos, kokias jas įsivaizduojame šiandien, prieš kelis šimtus metų atrodė visai kitaip, o ir jų plitimas nebuvo toks žaibiškas, kaip, pavyzdžiui, koronaviruso. Ankstesnių amžių pandemijos sukrėsdavo pasaulį ne vienu metu, nes nebuvo nuolatinio prekių ir žmonių judėjimo, tam tikri regionai tarpusavyje mažai bendradarbiavo.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl ankstesniais amžiais rasdavosi pandemijos, tai blogos sanitarinės sąlygos, kurios ėmė gerėti tik XX amžiuje. Taip pat tam tikros izoliuotos civilizacijos neturėjo imuniteto ligoms, kurioms europiečiai buvo atsparūs. Taip nutiko ir, pavyzdžiui, Inkų civilizacijai, kurią masiškai išnaikino iš Europos atneštos prieš tai minėtos ligos. Istorikas A. Grodis neatmestų ir su evoliucija susijusios teorijos, kad ligos įsisuka į tam tikros rūšies populiacijas tada, kai individų atsiranda tiesiog per daug: „Su žmonių populiacija labai panašiai, tik žmonės yra gudresni ir vis suranda priešnuodį, kaip su tuo kovoti, bet viduramžiais nemaža dalis žmonių populiacijos išnyko, nes dar neturėjo vaistų.“

Taigi, kokios tos ligos ir pandemijos, sukrėtusios pasaulį ir pačius lietuvius?

Jei ne maras, Lietuva gal dabar būtų visai kitokia

Viena didžiausių pandemijų yra laikomas maras, kurio proveržiai buvo užfiksuoti skirtingais amžiais. A. Grodis sako, kad naujausi tyrimai rodo, jog maras atkeliavo iš Azijos kartu su arklių blusomis, kurios persidavė žiurkėms ir kitiems smulkiems graužikams. Jis pirmiausia įsisiūbavo vargšų kvartaluose, kuriuose buvo gausu graužikų, o ligoms tai buvo geriausia terpė plisti. „Kad apsisaugotų nuo maro, žmonės apsitverdavo visą teritoriją ir nieko neišleisdavo“, – sako istorikas. Nors tai nebuvo geras sprendimas norint prevencijuoti pandemiją, tačiau nei reikiamos higienos, nei vaistų ligai stabdyti nebuvo.

S. Jazavita pasakoja, kad Europoje marai siautėjo nuolat, bet didžiausias smogė XIV amžiuje. Juodąja mirtimi vadinta pandemija ne tik pražudė milijonus žmonių, bet buvo naudojama ir kaip biologinis ginklas baimei sėti. Pavyzdžiui, totoriai norėdami įsiveržti į genujiečių tvirtovę Kryme, katapultomis į ją svaidė maru apsikrėtusių žmonių lavonus, kas itin gąsdino tvirtovės gyventojus.

Lietuvą Juodoji mirtis aplenkė, tačiau jos gyventojus stipriai paveikė 1708–1711 metų Didžioji maro epidemija, kurios metu mirė kas trečias Lietuvos gyventojas. S. Jazavita pasakoja, kad epidemija buvo skaudi tuo, jog jos metu išmirė Mažosios Lietuvos lietuvninkai ir ji tapo vokišku kraštu. „Net ir likus gerokai mažiau lietuvių, XIX a. spaudos draudimą įveikinėjome iš čia. Belieka klausti, kas būtų, jeigu būtų. Keista, nes matom, kad tiek Tilžė, tiek Ragainė yra spaudos centrai, tad, jei ne šis Didysis maras, kas žino, kaip ta istorija būtų pasisukusi, bet tokių įtakingų kultūriškai mažlietuvių, kaip Kristijonas Donelaitis, būtų daugiau mūsų istorijoje“, – sako S. Jazavita.

Maro gydytojai

Raupai – liga, padariusi įtaką pačiam Stalinui

„Tymai, raudonukė, taip pat raupai – jos yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl europiečiai taip lengvai užkariavo Amerikos civilizacijas“, – taip apie kitą pasaulį krėtusią pandemiją pradeda pasakoti A. Grodis.

Raupų pandemija žmoniją pradėjo persekioti nuo seniausių laikų. Ji pradėjo plisti dar prieš Kristų, o paskutiniai atvejai užfiksuoti apie 1980-uosius. Raupų plitimas buvo sudėtinė vadinamojo kultūrinio šoko dalis, kuri ištiko ir Amerikos civilizacijas. „Manoma, kad nuo naminių gyvulių visos ligos persiduodavo žmogui, tačiau bėgant metams žmogaus organizmas prie tokių ligų prisitaikydavo ir įgaudavo imunitetą“, – sako A. Grodis. Tuo tarpu europiečių atrastos civilizacijos, kaip Inkai ar Actekai, neaugino jokių naminių gyvulių, išskyrus lamas ir alpakas, todėl ir neturėjo susiformavusio imuniteto nuo europiečių atvežtų ligų.

Raupai – žiauri liga dėl kūną nusėdavusių masiškų ir labai skausmingų išbėrimų, tačiau jei žmonės ja persirgdavo, skaudžios pasekmės likdavo: jie netekdavo regėjimo, išbėrimai palikdavo defektus ant odos ir panašiai. „Raupais mažas būdamas prasirgo pats Stalinas, tačiau liga paliko randų. Jo veidas ir kūnas buvo išbertas šlakais, viena ranka deformuota, todėl dėl kompleksavimo jis net su aukščiausiais funkcionieriais neidavo į pirtis, o savo nuotraukas liepdavo retušuoti. Tai galėjo prisidėti prie jo paranojiško būdo, kuris tapo milijonų žmonių, tarp jų ir lietuvių, kančių priežastimi“, – sako S. Jazavita.

Lietuvos raupai taip pat neaplenkė, o paskutinis atvejis užfiksuotas XX a. 4 dešimtmetyje. Paskutinieji atvejai fiksuojami gana vėlai, nes patys skiepai, kaip prevencinė priemonė raupams ir kitoms ligoms plisti, visuotinai imti naudoti tik XIX a. Lietuvoje, pasak A. Grodžio, masiškai jie imti taikyti dar vėliau, o tam įtaką galėjo daryti keli veiksniai: finansai ir pačių žmonių nusistatymai.

„Galbūt Lietuvoj dėl mažo lėšų kiekio, kuris buvo skiriamas sveikatos apsaugai, skiepai naudoti buvo gana ribotai. Taip pat dar ne visiškai buvo pasitikima modernia medicina. Gydytojų buvo nedaug, jų paslaugos buvo gana brangios, todėl kviečiami buvo tik ligonio būklei tapus kritine. Bet tarpukariu situacija gerėjo, ypač spaudoje buvo aktyviai propaguojama higiena, tik irgi klausimas, ar visi gyventojai, ypač kaime, laikraščius galėjo prenumeruoti ir skaityti “, – pasakoja A. Grodis.

Priešingai nei korona, šis virusas buvo pavojingas jauniems žmonėms

Naujausiųjų laikų pandemija, nusinešusi daugiau žmonių gyvybių nei Pirmasis pasaulinis karas, buvo vadinama ispaniškuoju gripu arba kitaip „ispanka“. Prie šios pandemijos išplitimo prisidėjo ir po Pirmojo pasaulinio karo iš frontų grįžę kareiviai.

Sietlo policija su kaukėmis ispaniškojo gripo pandemijos metu

S. Jazavita pasakoja, kad dėl šios pandemijos mirė daug karo veteranų, liga buvo labai pavojinga jaunimui ir pasireikšdavo labai greitai. „Tik įdomus dalykas: kaip netikėtai šis gripas atėjo, taip ir dingo. Lietuva buvo ne išimtis, čia daug žmonių mirė nuo ispaniškojo gripo, žinios apie jį buvo nuolatinės. Kita vertus, Lietuvai tuo metu buvo tiek sunkumų: kovos su priešais, valstybės kūrimas ir kiti, kad į gripą net nebuvo taip jautriai reaguojama“, – sako S. Jazavita.

Tuo tarpu istorikas A. Grodis pastebi, kad ši pandemija inspiravo reikšmingus pokyčius to meto pasaulio sveikatos apsaugos sistemose. „Ėmė kurtis sanitarijos arba sveikatos apsaugos ministerijos, pas mus irgi tokia ministeriją kurti planuota, bet dėl lėšų trūkumo ir kitų dalykų apsiribota sveikatos departamento įsteigimu. Pas mus konkrečių nukentėjusiųjų skaičių nebuvo fiksuota, nes tuo metu vyko kitas kritiškiausias momentas – Nepriklausomybes kovos. O ir vėliau tokios nišinės pandemijos jau nebebuvo“, – sako A. Grodis.

Geriausia terpė plisti ligoms – žmonių perpildytos erdvės ir nešvara

Kaip buvo pastebėta, sanitarinės sąlygos Europoje, tuo tarpu ir Lietuvoje, XX a. gerėjo, tačiau epidemijos ir ligos plito, ypač tarp žmonių, ištremtų į Sibirą. Dėl ligų ir sudėtingų gyvenimo sąlygų į tėvynę grįžo mažiau nei pusė ištremtųjų.

Pats istorikas S. Jazavita su „Misija Sibiras’16“ komanda vyko į ekspediciją Sibire, todėl jam tremties tema nėra svetima. Prieš išvykstant ir pats istorikas, ir visa komanda susitikinėjo su tremtiniais, kurie dalijosi prisiminimais, kas šaltuosiuose Sibiro kraštuose alino žmones.

Istorikas sako, kad tremtyje žmonių sveikata niekam nerūpėjo, lietuviai ir kiti tremtiniai buvo svarbūs tik kaip darbo jėga, todėl tam tikra higienos priežiūra buvo imituojama. „Niekas nenorėjo, kad prasidėtų masinės mirtys, todėl tokių cholerų buvo vengiama ir laikomasi kažkokių priemonių: žmonėms skusdavo galvas, versdavo eiti praustis, nors dažnas net nespėdavo nusimuiluoti, o ir pirtys neveikdavo, tai tik dar blogiau gaudavosi“, – pasakoja S. Jazavita.

Skorbutas, plaučių, peršalimo ligos, maisto stygius taip išsekindavo žmones, kad daugelis neišgyvendavo pirmosios žiemos. „Dėl maisto trūkumo žmones kankino bendras išsekimas. Taip pat praktiškai visi turėjo problemų su dantimis, nes kvalifikuoto dantisto nebūdavo. Ypač pirmosios trėmimų bangos žmonių laukė blogos gyvenimo sąlygos, žmonės mirdavo iš bado“, – situaciją aiškina S. Jazavita.

Į pirmąją trėmimų bangą pakliuvo ir tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Irena tuo metu buvo vaikas, todėl kiekviena diena, praleista prie Laptevų jūros, vaiko akimis buvo labai žiauri. Ką moteris prisimena, tai suvokimą, kad galėjo mirti kiekvieną minutę, matomą badą ir mirštančius draugus. Irenai išgyventi pavyko, bet tam tikros ligų prevencijos procedūros įsirėžė į atminti, kaip labai nemalonios.

„Mano dantys klibėjo, jų nesimatė, nes dantenos buvo storesnės ir didesnės už dantis. Pamenu, viena lietuvė dantistė laikė degantį žvejybinį siūlą man prie nosies, o kita ranka su peiliuku žuviai darinėti pjaustė dantenas. Apalpdavau, atsipeikėdavau, viską išspjaudavau ir vėl tas pats, kad tik išlystų dantų krašteliai“, – pasakoja Irena.

Nors po minėtų pandemijų ir epidemijų Lietuvoje tokio masto reiškinių nebebuvo, tačiau galima teigti, jog šiandien išgyvenamas koronaviruso proveržis bus įtrauktas į istorijos vadovėlius.

„Misija Sibiras“ stengiasi išsaugoti šias tremtinių istorijas, todėl norintys projektui padėti judėti į priekį, kviečiami tai padaryti aukojimo platformoje aukok.lt.