To meto visuomenei nemažą šoką sukėlė žinia apie maestro meilę 24 metais jaunesnei balerinai. O kur dar balso trauma, grasinusi, kad maestro niekada nebedainuos. Tai – tik keletas šeštadienį Anapilin išėjusio kūrėjo gyvenimo epizodų, apie kuriuos DELFI papasakojo muzikologė Jūratė Katinaitė.

Interviu LRT radijui V. Noreika yra sakęs, kad po 16,5 metų vadovavimo Nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) buvo laikomas kolaborantu, o netekęs direktoriaus pareigų, net nesulaukė kvietimo teatre dirbti solistu.

Pasak muzikologės J. Katinaitės, ne visai tiesa, kad 1991 m. V. Noreika neteko teisės dainuoti teatre – jis ir toliau atliko Otelo vaidmenį, turėjo keletą spektaklių.

„Bet teatras tokia vieta, kurioje yra intrigų. Aišku, 16 metų vadovaudamas teatrui jis turėjo artistus, kurie jam buvo prielankesni, artistus, su kuriais turėjo konfliktinių situacijų. Nepriklausomybės pradžioje visa tai išvirto į šaršalą, po kurio jis ir neteko pareigų. Tačiau vienareikšmiškai pasakyti negali – visada yra visokių atspalvių“, – kalbėjo LRT radijo muzikos laidų redaktorė J. Katinaitė.

Jos svarstymu, simptomiška, kad ilgamečiai LNOBT vadovai taip skandalingai netenka pareigų – tiek 16 metų dirbęs V. Noreika, tiek 15 metų vadovavęs Gintautas Kėvišas.

„V. Noreika buvo labai įsižeidęs, jo atžvilgiu buvo vykdomi visokie patikrinimai, ar jis nepadarė finansinių pažeidimų, bet man atrodo, kad tai vis dėl to labiausiai susiję su artisto ambicijomis – tie, kurie jautėsi jo prislopinti, turėjo galimybę nepriklausomybės pradžioje pareikšti nepasitikėjimą. Visko buvo. Man atrodo, V. Noreika kaip vadovas irgi yra padaręs artistų kadrų politikos klaidų. Taigi buvo pasinaudota proga, kad tuo metu V. Noreika buvo pažeidžiamas, kažkas prisidėjo prie to, kad jis būtų nuverstas“, – pasakojo J. Katinaitė.

V. Noreikia buvo sovietmečio epochos žmogus, vykdęs to meto politiką. Antraip, sako pašnekovė, jis nebūtų galėjęs eiti pareigų. Garsių dainininkų priėmimas į teatrą ar atleidimas iš jo vyko kultūros ministro kabinete, taigi V. Noreika nori nenori turėjo bendradarbiauti su tuomečiu kultūros ministru Lionginu Šepečiu, vėliau tapusiu partijos Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto antruoju sekretoriumi ideologijai ir kultūrai.

Užsidirbti vyko į Venesuelą ir Estiją

J. Katinaitė sako, kad operos teatras ir šiais laikais pasižymi intrigomis. Tai vieta, kurioje daug kuriančių ambicingų žmonių, suvokiančių savo talento jėgą ir linkusių į sąmokslo teorijas.

Muzikologė prisimena laiką, kai visi menininkai pasijuto nereikalingi, operos ir dramos teatrai ištuštėjo, dainininkai uždirbo juokingai mažai. Jie suvokė, kad iš sovietmečiu iškelto privilegijuoto menininkų luomo staiga tampa skurdžiai, taigi kas kaip galėjo, tas taip gelbėjosi. Vieni prasigėrė ir nebepakilo, stipresni, pavyzdžiui, Vaclovas Daunoras, Virgilijus Noreikia, būdami šeštoje dešimtyje, sugebėjo persiorientuoti ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

1993–1994 m. V. Noreika dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje Karakase, Venesueloje. Čia jis kartu su žmona dirbo pedagoginį darbą, koncertavo, nes reikėjo išgyventi. „Buvo laikai, kai staiga buto šildymas pasidarė problema – sovietmečiu tai niekam nebuvo problema, kainavo simbolinius kelis rublius. Staiga didelis nomenklatūrinis butas išmatuojamas kvadratais, reikia mokėti už jo šildymą ir pasirodo, kad uždirbi mažiau nei kainuoja buto šildymas. Buvo didelis stresas“, – ankstyvąjį nepriklausomybės laikotarpį prisiminė J. Katinaitė.

Kada Lietuvoje dirbantiems pensininkams gerokai apkarpytos pensijos, V. Noreika išvyko dirbti į Estiją. Nuo 1997 m. jis buvo Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius, 2000 m. tapo dainavimo skyriaus vedėju.

„Jis Taline užsidirbo įstabaus pedagogo vardą, jį ir dabar Taline mena, jis ir Estijoje išleido būrį mokinių, taigi, sakyčiau, jam tai išėjo į gera. Iš vienos pusės, jis pareiškė viešą pasipiktinimą sunkmečiu ir pensijų sumažinimu, demonstratyviai išvažiavo į Taliną, kita vertus, jis ir ten paliko ryškų pėdsaką, jo biografijoje tai dabar gražus įrašas“, – sakė pašnekovė.

Kokia katė perbėgo tarp B. Noreikos ir V. Daunoro?

Legendos sklando apie V. Noreikos santykius su operos solistu bosu V. Daunoru. Sąmokslo teorijos teigia, esą V. Noreika konkurentą V. Daunorą privertė emigruoti į JAV.

„Faktą, kad jis buvo priverstas emigruoti dėl V. Noreikos, turiu paneigti. V. Daunoras emigravo 1993 m., V. Noreika neteko pareigų 1991 m. Čia galai ir nesueina. V. Daunoras emigravo dėl kitų priežasčių – ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu teatras skurdo, darbo nebuvo, uždarbiai menki, jis, kaip sakoma, išvažiavo laimės ieškoti. Jis buvo tokio amžiaus, kai dar turėjo puikius vokalinius duomenis, taigi JAV dar galėjo prasigyventi, užsidirbti rentą senatvei.

Jis dar bandė kai kurias reformas padaryti, kurių anuometinė nomenklatūra nepalaimino, taigi išvykimas į JAV atsietas. O kad sovietmečiu jie kovėsi, tai faktas, yra daug dokumentų, aš baigiu parengti knygą, ji į viešumą išeis pavasarį, joje remiuosi dokumentais. Iš tikro tarp jų buvo begalinė konkurencija, jie abu tai buvo linkę aiškinti skirtingai. Noreika sakė, kad Daunoras jam nepakluso, o Daunoras aiškino, kad buvo žlugdomas. Ir tame, ir tame yra tiesos“, – įsitikinusi J. Katinaitė.

Pašnekovės manymu, V. Noreikos vadovavimo teatrui laikotarpis ateityje dar bus revizuojamas, jame yra prieštaringų dalykų. Negali vienareikšmiškai pasakyti, V. Noreika vadovavo gerai ar blogai – čia daug niuansų ir skirtingų žmonių likimų. Vieni prie jo labai iškilo, kiti, priešingai, sukaupė daug nuoskaudų, nes buvo slopinami. „V. Daunoro atveju jų karas buvo viešas, ryškus ir siekiantis toli už teatro sienų, jis skleidėsi dėl to, kad jie abu buvo labai stiprūs menininkai. Silpnesnį užgniaužti yra viena, o V. Daunoras žinojo savo vertę ir tiesiog kariavo dėl savo teisybės, kokia jam ta teisybė atrodė, – dėstė J. Katinaitė.

Laiko paskutine kultine kultūros persona

„Mes gyvename tais laikais, kai pasikeitė kultai. Dabar kultinis žmogus, kurį visi žino ir kuris yra ant viršelių, sakykime, dizaineris, o anais laikais kultinės figūros buvo operos artistai, dirigentai. Dabar gyvename visiškai kitais laikais ir aš netgi galvoju, kad V. Noreika yra paskutinė kultūros persona, dar įgavusi kulto pavidalą, kaip Justinas Marcinkevičius turbūt buvo paskutinis rašytojas su visais kulto atributais.

Žmonės jį vis dėlto labai mylėjo, ir tai yra tas atvejis, kai yra aukštas profesinis meistriškumas ir visuotinė meilė – tiek Just. Marcinkevičiaus, tiek V. Noreikos atveju. V. Noreika buvo ir aukštos klasės operos artistas, ir važinėdavo po miestelius su dainų repertuarais, buvo artimas žmogus ir paprastiems kolūkiečiams, taigi tie dalykai nulėmė irgi“, – sakė muzikologė.

Šitą V. Noreika didvyriškai darė iki pat garbaus amžiaus – koncertuodavo, jei salėje būdavo bent kelios moterėlės. „Jis vis tiek koncertuodavo ir visą programą išdainuodavo be jokio pasilengvinimo, čia yra tokios smetoniškos laikysenos, jis tokį kultą paveldėjo ir dorai aukštai iškelta galva nešė iš Kipro Petrausko – operos tėvo. V. Noreika buvo mylimiausias ir svarbiausias jo mokinys, jis kopijuodavo mokytojo manieras, koncertinį K. Petrausko repertuarą, tas pačias liaudies dainas, tų pačių kompozitorių dainas. Jis tą nešė iki paskutinio atodūsio, aristokratiškumą suvokė kaip dainininko misiją ir stoiškai tempė“, – kalbėjo J. Katinaitė.

Balso trauma galėjo tapti lemtinga

J. Katinaitės teigimu, V. Noreikos kaip operos artisto švytėjimo laikas buvo iki jo tapimo operos teatro direktoriumi.

Kaip pasakoja muzikologė, V. Noreika operos teatro direktoriumi tapo po balso traumos. Jam prireikė balso stygų operacijos ir net nuogąstauta, kad maestro nebedainuos.

„Tada paskyrimas direktoriumi buvo kaip koks išganymas, nes nežinojo, dainuos ar nebe. Tas laikotarpis jam buvo labai dramatiškas, ačiū Dievui, balso stygos išgijo ir jis po keleto metų pradėjo dainuoti, bet po 1980 m., kada jis atsigavo ir vėl pradėjo daugiau dainuoti scenoje, visasąjunginės karjeros nebeišvystė, jo laikotarpis buvo nuo 1960 iki 1973-1974 m., kada prasidėjo balso problemos.

Loreta Bartusevičiūtė ir Virgilijus Noreika

Tie keliolika metų buvo jo kulto laikas Sovietų Sąjungoje, jis dainuodavo Didžiajame teatre, gastroliuodavo po didžiuosius Rusijos miestus, kitų sąjunginių respublikų teatrus ir koncertų sales, jis turėjo daug koncertų užsienyje – jį tada siųsdavo ne kaip lietuvį, o Sovietų Sąjungos atstovą“, – priminė J. Katinaitė.

Vėlyvuoju sovietmečiu V. Noreika nebegastroliavo užsienyje taip, kaip tą darė jaunystės laikotarpiu.

Beje, žmoną Loretą V. Noreika sutiko teatre. Tai sulaukė daug apkalbų, nes V. Noreika jau buvo teatro direktorius, o Loreta – jaunutė balerina. Juodu skyrė 24 metai. Kada sutiko Loretą, su pirma žmona V. Noreika buvo išsiskyręs.