Tarp patikusių autorių – net jaunajai kartai visai menkai žinomas Michailas Zoščenka. Tokį literatūros akiratį politikė aiškina savo šachmatų trenerio Gedimino Rastenio įtaka.
„Mano treneris Gediminas Rastenis, lydėjęs mane į daugelį varžybų, buvo treneris ne tik šachmatų atžvilgiu, bet ir draugas, ir sekundantas, ir žmogus, kuris atvėrė labai daug sričių. Man tai – gero trenerio ir mokytojo pavyzdys. Mokytojo, atveriančio daug naujų horizontų ne tik toje srityje, kurioje moko kurios nors meistrystės“, – interviu „Delfi“ sako Čmilytė-Nielsen.
– Esate žinoma ar įsivaizduojama kaip ramus, korektiškas, santūrus žmogus. Gal vaikystėje, paauglystėje buvote padauža? O gal ir dabar slepiate savo tikrąjį veidą?
– Tikiuosi, kad neslepiu. Man atrodo, aš, kaip ir dauguma šachmatininkų, esu labai tiesus žmogus. Šachmatai to išmoko. Tai – žaidimas, kurį žaisdamas negalite nei blefuoti, nei naudotis kokiais nors triukais. Šachmatininkų bruožas – tiesumas, kuris kartais ribojasi su naivumu.
Kalbant apie mano asmenines savybes, matyt, nuo pat vaikystės buvau labai rami – bent jau rami kaip sportininkė, patirianti stresines situacijas ir atlaikanti didelius krūvius. Ir aplinkinių visada buvau laikoma labai rimta pagal savo amžių.
– Ir turbūt labai gerai mokėtės mokykloje?
– Taip, mokiausi labai gerai. Dešimtukais.
– O kur ir kaip išsikraudavote? Gal skriausdavote bendraamžius ar naminius gyvūnėlius?
– Neskriausdavau! Išsikraudavau prie šachmatų lentos. Kelias buvo tiesus ir paprastas. Visos mano ambicijos ir noras varžytis buvo realizuojami vienoje konkrečioje srityje.
– Išliedavote susikaupiančią agresiją, laimėdama šachmatų partijas?
– Panašiai. Sporte reikia agresijos. Užsispyrimo. O užuojauta varžovo atžvilgiu gali pakišti koją. Empatija, mano supratimu, yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, bet prie šachmatų lentos negalite pernelyg užjausti varžovo, nes tai jums pačiam pakiš koją.
– O politika jums panašesnė į tą gyvenimą, kuriame reikia empatijos, ar – į šachmatus?
– Politika labai susijusi su kasdieniu gyvenimu. Priimami politiniai sprendimai bus labai blogi, jei neturėsite empatijos ir negalvosite, kodėl visa tai daroma. Todėl aš atskirčiau žaidimus prie didžiosios politikos šachmatų lentos nuo priimamų sprendimų ir priežasčių, dėl kurių jie priimami.
– Bet politiniai žaidimai turi panašumų su sportiniais žaidimais, kad ir šachmatais?
– Politiniai žaidimai, žinoma, panašūs į šachmatus, bet juose yra ir pokerio elementų. Juose – mažiau taisyklių.
– Kas buvo jūsų pirmas šachmatų mokytojas?
– Mano tėtis – šachmatų treneris. Man buvo tik ketveri metai, kai jis man parodė šį žaidimą. Tuo metu šachmatais dar nesusidomėjau, bet, kai grįžau prie jų būdama šešerių metų, jie užkabino mane tiek, jog ėmiau prašyti tėčio, kad žaistų su manimi – po dešimt, dvidešimt, trisdešimt partijų per vakarą.
– Net trisdešimt partijų per vakarą?
– Taip.
– Ar šachmatai vaikystėje atimdavo visą prasmingąjį laisvalaikį? Tai buvo vienintelis labai dominęs dalykas?
– Ne. Labai anksti pradėjau skaityti – atrodo, nuo ketverių metų. Gan anksti pradėjau skaityti ir rusų kalba, vėliau prisidėjo anglų kalba. Kalbų mokėjimas buvo, sakyčiau, hobis. Man jis nuo ankstyvo amžiaus padėjo susikalbėti su įvairių šalių žmonėmis keliaujant, susirasti naujų draugų šachmatų pasaulyje.
Buvo ir pats žaidimas, ir su juo susijusios kelionės. Tad nevadinčiau vaikystės vienpusiška, susivedančia į šachmatų lentą. Šachmatai buvo raktas, atvėręs pasaulį, leidęs įgyti naujų ypatingų patirčių.
– Kovos menų nesimokėte?
– Dar ankstyvoje vaikystėje teko nemažai laiko praleisti sporto salėje. Lakstant paskui jaunus boksininkus, kurie ten treniruodavosi…
– Jūs juos vaikydavote?
– Šito nepamenu. Nes buvau dar labai maža. Pasakojo, kad yra pasitaikę ir tokių dalykų. Apskritai mano aplinka buvo labai sportiška. Šachmatai buvo mano dalykas, o šiaip sporto mūsų šeimos gyvenime buvo tikrai daug.
– Sakote, kad anksti pradėjote skaityti knygas. Kurios knygos jums vaikystėje ir paauglystėje padarė didžiausią įtaką?
– Žinoma, nuotykių literatūra, tokia, kaip „Grafas Montekristas“, „Karalienė Margo“, „Emilis iš Lionebergos“. Vėliau, mokykliniame amžiuje, buvo Ernesto Hemingvėjaus etapas. Ko gero, visą grožinę literatūrą, kurią esu skaičiusi, perskaičiau iki 20 metų amžiaus. Kad ir kaip būtų gaila. Vėliau prasidėjo techninė ir akademinė, pastaraisiais metais – irgi dažniausiai ne grožinė literatūra.
– Kurios paauglystėje, jaunystėje skaitytos knygos ir autoriai padarė įtaką jūsų pasaulėžiūrai?
– Tuo metu, kai jau mokiausi mokykloje ir aktyviai žaidžiau [šachmatais], tai buvo Hemingvėjus, Fiodoras Dostojevskis, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ – klasikinė šachmatininkų knyga (neįsivaizduočiau tokio šachmatininko, kuris jos būtų neskaitęs).
– Kodėl – šachmatininkų?
– Nežinau, kodėl, bet, jei į vieną kambarį sukviestumėte dvidešimt šachmatų didmeistrių, tikrai paaiškėtų, jog tai – knyga Nr. 1. Dar man labai patiko Michailas Zoščenka: skaitydama jį atsipalaiduodavau.
– Bet juk Zoščenkos kūryba pašiepia tą sovietmečio laikotarpį, su kuriuo jūs visiškai nebuvote susidūrusi.
– Tikrai tada negalėjau to laikotarpio gerai išmanyti. Tačiau mano treneris Gediminas Rastenis, lydėjęs mane į daugelį varžybų, buvo treneris ne tik šachmatų atžvilgiu, bet ir draugas, ir sekundantas, ir žmogus, kuris atvėrė labai daug sričių. Man tai – gero trenerio ir mokytojo pavyzdys. Mokytojo, atveriančio daug naujų horizontų ne tik toje srityje, kurioje moko kurios nors meistrystės.
– Kuris menas jums artimiausias – literatūra, muzika, teatras, dailė?
– Sakyčiau, kad literatūra ir muzika. Bet mano muzikinis skonis – labai eklektiškas. Mėgstu „Rolling Stones“, kurių labai daug klausiausi jaunystėje. Klausausi ir dabar. Apskritai be muzikos sunkiai įsivaizduoju savo kasdienybę. Ji padeda ir atsipalaiduoti, ir susikaupti.
– Klausotės roko klasikos, skaitote literatūros klasiką. Gal nesate labai jau liberali?
– Liberalų irgi būna įvairių. Skonį formavo tam tikro gyvenimo etapo aplinka, patirtys. Dabar atrandu naujų grupių, bet tas laikotarpis [ypač artimas]: „Rolling stones“, „Queen“, Davidas Bowie, dabar net kažkodėl „Pink Floyd“ atrandu iš naujo. Turbūt šiuo atžvilgiu esu įstrigusi XX amžiuje.
– Kodėl?
– Mane žavi to laiko kokybė, ir kartais klausausi tų grupių (ir daugelio kitų iš tų laikų) su tam tikra nostalgija.
– Kalbate apie „to laiko kokybę“. Gera frazė. Man ano laiko kokybė irgi atrodo turinti pranašumų prieš dabartinę kokybę. Kaip manote, ar šiam pojūčiui patvirtinti galima rasti objektyvių argumentų – ne tik asmeninės nostalgijos?
– Manau, gali būti keli paaiškinimai. Dabar kiekybė užėmė tą vietą, kuri anksčiau priklausė kokybei. Besikeičiančių stilių, naujų grupių atsiradimo greitis, kaip ir persisotinimas informacija, nauja muzika, – didžiulis.
Mano vaikų karta jau visai kitaip vartoja muziką. Jei yra kokia nors gera daina, jie jos paklauso penkiasdešimt kartų, ir ji jau nebeatrodo tokia gera. O aš dar pamenu laikus (galbūt nuskambės nostalgiškai), kai būdavo visai kitaip, ir, išgirdęs mėgstamą dainą per radiją, turėdavote kurį laiką palaukti, kol vėl ją išgirsite.
Aš mėgstu dabartinį laiką – tiesiog jis kur kas greitesnis. O aš – toks žmogus, kuris mėgsta sustoti, apsižvalgyti, susimąstyti.
– Kas padarė jums tokią įtaką, kad turite savyje tiek kultūrinio konservatyvumo?
– Manau, [paaiškindama] turiu grįžti prie šachmatų. Tai tokia veikla, kuri reikalauja ne tik didelio susikaupimo, įsigilinimo. Tai iš esmės – vienatvės reikalaujantis užsiėmimas, ir geriausios pamokos išmokstamos, kai pats sėdite prie lentos ir svarstote, kodėl padarėte kurią nors klaidą, analizuojate save, savo veiksmus. Natūralu, kad tos savybės persikelia ir į pomėgius.
– Dar nepakalbėjome apie teatrą ir kinematografiją. Koks jūsų santykis su šiomis meno rūšimis?
– Mano santykis su teatru toks, kad negalėčiau kažin ko pasakyti nei ekspertiškai, nei labai mėgėjiškai. Tai, ką esu mačiusi Lietuvoje, man padarė įspūdį, bet ne tokį, kaip kinematografija, kuri yra ir labiau prieinama meno rūšis, ir man geriau žinoma.
– Ir kokie jūsų mėgstami filmai?
– Pastarieji metai buvo, sakyčiau, serialų metai. Matyt, daug kas perėjo prie šio greitesnio ir prieinamesnio dalyko. Juolab kad ir kai kurių serialų kokybė yra labai nebloga. Man didelį įspūdį padarė „Černobylis“. Labai mėgstu skandinaviškus serialus.
– Kriminalinius?
– Ten yra daug kriminalinių serialų, bet kokybės prasme jie – labai geri. „Tiltas“, „The Killing“. Tai tokie serialai, kurie varžytųsi ir su filmais.
– Jie jūsų nemigdo?
– Ne. Jie yra tamsūs, niūrūs, bet labai „kabinantys“ ir nepaleidžiantys. O iš filmų labai patiko danų režisieriaus Anderso Thomo Jenseno „Adomo obuoliai“.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Esu vienturtė. Augau su tėčiu, mama, senele. Visi jie labai palaikė mano jaunos šachmatininkės kelią, dėjo pastangas, kad aš, nepaisant visų sunkumų, galėčiau juo eiti. Turėjau įdomią ir laimingą vaikystę, sulaukiau labai daug paramos iš artimiausių žmonių.
Dabar su vyru auginame keturis sūnus. Du vyresnieji sūnūs yra jau beveik suaugę: vyriausiajam – Dmitrijui – yra aštuoniolika, Aleksandrui – šešiolika. Mariui – šešeri, o Kristijonui greitai bus treji. Taigi šeima – didelė.
– Sūnūs augdami dūko?
– Dūko ir tebedūksta. Namuose – daug emocijų, laimės ir triukšmo. Namai – triukšmingi, ir man, kaip žmogui, mylinčiam tylą, kartais būna nelengva.
– Galbūt ir mama iš tiesų nėra tokia santūri ir rami, kaip atrodo?
– Sprendžiant iš sūnų, matyt, kažkas tokio yra.
– Niekada neplanavote likti gyventi ir dirbti užsienyje?
– Buvau trumpam išvykusi gyventi į Latviją – kai ištekėjau pirmąjį kartą. Latvijoje, Rygoje, gimė du mano vyresnieji sūnūs. Ten studijavau, ir po kelerių metų nutariau grįžti į Šiaulius. Tiesą sakant, labai džiaugiausi dėl to sprendimo: gyvendama ne Lietuvoje jaučiausi nekomfortiškai.
Buvo labai gera grįžti į Lietuvą, ir rimtai niekada daugiau nesvarsčiau galimybės išvykti iš Lietuvos. O mūsų namai – labai kosmopolitiški: namuose skamba lietuvių, danų, anglų kalba.
– Kokia kalba paprastai kalbatės su vyru?
– Angliškai.
– Danų kalbos gerai neišmokote?
– Danų kalbą suprantu, bet nekalbu ja laisvai. Būnant vyresnio amžiaus sunkiau išmokti naujas kalbas. Dar lankydama mokyklą išmokau ispanų kalbą, bet danų kalba – sudėtinga, nors galiu suprasti, apie ką šeimoje kalbasi mano vyrai.
– Kokios jūsų vyro politinės pažiūros?
– Matote, Danijos ir Lietuvos politinė skalė gerokai skiriasi. Lietuvos politiniame kontekste mano pažiūros yra liberalios, o mano vyro pažiūros būtų kraštutinės, tarkime, lyčių lygybės atžvilgiu, nors Danijos kontekste jis yra visiškai nuosaikus. Tad čia matyti skirtingi mentalitetai. Bet mūsų pažiūros sutampa.
– Galbūt Lietuvoje jūsų vyras balsuotų už Aušrinės Armonaitės Laisvės partiją?
– Norėčiau tikėti, kad balsuotų už Liberalų sąjūdį.
– O jūsų vyriausiasis sūnus šįmet jau balsavo?
– Taip. Pirmąkart balsavo.
– Gal net ne už mamos partiją?
– Aš jam priminiau, kad eitų balsuoti, ir skatinau, kad balsuotų.
– Ir priminėte, kad „yra tokia partija“, kaip sakydavo Leninas?
– Turint omenyje, kad aktyviai dalyvavau šioje rinkimų kampanijoje, net neabejoju, kad jis turėjo galvoje ir tą pasirinkimą. Bet mes apie tai daug nekalbėjome.
