Kai V. Petkus pasirašė Lietuvos Helsinkio grupės steigimo dokumentus, jam buvo 46 metai, ir už politinę veiklą jis jau buvo kalėjęs du kartus. Galėtume sakyti, kad jam nebebuvo ką prarasti, į „dorų sovietinių piliečių“ gretas jo jau niekas nebūtų sugrąžinęs, tačiau juk jis galėjo iš likimo „išsiderėti“ bent kelerius ramesnius gyvenimo metus. Vis dėlto sprendimą V. Petkus buvo padaręs jau anksčiau, asmeninę gerovę iškeitęs į nuolatinius persekiojimus, „bendravimą“ su saugumiečiais ir kriminaliniais nusikaltėliais.
Viena iš Helsinkio grupės steigėjų, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė net buvo pajuokavusi šia tema: esą Vorkuta – laikina Lietuvos inteligentų gyvenamoji vieta. Sibiro lageriuose kalėjo daugybė išsilavinusių žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, kitų okupuotų kraštų – kas norėjo, juto žinių poreikį, galėjo „išeiti“ net kelis universitetus. Tad ir V. Petkus, nors neturėjo jokio aukštąjį mokslą liudijančio dokumento, buvo išsilavinęs žmogus, sukaupęs didžiulę knygų kolekciją – 5 000 jų padovanojo M. Riomerio universitetui.
Nepilnametis „nusikaltėlis“
V. Petkus Raseinių gimnazijoje buvo veiklus ateitininkas (tai katalikiška jaunimo organizacija), tad 1947 metais, dar visai jaunas vaikinukas, buvo nuteistas penkerius metus kalėti. Kalėjo Vladimiro ir kituose kalėjimuose.
1954-aisiais grįžęs į Lietuvą, eksternu išlaikė egzaminus ir baigė Raseinių darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais ruošėsi stoti į kunigų seminariją, tačiau parapijos klebonas atsisakė suteikti rekomendaciją. 1956 metais V. Petkus įstojo į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, bet netikėta liga – sąnarių uždegimas – kuriam laikui prikaustė prie lovos. Draugams padedant, gydėsi, bet studijos nutrūko.
Lemtingos 1957-ųjų Vėlinės
1957 metais po garsiųjų Vėlinių Rasų kapinėse už aktyvią patriotinę studentų veiklą V. Petkus vėl buvo areštuotas, nuteistas septynerius metus kalėti, kalintas Irkutsko, Vorkutos lageriuose.
Istorija tokia, kad sovietų okupacijos laikotarpiu žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Patriotiškai nusiteikę žmonės ypač suaktyvėjo šeštąjį dešimtmetį, kai vyko neramumai Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje.
Per 1957 metų Vėlines Vilniuje ir Kaune studentai suorganizavo itin gausias eisenas, prie Lietuvai nusipelniusių žmonių kapų giedojo patriotines dainas. KGB, milicijai ir kareiviams bandžius juos išvaikyti, įvyko susidūrimų, buvo paleisti į darbą akmenys, šimtai žmonių, daugiausia studentų, taip paaukojusių savo profesinę ateitį, buvo suimta, dalis nuteista. Tarp jų buvo ir V. Petkus.
KGB visuomet šalia
1965 m. gruodžio 25 d. grįžęs į Lietuvą, apsistojo Vilniuje, įsidarbino universiteto Širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru. 1968 metais Medicinos fakulteto darbuotojams buvo organizuota ekskursija į Rygą. Pasinaudodamas proga, Brolių kapuose ekskursantams V. Petkus tarė žodį, už kurį teko palikti universitetą.
Vėliau dirbo buhalteriu Liaudies meno draugijoje, tačiau netrukus ir iš čia teko pasitraukti. Kurį laiką visai negavo jokio darbo – šalyje, kur darbo buvo kiekvienam, net ir didžiausiam nevykėliui. Vėliau įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, tačiau ir iš čia po metų teko pasitraukti.
1975-aisiais įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Nefrologijos skyriuje. Netrukus padėjo parašą ant Helsinkio grupės steigimo dokumentų ir vėl ilgam atsisveikino su laisve ir tėvyne. Pasirašę dokumentus, grupės steigėjai 1977 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje, per Ribentropo-Molotovo pakto metines, surengė spaudos konferenciją apie grupės įkūrimą ir tikslus (į Lietuvą jų paprasčiausiai neįleisdavo).
Ketvirtis amžiaus kalėjime
V. Petkus buvo suimtas, jo bute atlikta krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemažai Helsinkio grupės dokumentų, pogrindinės spaudos. 1978 m. liepos 10–14 d. jis buvo teisiamas. Paskirta bausmė buvo sunki: trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius – lageryje, penkerius – tremtyje, ir visa tai, be abejo, Rusijoje, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Iš keturiasdešimties pasipriešinimo sovietų režimui metų dvidešimt penkerius gražiausius savo gyvenimo metus V. Petkus praleido Sibiro konclageriuose.
Į Lietuvą sugrįžo tik 1988-aisiais, jau kuriantis Sąjūdžiui. Nuo 1989 metų buvo Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, 1990–1991 m. – Krikščionių demokratų partijos valdybos pirmininkas, redagavo žurnalą „Lietuvos sargas“.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1999 metais buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 1994-aisiais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2007 metais – Ukrainos I laipsnio ordinu „Už narsumą“.
Tarptautinis Kembridžo biografų centras V. Petkų pripažino viso pasaulio ir XX amžiaus žmogumi, o tarptautinės organizacijos net tris kartus (1987, 1988 ir 1999 metais) nominavo Nobelio taikos premijai gauti.
V. Petkus yra parašęs ir knygų: „Dominikonai Lietuvos kultūroje“, „Vilniaus vyskupas kunigaikštis Ignas Jokūbas Masalskis“, „Vilniaus arkikatedros bazilikos koplyčios“, „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“, „Lietuvos Helsinkio grupė“ (I ir II dalys), „Laiškai iš Intos“ ir kt.
Kalėjimas nepalaužė
2008 m. gegužės 16 d. Seime buvo švenčiamas V. Petkaus 80 metų jubiliejus, kuriame jis pats dar pajėgė dalyvauti. Tik grįžęs į Lietuvą, kai dar buvo jaunesnis ir geresnės sveikatos, nors ką tik paleistas po ilgo kalinimo, sudarė guvaus proto, malonaus, tiesaus žmogaus įspūdį.
Šiemet V. Petkui sukaks 84-eri. Kaipgi jis gyvena šiais laikais? Apie asmeninį gyvenimą disidentas nemėgo ir vengė kalbėti. Tačiau visuomet noriai ir karštai kalbėdavo apie reikalus. O vienintelis svarbus jo reikalas buvo Lietuva, jos laisvė.
Negali sakyti, kad nepriklausomos Lietuvos valdžios V. Petkus buvo nepagerbtas, užmirštas. Vilniaus meras Arūnas Štaras jam, kaip nusipelniusiam asmeniui, skyrė nedidelį butą Vilniuje, Akmenų gatvėje – paradoksas, kad didžiausioje „raudonosios buržuazijos“ citadelėje.
Kaip žinoma, kalėjimuose didelių pensijų neuždirbsi, o ir sveikata jau nelabai gera... Nei žmonos, nei vaikų V. Petkus, savo meilę skyręs Lietuvai, neturėjo. Suprantama, kad daugelio draugų ir bendražygių jau nebėra tarp gyvųjų arba jiems patiems reikalinga globa.
Jo ilgamečio globėjo Regimanto Paulionio nuomone, dėmesio V. Petkui galėtų būti ir daugiau. Mat disidentas buvo nepaprastai svetingas žmogus, jo, gyvenusio vieno, durys neužsiverdavo niekada – niekam negailėdavo arbatos ir knygų, kurių buvo pilnas jo butas, be to, tokių, kurių pas kitus nerastum.
Nemažai metų vienas globojęs V. Petkų, R. Paulionis įkūrė Viktoro Petkaus labdaros ir paramos fondą, yra jo direktorius. Tiesa, jis buvo kaupiamas gana neįprastai: tie, kurie lyg ir turėjo paremti, neparėmė, o parėmė tie, iš kurių lyg ir nesitikėtum...
Susitikimas bažnyčioje
R. Paulionis – taip pat įdomaus likimo žmogus, nors puikiai pritapęs šiais laikais, sėkmingai dirbęs ir dirbantis valdininku. Jau nuo 13 metų jis buvo disidentų pasiuntinukas ir visuomet – įsitikinęs katalikas bei patriotas. Jo brolis – Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos kunigas Edmundas Paulionis. Dar sovietų laikais Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius kunigą E. Paulionį paskyrė atgimstančios Lietuvos policijos vyriausiuoju kapelionu.
Kunigas E. Paulionis sovietmečiu buvo Daugėliškio parapijos klebonas, įkūrė pogrindinę kunigų seminariją. Jauni žmonės, kuriems sovietų saugumas neleisdavo oficialiai studijuoti Kauno kunigų seminarijoje, mokslus eidavo ir šventinimus gaudavo pogrindyje.
Ir Regimantas norėjo pasekti brolio pėdomis. Nors egzaminus išlaikė, suprato, kad sovietų saugumas jo nepaliks ramybėje, mat jau buvo pasižymėjęs savo veikla – sutelkė didelį būrį savo bendraamžių, kurių dalis šiuo metu yra žinomi visuomenės ir politikos veikėjai: Audronius Ažubalis, Andrius Tučkus, Vytautas Bogušis, Stasys Kaušinis, kunigas Julius Sasnauskas, Leonora Sasnauskaitė ir kt.
R. Paulionis – kandidatas I laipsnio medaliui „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ gauti, apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, yra savanoris, prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo, pagerbtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų medaliu (pats buvo tarnavęs rusų oro desanto daliniuose).
Nors apie savo žygius R. Paulionis dabar jau kalba su humoru, nuo jaunų dienų nuėjo ilgą ir įdomų kelią, matė šilto ir šalto, tačiau nesiblaškė tarp įsitikinimų.
R. Paulionis prisimena susitikimą Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kur V. Petkus buvo zakristijonas, o jis patarnavo mišioms. Pasak V. Petkaus globėjo, šis buvo ganėtinai abejingas viskam, kas nebuvo Lietuvos reikalai, Lietuvos ateities ir nepriklausomybės siekis, ir dažnai patikėdavo jam savo pareigas, sakykim, atidaryti bažnyčią prieš rytines mišias ir vakare ją užrakinti.
„Atrodė taip stebuklinga, kai neišaušus su didžiausiu raktu eidavau atrakinti bažnyčios, ypač žiemą ar vėlų rudenį“, – mena R. Paulionis jau kelis dešimtmečius trunkančios pažinties su V. Petkumi ir disidentinės veiklos pradžią.
Jo pasakojimai apie susitikimus su saugumo bendradarbiais taip pat glumina – tuo metu, kai dauguma iš mūsų buvome visiški žiopliai, jis, kalbėdamasis su gerokai vyresniais už save specialiai mokytais vyrukais, galvoje kaip šachmatų partijas dėliojo visus galimus atsakymus į visus galimus klausimus. Kas nors išdavė? Saugumiečiai žada surengti akistatą? Ar tikrai surengs, ar tik blefuoja? Ką sakyti vienu ar kitu atveju ir t. t. R. Paulionis sutinka, kad jam, jaunam vaikinui, visa tai buvo šiek tiek panašu į žaidimą – mūsų laisvės labui...
„Ir dabar kviečiu nebūti abejingus ir padėti vieni kitiems, prisiminti tuos laikus, kai buvome susitelkę, kartu atlaikėme visas negandas. Tai buvo mūsų ginklas. Buvome pavyzdys ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir visam pasauliui, – sakė disidentas R. Paulionis. – Savo ir Viktoro Petkaus vardu nuoširdžiai sveikinu visus Vasario 16-osios proga ir linkiu būti tvirtiems dvasia, siekti užsibrėžto tikslo ir visuomet prisiminti, kad mūsų stiprybė – vienybė!“