aA
Pradėjęs pažintį su Vasario 16–osios akto signatarais, juos suskirsčiau į 4 grupes ir vieną iš jų nusprendžiau pavadinti juos elitu. Tai galima paaiškinti tuo, kad šie asmenys užėmė pakankamai aukštas pareigas Lietuvoje, kurią patys ir kūrė.
Antanas Smetona
© Istorinė nuotrauka

Tai žmonės, vėliau pasiekę didelę karjerą ir buvę svarbūs tarpukarinės Lietuvos politiniame gyvenime. Išskyrėme penkis, iš įvairių pasaulėžiūrinių srovių: Antanas Smetona, Kazys Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis.

Pradėti galima nuo Jono Vailokaičio – vieno turtingiausių tarpukarinės Lietuvos verslininkų. Dar jaunystėje Jonas nusprendė tapti ekonomistu, o tai tuomet mūsų regione buvo dar neįprastas dalykas. Pirmojo pasaulinio karo metu Jonas dirbo savo įkurtoje draugijoje, kur fiksavo vokiečių vykdytą nuožmų krašto nualinimą. Visa tai jis fiksavo dienoraštyje, kurį vokiečių žandarai surado ir Vailokaitį įkalino. Kaip ir daugelį Lietuvos Tarybos narių, ši patirtis jį atšaldė nuo galimo bendradarbiavimo su šia šalimi perspektyvos. Vailokaitis buvo tas žmogus, kuris ieškojo būdų, kaip išsaugoti Lietuvos ūkį nuo rekvizicijų ir niokojimo.

Jau Nepriklausomoje Lietuvoje jis pratęsė šią savo veiklą įkurdamas Lietuvos ūkio banką, kuris buvo svarbus valstybės finansiniam savarankiškumui. Laikinojoje sostinėje atsirado didžiausios tuometinėje Lietuvoje pramonės įmonės – „Maistas“, „Palemonas“, „Metalas“ ir daugelis kitų. „Metalas“ buvo stambiausia įmonė, nešusi milijoninį pelną.

Jonas Vailokaitis / Projektas „Misija Sibiras“
Jonas Vailokaitis / Projektas „Misija Sibiras“

Ko tik savo gyvenime neišbandė Vailokaitis, dažniausiai petys į petį dirbdamas su broliu Juozu. Jis investavo į skirtingas sritis, pradedant plytelėmis ir baigiant cukriniais runkeliais. Investicijos visuomet būdavo sėkmingos. Tai rodo, kad signatarų tarpe turėjome asmenybių, iš kurių verta pasimokyti visais laikais žmogui praverčiančios savybės – verslumo. Bet matant Vailokaičio veiklą platesniame kontekste reikia nepamiršti, kad šis itin sėkmingas verslininkas sugebėjo matyti ne tik savo interesus, bet kovoti ir dėl aukštesnių tikslų – nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Pradėti galima nuo Jono Vailokaičio – vieno turtingiausių tarpukarinės Lietuvos verslininkų. Dar jaunystėje Jonas nusprendė tapti ekonomistu, o tai tuomet mūsų regione buvo dar neįprastas dalykas. Pirmojo pasaulinio karo metu Jonas dirbo savo įkurtoje draugijoje, kur fiksavo vokiečių vykdytą nuožmų krašto nualinimą. Visa tai jis fiksavo dienoraštyje, kurį vokiečių žandarai surado ir Vailokaitį įkalino. Kaip ir daugelį Lietuvos Tarybos narių, ši patirtis jį atšaldė nuo galimo bendradarbiavimo su šia šalimi perspektyvos.
Simonas Jazavita

Dar vienas signataras, kurį galima priskirti prie elito gretų – Jurgis Šaulys. Kaip ir beveik visų signatarų, jo kelias buvo nelengvas. Už lietuviškos spaudos platinimą dar būdamas paauglys buvo sučiuptas caro žandarų ir išmestas iš mokyklos. Išvyko mokytis į Šveicariją, kur į lietuvių kalbą išvertė klasikinius kūrinius – Sofoklio „Antigonę“ ir Eischilo „Prikaltąjį Prometėją“. Pirmojo pasaulinio karo metu Šaulys aktyviai dalyvavo nuo karo nukentėjusiųjų šelpime. Jo aktyvumas prisidėjo prie to, kad Lietuvos Taryboje jis užėmė svarbias generalinio sekretoriaus pareigas.

Nepriklausomoje Lietuvoje, šis signataras aktyviai įsitraukė į diplomatinę tarnybą. Jis ėjo pasiuntinio pareigas daugelyje Europos šalių: Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Lenkijoje. Su pastarąja Šaulys visada ieškojo galimybių suartėti, nors tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių visai nebuvo. Lietuviams vis dar skaudėjo žaizdą dėl atimto Vilniaus, tad daugelis politinio elito narių į šias Šaulio iniciatyvas žiūrėjo gana įtariai.

Jurgis Šaulys / Projektas „Misija Sibiras“
Jurgis Šaulys / Projektas „Misija Sibiras“

Ypač sunki tarnyba jam buvo Vokietijoje, kai 1935 m. už savo principingą pozicijos išsakymą (Vokietijoje Lietuva tuomet buvo didelėje nemalonėje, nes pirmoji drįso teisti Klaipėdos krašte siautėjusius nacionalsocialistus) šaulys net gaudavo anoniminius laiškus su grasinimais mirtimi, o po jo langais skanduodavo rudais marškiniais „pasipuošusių“ ir itin piktai nusiteikusių studentų būriai. Tai, kad signataras tapo vienu iš ilgiausiai dirbusių Lietuvos diplomatų, rodo jo neeilinę kantrybę ir sugebėjimą darbuotis nepalankiomis sąlygomis.

Dar vienas signataras, kurį galima priskirti prie elito gretų – Jurgis Šaulys. Kaip ir beveik visų signatarų, jo kelias buvo nelengvas. Už lietuviškos spaudos platinimą dar būdamas paauglys buvo sučiuptas caro žandarų ir išmestas iš mokyklos. Išvyko mokytis į Šveicariją, kur į lietuvių kalbą išvertė klasikinius kūrinius – Sofoklio „Antigonę“ ir Eischilo „Prikaltąjį Prometėją“. Pirmojo pasaulinio karo metu Šaulys aktyviai dalyvavo nuo karo nukentėjusiųjų šelpime. Jo aktyvumas prisidėjo prie to, kad Lietuvos Taryboje jis užėmė svarbias generalinio sekretoriaus pareigas.
Simonas Jazavita

Gerokai skaudesnis kito Lietuvos valstybės elite figūravusio diplomato likimas. Kazys Bizauskas buvo jauniausias Vasario 16–osios akto signataras, jam tuomet buvo ką tik suėję 25–eri metai. Netrukus po to jis pasinėrė į diplomatinę tarnybą – dirbo Lietuvos atstovu JAV, Olandijoje, Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje. Dirbdamas Vatikane, pasiekė, kad ši valstybė pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe. Daugelį metų buvo vienas svarbiausių užsienio reikalų ministerijos pareigūnų. Lemtingais 1939-1940 m. ėjo vienas svarbiausių pareigų – buvo ministro pirmininko pavaduotojas. Vykdydamas šias pareigas, buvo atsakingas už Lietuvos užsienio politiką 1939 m., kai ministras Juozas Urbšys ne kartą sirgo.

Kazimieras Bizauskas / Projektas „Misija Sibiras“
Kazimieras Bizauskas / Projektas „Misija Sibiras“

Priklausydamas krikščionių demokratų partijai, skeptiškai žiūrėjo į tautininkų rėžimą, stengėsi jam atsargiai oponuoti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nors Lietuva laikėsi neutralumo, Bizauskas aiškiai ir vienareikšmiškai stojo į Lenkijos pusę, stengėsi paveikti visą valdantįjį elitą. Nors buvo patyręs valstybininkas, kiek naivokai nepastebėjo rimtos SSRS grėsmės Lietuvai. Galbūt dėl Vilniaus grąžinimo, laikė ją galima atsvara Vokietijai, kurios prisibijojo labiausiai, tad ragino atsargiai kalbėtis su sovietais, atsižvelgti į jų reikalavimus. Būtent dėl to Bizaukas įsivėlė į didelį konfliktą su Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje Kaziu Škirpa, kuris bandė vesti kitokią užsienio politikos liniją.

Likimo ironija, kad po Lietuvos okupacijos, nuosaikiai ir atsargiai Kremliaus atžvilgiu elgęsis Bizauskas buvo vienas pirmųjų valstybės elito atstovų, kuriuos suėmė NKVD. Jo likimas yra ypač tragiškas. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, Bizauskas buvo sušaudytas Baltarusijoje. Tai buvo pirmasis Lietuvos valstybės signataras, kurio gyvybės nepagailėjo okupanto kulka.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nors Lietuva laikėsi neutralumo, Bizauskas aiškiai ir vienareikšmiškai stojo į Lenkijos pusę, stengėsi paveikti visą valdantįjį elitą. Nors buvo patyręs valstybininkas, kiek naivokai nepastebėjo rimtos SSRS grėsmės Lietuvai. Galbūt dėl Vilniaus grąžinimo, laikė ją galima atsvara Vokietijai, kurios prisibijojo labiausiai, tad ragino atsargiai kalbėtis su sovietais, atsižvelgti į jų reikalavimus. Būtent dėl to Bizaukas įsivėlė į didelį konfliktą su Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje Kaziu Škirpa, kuris bandė vesti kitokią užsienio politikos liniją.
Simonas Jazavita

Dar vienas signataras, kurį galima laikyti valstybės elito nariu – Justinas Staugaitis. Lietuvos Taryboje Staugaitis užėmė vicepirmininko pareigas. Jo įtaka tuometinei Lietuvai buvo didelė, nes signataras buvo kunigas, turintis jau daugybę metų ganytojiško darbo patirties. Staugaitis į klausytojus kreipdavosi ne tik iš sakyklos, bet ir nuolat rašydavo į spaudą, parašė šimtus straipsnių, kuriuose pasisakė filosofijos, moralės, politikos klausimais, kūrė krikščionių demokratų partijos ideologines nuostatas. Įdomu, kad savo raštuose, jis dažnai susikirsdavo ir su kitų pažiūrų signatarais – ypač Jonu Vileišiu ar Steponu Kairiu. Kita vertus, tai yra ir stebėtina, nes būdami labai skirtingų pažiūrų vasario 16–ąją visi signatarai vis tiek sugebėjo susitarti.

Justinas Staugaitis / Projektas „Misija Sibiras“
Justinas Staugaitis / Projektas „Misija Sibiras“

Vasario 16-osios pasaulėžiūrų kova virė tokiu tempu, kad ir dabartinė Lietuva ne visada gali jai prilygti nuomonių įvairove. Įdomi buvo Staugaičio reakcija į Vinco Mykolaičio-Putino bestselerį „Altorių šešėlyje“. Šis kitados ne vieną dvasiškį papiktinęs veikalas sulaukė ir signataro atsako. Pasirodė jo knyga „Tiesiu keliu“, kuriame buvo sukurtas visai kitokio būdo pagrindinis herojus – valingas, pasitempęs, žinantis ko nori. Taip Staugaitis demokratiškai išreiškė savo pasipiktinimą fikciniu Liudu Vasariu. Tai suprantama, nes pats Staugaitis nuo vaikystės ėjo tvirtu, valingu žingsniu, žinojo, ko nori ir niekada dėl to neabejojo.

Būdamas reiklus sau, jis buvo reiklus ir kitiems. Vis dėlto, Staugaitis sugebėjo tapti bene daugiausiai pasiekusiu politiniame gyvenime dvasininku. Ypač didelę įtaką šalies politikai jis turėjo 1923-1925 m., kai ėjo Seimo pirmininko pareigas. Visgi, būdamas reiklus, jis sugebėjo likti ir dideliu humanistu. Ne kiekvienas žino, kad būtent šio signataro iniciatyva Lietuvoje atsirado pirmasis vaikų darželis. Po 1926 m. valdžios perversmo Staugaitis pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo, bet liko svarbi dvasinė figūra.

Vis dėlto, Staugaitis sugebėjo tapti bene daugiausiai pasiekusiu politiniame gyvenime dvasininku. Ypač didelę įtaką šalies politikai jis turėjo 1923-1925 m., kai ėjo Seimo pirmininko pareigas. Visgi, būdamas reiklus, jis sugebėjo likti ir dideliu humanistu. Ne kiekvienas žino, kad būtent šio signataro iniciatyva Lietuvoje atsirado pirmasis vaikų darželis. Po 1926 m. valdžios perversmo Staugaitis pasitraukė iš aktyvaus politinio gyvenimo, bet liko svarbi dvasinė figūra.
Simonas Jazavita

Suprantama, kad jį, kaip kunigą, ypač pašiurpino pirmoji sovietinė okupacija, tačiau jis kaip tikras krikščionis, stengėsi nepuoselėti keršto – nacistinės okupacijos metu jis, tuomet Telšių vyskupas, ne tik atsisakė panaudoti savo autoritetą paraginti parapijiečius aktyviai talkinti Trečiajam reichui, bet netgi per pamokslus ne kartą pasmerkė tuos lietuvius, kurie susitepė rankas žydų krauju. Visą gyvenimą ėjęs tiesiu keliu, signataras Staugaitis ir šiandien lieka tvirtos laikysenos pavyzdžiu.

Paskutinysis signataras, kuris iš karto šmėsteli galvoje, kai išgirstame žodį „elitas“, be abejo, yra Antanas Smetona. Apie šį žmogų XX a. Lietuvos istorijoje prirašyta turbūt daugiausiai ir, manau, dažnas skaitytojas turi susidaręs savo nuomonę. Bet drįstu tikėtis, kad pavyks atkreipti dėmesį į kelis mažiau žinomus faktus apie šį asmenį.

Pirma, reikia atkreipti dėmesį, kad šis žmogus nemokėjo pralaimėti. Jis buvo pašėlusiai užsispyręs – kelis kartus caro žandarų buvo išmestas iš Peterburgo universiteto, kur tuomet studijavo, dar gimnazijoje baustas už atsisakymą melstis rusiškai. Tuometinė carinės Rusijos politika buvo niveliuojanti, o kylantis tautinis judėjimas, priešingai, skatino skirtybes.

Antanas Smetona / Projektas „Misija Sibiras“
Antanas Smetona / Projektas „Misija Sibiras“

Pradžioje, turėjo subręsti autonomijos idėja, o vėliau, beliko laukti palankių geopolitinių aplinkybių, kurios turėjo leisti Lietuvai tapti nepriklausoma, tačiau tam galėjo sutrukdyti ne tik galinga Rusijos imperija, bet ir atgimstanti Lenkija – Smetona prisibijojo, kad net tapusi laisva nuo Rusijos, Lietuva netaptų tik Lenkijos provincija. Todėl dar XX a. pradžioje jis susisiekė su ukrainiečių istoriku ir tautinio atgimimo veikėju Michailu Gruševskiu, skatino artintis su ukrainiečiais, tikintis ateityje į bendrą būrį įtraukti ir gudus ir taip prisiminti glaudžius tautų ryšius iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio.

Kaip matome, idėjos, kurias tada kėlė Smetona, lieka aktualios ir praėjus daugiau nei šimtui metų. Priimant Vasario 16-osios aktą Smetona turėjo labai svarbų vaidmenį – buvo Lietuvos Tarybos prezidentas. Vis dėlto, jo pozicija, tegul ir taktiškai atsiremti į Vokietiją, nebuvo suprasta kairiųjų pažiūrų signatarų, kurie bijojo, kad tokie veiksmai sukels priešišką reakciją iš visuomenės – paskatins tautoje plisti bolševikines idėjas. Nepaisant to, 1919 m. Smetona tapo pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos prezidentu.

Vis dėlto, parlamentinės demokratijos laikotarpiu Smetonos autoritetas smuko. Tautininkiškos idėjos buvo populiarios, tačiau rinkimų metu dominavo krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijos. Visgi nemažai Smetonos ir jo tuometinio bičiulio Augustino Voldemaro rėmėjų buvo tarp karininkų, kurie organizavo perversmą ir iškėlė šiuos politikus į valdžią 1926 m. gruodį. Tokiu būdu Smetona vėl tapo Lietuvos prezidentu. Šį kartą jo vadovavimas užtruko beveik 14 metų.

Be abejo, vienareikšmiškai vertinti Smetonos vadovavimą sudėtinga, tačiau reikia nepamiršti, kad nors ir įsigalėjo vieno tautos vairininko (pavadinimas prigijo nuo kadaise Smetonos redaguoto žurnalo „Vairas“) ir jo atstovaujamos politinės jėgos – tautininkų – autoritarinis valdymas, situacija Lietuvoje vis tiek buvo gerokai demokratiškesnė už daugelį aplinkinių valstybių, net nekalbant apie komunistinę SSRS ar nacistinę Vokietiją.

Pavyzdžiu galima laikyti vieną iš priverčiamojo darbo stovyklų, kuri buvo įsteigta politiniams priešams – čia kaliniai savaitgaliais buvo išleidžiami į namus už gerą ilgesį. Neretai griežtos rankos netgi pritrūkdavo, nes atvira antivalstybine veikla vertęsi komunistai tokiose stovyklose neretai tik susibičiuliaudavo, o išėję į laisvę, toliau noriai vykdydavo Kominterno nurodymus.

Kita vertus, autoritarinis rėžimas mažino žmonių pilietiškumą, skatino tikėjimą, kad viską už juos padarys valstybė ir jos vadas. Vis dėlto, Smetonos Lietuva garsėjo pakantumu – įdomu, kad žydų tautinė mažuma Smetoną tituluodavo savo karaliumi. Beje, daugeliui jaunosios kartos kariškių ir net inteligentų jis atrodė „nepakankamai kietas“. Tai nebūtinai buvo tiesa. Antai, Smetona drįso teisti Klaipėdos hitlerininkus dar 1935 m., o juos amnestuoti turėjo patyręs ne tik Vokietijos, bet ir Didžiosios Britanijos bei SSRS spaudimą. Pastarosios šalies pasiuntiniui Kaune, jis net buvo užsiminęs, kad laiko Vokietijos fiurerį Adolfą Hitlerį „pavojingu pamišėliu“ ir griežtai atsisakė su juo susitikti akis į akį, kai tokį pasiūlymą iškėlė tuometinis Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulkininkas Kazys Škirpa.

Vis dėlto, Smetonos Lietuva garsėjo pakantumu – įdomu, kad žydų tautinė mažuma Smetoną tituluodavo savo karaliumi. Beje, daugeliui jaunosios kartos kariškių ir net inteligentų jis atrodė „nepakankamai kietas“. Tai nebūtinai buvo tiesa. Antai, Smetona drįso teisti Klaipėdos hitlerininkus dar 1935 m., o juos amnestuoti turėjo patyręs ne tik Vokietijos, bet ir Didžiosios Britanijos bei SSRS spaudimą. Pastarosios šalies pasiuntiniui Kaune, jis net buvo užsiminęs, kad laiko Vokietijos fiurerį Adolfą Hitlerį „pavojingu pamišėliu“ ir griežtai atsisakė su juo susitikti akis į akį, kai tokį pasiūlymą iškėlė tuometinis Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulkininkas Kazys Škirpa.
Simonas Jazavita

Žinant tolesnę istoriją, galima būtų kelti klausimą, ar baimė dėl Vokietijos negalėjo užgožti atsargumo SSRS, kurią prezidentas laikė mažesniu blogiu? Gal tai ir buvo viena iš retai įvertinamų priežasčių, kodėl vienas iš Lietuvos kūrėjų taip ir nedavė įsakymo stoti į kovą tą 1940 m. birželį.

Nepaisant to, kaip vertintume šį epizodą, privalome suvokti, kad Smetonos vadovavimo metu užaugo karta, kuri dėl tėvynės laisvės kovojo nelygią kovą miškuose ir paaukojo didžiausią turtą – savo gyvybes. Ši karta užaugo, nes patriotinės vertybės, tikėjimas savo šalimi ir jos ateitimi buvo tvirtai įskiepytos tarpukariu. Pagal išgales ta karta stengėsi perduoti Lietuvos meilės liepsną ir savo vaikams, taip ji pasiekė ir mus. O mes šį deglą nešame toliau. Ir būtent šioje srityje prezidento ir signataro Smetonos indėlį matau tikrai šviesiomis spalvomis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ekspertai: kai kurie mokesčių pakeitimai verčia gūžčioti pečiais, bet statistikoje aplenksime estus (135)

Valstybės biudžetą priėmusi valdžia žada, kad 2019–ieji bus dosnūs visiems dirbantiesiems,...

Sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis Ivanovas papildyta (486)

Vilniuje antradienį sulaikytas Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas, BNS patvirtino Generalinės...

Už butus viename lankomiausių Europos miestų – juokingos sumos: juos šluoja už grašius (189)

Dabar skelbimų portaluose gausu ne tik nekilnojamojo turto pasiūlymų Lietuvoje, bet ir užsienyje....

Orai bus nenuobodūs (5)

Didžioji sniego banga iš Lietuvos jau pasitraukė. Trečiadienio dieną orai išliks debesuoti,...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (511)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Stambule – emocijų pliūpsnis: Zavacką raminę teisėjai ir audringas Maksvyčio moralas rūbinėje specialiai DELFI iš Stambulo (4)

„Šansų buvo, o jais nepasinaudojome“, – apmaudo po rungtynių Stambule neslėpė...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (279)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Šioje išparduotuvėje apsiperka net žinomos moterys, bet stilistės verdiktas – negailestingas (74)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Metus negrąžinto vaiko skandale – dar ne pabaiga: moters liudijimai pasikeitė žaibiškai (162)

Septynis vaikus pagimdžiusiai, bet ne visus auginančiai teko atverti teismo duris. Moteris...

Dramatiškoje atomazgoje „Fenerbahče“ įveikė visas rungtynes pirmavusią CSKA ekipą (17)

Dviejų Eurolygos milžinų akistatoje antradienį Stambulo „ Fenerbahče “ (12/1) komanda tik...