– Pradėkime nuo nelaimės Alytuje. Šiandieną vyko posėdis Vyriausybėje. Gaisras užgesintas, tačiau dar neaišku, kokią įtaką tie nuodingi dūmai turės visam regionui ir žmonių sveikatai. Mokslininkai kalba, kad ši problema gali tęstis dešimtmečius, ir tie nuodai gali veikti žmones dešimtmečius, kalbama apie vėžinius susirgimus. Ką jūs siūlote?
– Iš tiesų yra du svarbūs dalykai. Dar šiandien ryte, prieš eidamas į susitikimą Vyriausybėje, pasitikslinau, ar yra naujų, besikreipusių dėl ūmių sveikatos sutrikimų, tai ne, tas skaičius taip ir nepasikeitė – liko aštuoni žmonės, kurie kreipėsi. Nebūtinai tai buvo susiję su gaisru.
Dėl ilgalaikių pasekmių – mokslininkai daug diskusijų turės, mūsų reikalas yra įsivertinti, kokios medžiagos žmonėms pateko į organizmą. Tai yra vadinama biomonitoringu. Mes turime sulaukti, kol visos tarnybos įvertins dirvožemį, maisto produktus, ir pagal tai, kokios medžiagos ten bus rastos, mokslininkai turės pasakyti, ko reikėtų ieškoti žmogaus organizmo terpėse. Nes ne visos medžiagos išlieka kūne, reikia ieškoti kažko kito. Kai žinosime tiksliai, esame suplanavę biomonitoringą padaryti, palyginti su gyventojais, kurie gaisro zonoje nebuvo, tam, kad būtų galima įsivertinti.
Nes nebūtinai kažkokia medžiaga mūsų organizme atsiranda dėl gaisro. Ir tada, kai turėsime medžiagų tyrimus, galėsime prognozuoti ilgalaikes pasekmes, tada duoti rekomendacijas gyventojams, ar reikia dėl vėžinių susirgimų tikrintis, ar dėl kažkokių kitų dalykų. Ūmūs procesai yra sustoję, besikreipiančių dabar jau nėra, bet dėl ilgalaikių pasekmių mes tik spėliojame, ir tai turės įvertinti mokslininkai.
– O kas tą tyrimą atliks? Ministerija? Paaiškės, kad tai – vėl savivaldos reikalas, kaip ir gaisras buvo tik savivaldos reikalas.
– Ne, šiuo atveju savivaldybė jokiais būdais neatliks, nes net ir laboratorijos, kurios gali tai įvertinti, mano žiniomis, yra tik trys. Ir tai, joms reikia papildomai tam tikrų medžiagų tyrimui nusipirkti, nes ne viską jos turi šiandien, tokie gaisrai kasdien nevyksta, ir niekas tokių medžiagų neužsiperka, nes jos yra brangios. Tad tai atliks mūsų laboratorijos, tikrai ne savivaldybė.
– Jūsų manymu, jūsų paties reakcija šioje situacijoje buvo pakankamai jautri?
– Na, žinote, turbūt priklauso nuo vertintojo. Vienam gal nepakankamai jautri, kitam – gal per jautri. Kaip ir mero dabar poziciją visi vertina: vieniems atrodo vienaip, kitiems – kitaip. Man teko būti ir savivaldybėje, ir gaisro židiny, bendrauti su mūsų specialistais ir būti tada, kada rinkosi Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija.
– Išbarėte alytiškius, kad su respiratoriais vaikšto.
– Neišbariau, tiesiog paraginau, kad žmonės klausytųsi, nes specialistai tam ir skirti nacionalinio visuomenės sveikatos centro padaliniuose, kad teiktų rekomendacijas. Gyventojams reikėtų jų klausytis. Jei kažkas pataria, paskui priekaištauti, kad susigadinome sveikatą, nes nesiklausėme rekomendacijų, yra neatsakinga.
– Klausimas, kur tų rekomendacijų reikėtų klausytis. Nebuvo informacija tais pačiais radijo dažniais teikiama tokioje situacijoje. Žinote, turbūt gandų gandelių žmonės prisiklausė, pasidarė kažkokias savas išvadas – komunikacijos iš tiesų pritrūko šioje situacijoje.
– Nevisai sutikčiau, kad jos pritrūko, kai kuriais atvejais jos gal kaip tik buvo per daug, nes viena iš klaidų, kuri yra dabar vertinama – tai, kad ji keliauja iš skirtingų šaltinių. Vieni komunikavo vienaip, kiti – kitaip. O savivaldybės ekstremalių situacijų komisija savais kanalais platino. Aš tikrai nesiimsiu dėl vietos radijo pasisakyti ar kitų kanalų, supraskime, kad klausytojų ratas yra pakankamai lokalus, ir aš žinau, kad merai ir savivaldybių atstovai fiziškai važiavo į tas vietas ir sodybas – kur jau tie radijo dažniai.
– Merai čia savo darbą padarė, klausimas, ar padarė centrinė valdžia. Pavyzdžiui, jūsų vadovaujamai ministerijai pavaldus ekstremalių sveikatai situacijų centras. Negirdėjau, kad jis būtų pasisakęs po šios nelaimės.
– Jam ir nereikia dabar pasisakyti. Supraskime, kol tai neišeina iš savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos rėmų, jis nėra aktyvuojamas, nors vadovas važiavo, žiūrėjo, domėjosi situacija, ir jie buvo pasiruošę reaguoti, jei būtų iškilęs toks poreikis. Supraskime, jie valdo sveikatai ekstremalias situacijas.
– O čia nebuvo sveikatai ekstremali situacija?
– Noriu pasakyti, kad tokio poreikio mobilizuoti gydymo įstaigas, kad būtų galimybė priimti daugiau žmonių, nebuvo. Minėjau, kad buvo aštuoni gyventojai, kurie kreipėsi, su tuo puikiai susidorojo vietos sveikatos priežiūros įstaigos. Kitos institucijos, kurios labiau vertino aplinkos taršą ir pan., jos yra vietoje, jų nebūtina aktyvuoti nacionaliniu lygmeniu, nors to paties nacionalinio visuomenės sveikatos centro vadovas taip pat ten važiavo, jis irgi dalyvavo procesuose. Manau, reagavo adekvačiai, tinkamai. Žinoma, pamatėme įvairių problemų, dalykų, kuriuos reikėtų ateity įvertinti visiems lygiams.
Ką matome – kai baigiasi ekstremali situacija ir reikia valdyti tolimus padarinius, pavyzdžiui, vertinti poveikį sveikatai, kadangi tokių atvejų nelabai yra buvę, mes matome, kad tų koordinacinių mechanizmų trūksta, nes visi daro tyrimus, visos agentūros – aplinkos apsaugos, ir žemės ūkio, ir mūsų. Ir yra problema, kad nepradėtume atskirai komunikuoti, nes tie duomenys turi būti apibendrinti. Iš vieno šaltinio turi būti aiškinimas gyventojams, nes jei tik nors truputį skirtingai pradedame kalbėti, gyventojai pasimeta, atsiranda tam tikra panika, baimė, ir gyventojai nežino, ką daryti. Čia yra problema.
– Jei žmonės pradėtų kreiptis dėl žalos sveikatai atlyginimo, kas ją turėti atlyginti?
– Pirmiausia tą žalą reikia įrodyti, kad ji įvyko grynai dėl šio įvykio. Nes žmonės kreipiasi dėl įvairiausių problemų, pavyzdžiui, padidėjusio kraujospūdžio, arba dėl kvėpavimo takų uždegimo. Žmonėms ir be gaisro padidėja kraujospūdis, gali astma paūmėti ir pan. Dėl to ir darysime biomonitoringą, kad įsivertintume, dėl kokių dalykų žmonės gali kreiptis. Jei bus ta žala, yra Vyriausybės įsipareigojimas tas žalas atlyginti. O vėliau jau galvoti, kokiu būdu išsiieškoti iš to, kuris padarė tą žalą. Jei ta žala iš tiesų bus sietina su gaisru, ji bus atlyginta.
– Kita tema – medikų bendruomenę stipriai sukrėtė jauno gydytojo savižudybė. Po šio įvykio prabilta apie tai, kokiomis sąlygomis medikai dirba, kalbama apie milžiniškus darbo krūvius, keliamas klausimas apie tuos pačius atlyginimus, ar jie yra adekvatūs darbo krūviams, apie medikų psichologinę būseną. Jūsų reakcija socialiniame tinkle lyg konstatavimas problemos, bet nežinau, ar jautrumas – pakankamas, ir ar yra pasiūlyti kažkokie sprendimo būdai. Neįžvelgiau konkrečių jūsų pasiūlymų. Medikų darbo krūvių niekas nereguliuoja, susireguliuoja pačios įstaigos, medikai plėšosi, kol pervargsta, perdega.
– Ši tema – ne mažiau sudėtinga, dėl to paties komunikacinio aspekto. Nes savižudybė yra toks reiškinys, kuris, perlenkus su komunikacija, jautrumu ir tam tikru romantizavimu galbūt situacijos, pačią situaciją linkstama kopijuoti.
– Bet kalbėkime apie tai, kas tai lėmė.
– Savižudybės niekada nenulemia vienas dalykas. Ji – labai kompleksinis reiškinys, ir į tai paprastai einama ilgą laiką, priežasčių būna daug. Viena iš priežasčių – paskutinis lašas, kuris padeda tašką. Paprastų atsakymų nėra. Būtų labai lengva apkaltinti vieną kokį nors žmogų, padalinio vadovą, įstaigos vadovą, bet tai tikrai jokiais būdais neišspręs problemos. Dėl to labai prašome ir atsakingo kalbėjimo, tą puikiai žino ir žurnalistai, kad savižudybė kaip tema, ja yra kalbama suprantant tam tikras rizikas.
Grįžtant prie medikų darbo krūvių, atlyginimų, jų tikrai niekas neneigia. Bet ką norėčiau akcentuoti – yra tam tikrų sričių medicinoje, kur darbo krūvis yra tiesiog sudedamoji darbo dalis. Tas pats skubios pagalbos skyrius – ten krūvis visada bus labai didelis, tempas bus labai greitas, ir reikia galvoti, kaip medikams padėti tvarkytis su perdegimu, tam tikromis psichologinėmis problemomis, ir kai kurios įstaigos jau ir turi įsisteigusios psichologų etatus, kurie skirti, ne kaip kartais tenka skaityti komentaruose, pacientams, bet būtent personalui.
– Bet gydytojai turi stovėti bendrose eilėse, norėdami patekti pas psichologą.
– Tikrai ne. Ne visose įstaigose yra psichologai, kurie tokią pagalbą teikia, bet ten, kur yra, jie yra būtent skirti personalui. Kiek man teko bendrauti su vadovais, vis dar yra stigma, kad kreipimasis į psichologą, ypatingai tokį, kuris dirba toje gydymo įstaigoje, vėlgi rodo lyg tam tikrą silpnumą, ir kol kas ne visi medikai, kurie susiduria su psichologinėmis problemomis, linkę kreiptis net ir ten, kur ji yra.
Ką dar ši situacija parodė – tam tikrą tarpusavio santykių problemą. Nebūtinai hierarchija. Psichologinė atmosfera gali būti tiek dėl vadovo netinkamo elgesio, ir čia jau yra jų kvalifikacijos klausimas – tikrai retas vadovas yra dalyvavęs mokymuose ar savanoriškai domėjęsis, kaip bendrauti ir tvarkytis su problemomis.
Bet turbūt sutiksite, kad ne mažesnį psichologinį krūvį medikai patiria ir tiesiogiai savo darbo vietoje. Medikas dirba daugybę metų, išgelbėja šimtus ar net tūkstančius gyvybių, ir įvyksta klaida, kuri gali įvykti bet kurioje šalyje, nes tokios sistemos, kur nevyksta klaidos medicinoje, aš nežinau. Yra tik sistemos, kurios tas klaidas slepia ir bando slėpti.
Ir pažiūrėkite, kokie yra komentarai: ar išmesite jį lauk iš darbo, ar gali tokie žmonės kaip šitie iš viso dirbti sistemoje? Įsivaizduokite, kokioje situacijoje atsiduria tas pats medikas, kuris, aš tikiu, visiškai nepiktybiškai, neturėdamas jokių blogų ketinimų, padaro klaidą. Ir kaip tada yra sureaguojama.
– Konstatuojate tas problemas, kurios – ir medikų bendruomenė tą patį pasakytų – suprantu, žinote tas problemas. Bet šiuo atveju žinoti nepakanka. Jei yra keliamas klausimas, ką reikia daryti toliau. Ar yra kažkokie tyrimai atlikti apie tai, kokia yra medikų psichologinė sveikata? Turbūt nebuvo padaryta.
– Yra tyrimų, žinau, kad universitetuose ir doktorantai, ir magistrantai patyrinėja ir perdegimą. Duomenų yra daugiau nei pakankamai. Galų gale, tas pats mobingas yra būdingas ne tik sveikatos sistemai – jo yra pilna ir kitose srityse.
– Bet pats kalbėjote apie atsakomybę – gydytojas iš esmės klysti praktiškai negali. Jo klaidos gali labai brangiai kainuoti, ir jis pats tai puikiai supranta. Tai yra didelis emocinis krūvis.
– Taip, bet bent jau mes, būdami pacientais, galų gale, būdami visuomenė, pabandykime suprasti tą patį mediką ir suprasti, kad jis gali suklysti. Tikrai nesakau, kad nieko nereikia daryti. Su kolegomis kalbėjome, buvome susitikę ir su tos įstaigos vadovybe, kalbėjomės, kuo jie gali padėti, nes yra tokių karštų dalykų, kur reikia profesionalios psichologinės pagalbos artimiausiems kolegoms, kurie dirbo šalia. Taip pat šnekėjomės, kokiu būdu vis tik tą informaciją skleisti, nes jie turi psichologą įstaigoje, kuris galėtų medikams teikti psichologinę pagalbą, bet kol kas suprantu, kad yra tam tikra stigma. Kalbėjome apie tai, kaip ją mažinti, kad žmonės nebijotų kreiptis pagalbos.
– Bet čia yra toks savanoriškas kreipimasis, aš suprantu. Gal tai turėtų būti privalomas kreipimasis?
– O kaip jūs dabar įsivaizduojate žmogų prievarta kreiptis tos pagalbos? Sudėtinga, jei žmogus nenori, jo tikrai nenuvarysi. Kolegos galbūt galėtų pastebėti tam tikrus ženklus, tada padėti nukreipti. Yra ir daugiau dalykų, svarbių vadovams. Tai – psichologinio klimato tyrimai. Ką mes galvojame pastimuliuoti iš ministerijos, padaryti tam tikrus įrankius ir gal net platesnius tyrimus, nes yra įstaigų, kurios darosi tokius tyrimus, ir vertina, kaip darbuotojai jaučiasi, kaip jiems sekasi tvarkytis su psichoemociniu krūviu, mes tai pabandysime padaryti jau iš ministerijos lygio, pasiūlyti tuos įrankius, juolab turime galimybių ir finansavimo tam tikrus mechanizmus užtikrinti.
– Ar tikrai to pakanka? Yra labai paprastas būdas, kurį medikų bendruomenė siūlo: vadovų rotacija – dvi kadencijos. Ir tada nenusistovi hierarchinė sistema, žmonės vadovaujamose pareigose keičiasi nuolat, tada nesusidaro kažkokie „patinka – nepatinka" rateliai, dėl kurių dalis darbuotojų galbūt nukenčia.
– Sutinku, kad tai turėtų būti daroma. Bet prisiminkime, kas darėsi, kai mes tokius sprendimus atnešinėjome per įstatymus. Kai buvo sakoma, kad nerasime vadovų, kai susidėsime rotacijas, nepriekaištingų reputacijų reikalavimus, neliks kam vadovauti sistemai. Tada didelio palaikymo negirdėjome.
Esu šalininkas rotacijų, iš tikrųjų mes, tikiuosi, grįšime ir įstatyminiam lygmeny. Prieš daugiau nei metus buvome susitikę su įstaigų vadovais. Ten, kur nėra universitetinės ligoninės, jau ir tų ligoninių vadovai kėlė lygiai tokią pačią idėją, kad bent jau skyrių vedėjams turėtų būti kadencijos, rotacijos, kad tikrai neužsistovėtų tas vanduo. Būna labai gerų vadovų, kuriems puikiai sekasi ir daugiau nei dešimtmetį vadovauti, bet visaip būna. Būna, susiformuoja tie ryšiai, kuriuos medikai vardija kaip tam tikras protekcijas, „myliu-nemyliu". Ir tikrai nėra gerai, kai vadovas ilgam laikui lieka savo pozicijoje. Jam irgi reikėtų turėti stimulą augti, neužsisėdėti. Tikrai esu už. Tikiuosi, kai tokie siūlymai ateis į parlamentą, kad mes tą palaikymą turėsime.
– Dar viena tema norėčiau jūsų paklausti – nelabai turbūt jums malonus Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuris konstatuoja, kad viršijote savo kompetenciją dėl kompensuojamų vaistų išdavimo tvarkos, kuri, pagal jus, numato, kad pacientui arba jo atstovui turi būti parduodamas pigiausias kompensuojamas vaistas. Tikrai buvo labai daug pasipiktinimo dėl šios tvarkos. Suprantu, kad teismas nurodė, kad jums reikia grąžinti buvusią tvarką. Kalbėjau su medikų bendruomene, jie lygiai taip pat supranta. Kaip jūs suprantate ir ką ketinate daryti?
– Kad suprastume, koks tai yra sprendimas, duosiu paprastesnį pavyzdį. Mano kolega Vytenis Andriukaitis buvo nustatęs skiepų tvarką. Teismas juk nesakė, kad skiepai yra blogai ir reikia neskiepyti. Tiesiog pasakė, kad ministras viršijo savo įgaliojimus, tai reikia nustatyti įstatymuose ir pan.
– Bet grąžinti tą tvarką į buvusią pagal teismo sprendimą reikėtų, ar ne?
– Jeigu nebus pakeisti aukštesni teisės aktai. Mes su teisininkais analizuojame, ką ir kur padaryti, ką Vyriausybės sprendimais galima įtvirtinti, ką – įstatymais reglamentuoti.
– Bet kodėl jūs, ministre, taip užsispyrusiai norite tą tvarką išlaikyti? Pacientai sako, kad netinka, medikai – kad netinka.
– Nelabai girdžiu, kad pacientai sakytų, kad netinka.
– O ką jie daro – eina ir perka vaistus už savo pinigus.
– Oi, ne, tikrai labai retu atveju taip yra. Nes ten, kur pacientams buvo tinkamai paaiškinta, jie taip nesielgia. Buvo labai daug spekuliacijų. Ir šiandien matome tą tvarką jau tikrai daugiau mažiau gerai veikiančią. Aišku, turbūt nėra jokios idealios tvarkos, ir ji kur nors galėtų būti geresnė. Bet ji labai puikiai veikia. Žmonės, kurie apskundė teismui šias tvarkas, ką jie padarė – mums šie visi efektyvesni planavimai, lėšų planavimas ir atsakingesnis jų leidimas leido labai daug vaistų įtraukti į kompensavimą tiems patiems onkologiniams pacientams, inovatyvių tam tikrų vaistų kompensuoti.
– Bet kiek vaistų dingo iš rinkos dėl to, kad gamintojai pasitraukė?
– Veiklių medžiagų nedingo nė viena. Vaisto, kad dingo iš rinkos tam tikro firminio pavadinimo, nėra jokios tragedijos. Mes irgi buvome visai neseniai susitikę su vaistų gamintojais, jie man parodė skaičius, kiek iš rinkos dingo tam tikrų firminių pavadinimų. Aš sakau, o kokių čia vaistų dingo? Dingo bet kokių nereceptinių, receptinių, kur būdavo dvidešimt pozicijų, dingo keturios. Ar tai yra didelė tragedija, jei kažkas išėjo iš rinkos? Ir anksčiau išeidavo.
– Kainų prasme gal tai ne tragedija, bet kuo daugiau gamintojų, tuo didesnis pasirinkimas, tuo didesnė konkurencija.
– Ne. Konkurencija ir neveikdavo, kai būdavo palikti vartai bet kam už bet kokią kainą tvarkytis, palikti kompensuojamų vaistų kainyną, niekas tų kainų ir nemažindavo. Ir kokį fenomeną pastebėjome – pradžioje dalis vaistų iškrito iš kainynų, vėliau, kai suprato, kad niekas čia nesitrauks, grįžo į kainyną pasiūlę tą pačią geresnę kainą. Kaip ir kiti.
– Bet aš suprantu, ministre, kad tai, kad jūs nurodėte savo įsakymu, kuris, anot teismo, yra netinkamas, pirkti pigesnius vaistus, paties vaisto juk neatpigino. Kainų tai nesumažino. O kalbant apie tai, kad vaistai yra brangūs Lietuvoje, kaip sumažinti kainas, jūs pasirinkote lengviausią kelią.
– Nesutikčiau, kad jis lengviausias. Matant visas reakcijas, nežinau, koks yra lengviausias kelias, jei matome, kad tai sukėlė tokį furorą, pasipriešinimą, ir pirmiausia – iš tų, kurie prarado pinigus. Tai leido sumažinti kainas. Iš tiesų leido sutaupyti pinigų, kuriuos vėliau skyrėme inovatyviems vaistams.
– Bet vaisto kažkokios pakuotės kaina dėl to nesumažėjo.
– Sumažėjo.
– Kaip ji sumažėjo?
– Gamintojai mažina kainas, norėdami patekti į kainyną. Konkuruodami tarpusavyje, kainas mažino. Iš tikrųjų grįžo labai didelė dalis tų, kurie pradžioje buvo iškritę. Dabar į kainyną sugrįžo su sumažinta kaina. Vadinasi, suveikė šis mechanizmas.
– Dar 2016 m., kai buvote paskirtas ministru, konkurencijos taryba buvo atlikusi tyrimą dėl kompensuojamų vaistų. Tarybos teigimu, reguliavimas yra neveiksmingas, nes riboja analogiško poveikio, bet pigesnių vaistų patekimą į rinką. Kas dar buvo nustatyta – kad privalomo sveikatos fondo biudžeto lėšomis dengiamos vadinamos bazinės kainos yra apskaičiuojamos pagal vaistų gamintojų viešai deklaruojamas, o ne faktines kainas. Nemanote, kad reikėtų šį reikalą išspręsti, ir galbūt tai irgi kažkiek atpigintų vaistus, ir tada jau tikrai būtų galima kalbėti apie tai, kad žmonėms įkandami tie vaistai pasidaro?
– Puikiai žinau tas rekomendacijas, pasakysiu, kaip mes sureagavome į jas. Yra du vaistų segmentai. Vienas – tie vaistai, kurių gamintojų yra daug, dažniausiai – kurie turi generikų gamintojus. Ir yra inovatyvūs vaistai, kur yra vienas gamintojas.
Kaip buvo su tomis bazinėmis kainomis, kur yra daug vieno vaisto gamintojų – buvo aštuonios referentinės šalys, nesuprasi, pagal ką jos buvo parinktos. Dabar yra pakeista į tris šalis, kur vaistų kaina yra pigiausia. Kad ir ta deklaruota, matoma. Bet žiūrime į tris pigiausias šalis, vadinasi, esame daug arčiau tos tikrosios kainos.
Ten, kur yra vienas gamintojas, yra šventa tiesa, kad mes tikros kainos šalyse nežinome ir negalime sužinoti, nes ta kaina yra konfidenciali. Tai, ką deklaruoja šalys, yra absoliučiai toli nuo tiesos. Todėl, kad kai deramės dėl kainos, gamintojai dalį tos sumos grąžina per sutartis, tam tikrus pinigus perveda į biudžetą. Bet to kitos šalys nemato – mato tą kainą, kuri yra uždeklaruota be derybų. Iš tikrųjų situacija yra labai bloga, diskusija nuolat grįžta, atsinaujina Europos lygmeniu, net ne šalies lygmeniu. Bet tai yra tokia didžiulė industrija su tokiais pinigais, kuri yra apsistačiusi advokatais, ir niekaip nepavyksta „nulaužti", kad sužinotume tikrąsias kainas, nes, kaip ir sakiau, yra daugybė teisinių paaiškinimų, kodėl tai yra konfidencialūs dalykai, ir čia jau yra dalykai, kurie peržengia Lietuvos jurisdikcijos ribas, tam reikia jau europinių sprendimų.
– Arba trys Baltijos šalys gali susivienyti šioje srityje ir daryti kažkokį bendrą pirkimą.
– Nieko iš tų trijų Baltijos šalių. Didelės kompanijos mūsų rinką vertina kartu su Skandinavija ir Rusija. Mūsų trys Baltijos šalys, kai mums atrodo, kad yra labai daug, iš tiesų yra labai nedidelės rinkos, kurios net atskirai nevertinamos. Prisijungėme prie šalių grupės – Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, kur yra didesnės rinkos ir dirbame kartu, kad sukurtume mechanizmą bendrai derėtis dėl kainų, bendrai pirkti – tada tas efektas būtų didesnis.