Vertybių skirtumai ES: „deja, esame skirtingi“ ar „ačiū Dievui, esame kitokie“?

Tokie vakarų ir rytų europiečių vertybiniai skirtumai buvo įvardyti Seime vykusioje diskusijoje „Europos vienijimosi pamatai: idėjos, vertybės, takoskyros“.

Kaip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Klaudijus Maniokas, skirtumai yra akivaizdūs – kyla tik klausimas, ar dėl šių skirtumų reikia džiaugtis, ar liūdėti.

„Mano požiūriu, reikės dar daug laiko, kol šitos pasaulio dalys įgis kokį bendresnį pulsą. Kol kas mes esame gana skirtingi. Ponui Algirdui Patackui atrodo, kad mes esame kažką išsaugoję ir kažką galime duoti, bet aš daugeliu atveju tuos skirtumus palydėčiau žodžiu – „deja“. Deja, mūsų vertybės iš tikrųjų kol kas labai kitokios ir tai rodo atliekami vertybiniai tyrimai. Iš tikrųjų ne tik Lietuva, bet ir kitos Rytų bei Vidurio Europos šalys yra uždaresnės, ne tokios tolerantiškos, joms stinga dėmesio kūrybiškumui, atvirumui – tam, kas yra daugelio Vakarų Europos valstybių vertybinis pagrindas, ypač Šiaurės Europos šalių“, - diskusijoje teigė K. Maniokas.

A.Patackas: Europą pakeitė 1968 m. protestai

Rytų bei vakarų europiečių vertybinius skirtumus pabrėžė ir Nepriklausomybės Akto signataras A. Patackas, kurio teigimu, visuomenių skirtumus daugiausia lėmė istorija: Rytų Europos tautos savo valstybingumą iškovojo arba per „tautų pavasarį“, arba po Sovietų Sąjungos žlugimo, todėl jos nuolat pabrėžia savo tautiškumą arba etniškumą.

Algirdas Patackas

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Jo teigimu, rytų europiečiai išsiskiria pagarbiu požiūriu į tautinį ar etninį savitumą, pabrėžia religijos svarbą, gerbia tradicijas ir priešinasi vakarietiškam liberalizmui.

„Pasižiūrėkite, tas liberalizmas, kuris skelbia toleranciją, kaip jis agresyvėja! Ir jis pats save įsivaro į kampą: pradžioje slepiama, paskui skelbiama, po to pereinama į institucinį lygmenį, įstatymų leidybą, o paskui tuos įstatymus reikia vykdyti. Dabar matome visą mazgą užsimezgusį Klonio gatvėje, nors aš atsiprašau, kad kalbu apie realijas, kurios yra tolimos. Kai valstybė pradeda per daug kištis į privatų žmogaus gyvenimą, kai ignoruojama tai, kas vadinama prigimtine teise, tai šitie dalykai žmones žeidžia labai skaudžiai. Tai gali būti pagrindinis dalykas, dėl kurio gali žlugti Europos Sąjunga. Matėme kas darėsi Vengrijoje“, - teigė A. Patackas, nors jis nepaminėjo, kad valstybės nesikišimas į privatų žmogaus gyvenimą yra tradicinis liberalų šūkis.

Pasak A. Patacko, liberalizmo ir krikščionybės priešprieša buvo regima jau Europos Sąjungos kūrimosi priešaušryje, tačiau Europos Sąjungos pradžia, anot jo, buvo krikščioniška – net keturi iš šešių Europos Sąjungos tėvų buvo praktikuojantys katalikai: Konradas Adenaueris (vokietis), Robertas Schumanas (prancūzas), Alcide de Gasperi (italas) ir Jeanas Monet (prancūzas).

A. Patacko nuomone, perversmas įvyko 1968 m., kai Prancūzijoje prasidėjo kairiųjų pažiūrų studentų ir darbininkų protestai. Po jų, anot signataro, Europos veidas pasikeitė: iš krikščioniško darinio ji tapo kairioji arba liberali moralinio liberalumo-konservatyvumo skalėje.

„Pradžia buvo krikščioniška, bet apie septintąjį dešimtmetį įvyko perversmas, tas perversmas įvyko nepastebimai – tos jėgos užėmė vyraujančias pozicijas ir jos šiuo metu diktuoja Europos Sąjungai. Tai viena priežasčių, kodėl atskiros šalys, ypač katalikiškos, jaučia pavojų ir nerimą“, - teigė A. Patackas, pridūręs, kad Europos Parlamente „sėdi tokie personažai kaip Danielis Cohnas-Benditas“, kuris 1968 m. „buvo studentų revoliucijos tribūnas“, „o jo pasisakymai kelia šiurpą, nes jis propaguoja pedofiliją“.

Tokį kaltinimą europarlamentarui A. Patackas teigė grindžiąs Vytauto Landsbergio straipsniais.

K.Maniokas: mes skiriamės, bet, deja, skiriamės

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas K. Maniokas pasakojo sutinkąs, kad vakarų ir rytų europiečiai savo vertybėmis itin skiriasi, tačiau, jo nuomone, prie visų šių skirtumų galima pridėti žodį - „deja“.

„Išlieka jausmas, kad kalbame apie dvi skirtingas realybes ir dvi skirtingas dinamikas. Paskutiniai dvidešimt metų po Šaltojo karo buvo galimybė mums suartėti, atsirasti vieningesnei krypčiai, bet, atrodo, kad tai tik kelio pradžią“, - teigė K. Maniokas.

Pasak jo, nors norime lygiuotis į Šiaurės šalis, bet tikriausiai nėra tokių skirtingų tautų, kaip, tarkime, lietuviai ir švedai.

„Aš sakau, deja, nes man norisi, kad lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, būtų atviresni ir europietiškesni, lankstesni, greitesni, bet jie tokie kol kas nėra“, - kalbėjo K. Maniokas.

Jo nuomone, tai viena priežasčių, kodėl lietuviai dažnai nesijaučia europiečiais: „Jie sako, kad pagrindinė priežastis yra skurdas, bet sutikčiau su mintimi, kad tai lemia ne vien skurdas, bet ir skurdo supratimas. Į Vakarų Europą mes žiūrėjome kaip į materialinės gerovės šaltinį, ji nenuvylė, bet tuo skurdu tikriausiai įvardijame ne tik materialinį atsilikimą, bet ir tą savo skirtingumą“.

K. Manioko, teigimu, per tuos metus, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, gyvenimo lygis pakilo, technologinis atsilikimas sumažėjo, nors ekonominė krizė stipriai smogė lietuvių lūkesčiams.

Pasak dėstytojo, kai klausiama, kada išnyks tas skirtumas tarp rytų ir vakarų europiečių, peršasi atsakymas, jog tik tada, kai mes pradėsime jaustis europiečiais ir atitinkamai elgsimės: „Dabar mes dar elgiamės kaip naujokai“.

Jis taip pat sutiko su A. Patacku, kad pagrindinis rytų europiečių skirtumas nuo vakariečių – ištikimybė tautinės valstybės struktūrai. Anot K. Manioko, daugelis autorių pripažįsta, jog tautinė valstybė yra žiaurių karų ir valymų pasekmė – Europa išsigrynino, tapo tautiškai gryna tik po Josifo Stalino ir Adolfo Hitlerio veiksmų.

„Tai struktūrinė kliūtis tikrajai Europos federacijai, ypač fiskalinei federacijai, kuri reikalauja sutikimo perskirstyti kažkokias lėšas, tai labai rimtas apribojimas dabartinei Europos Sąjungos plėtrai, kai tokios integracijos rinkoms reikia. Čia turime akivaizdžią prieštarą tarp rinkų spaudimo ir demokratijos reikalavimų arba poreikių“, - svarstė K. Maniokas, Europos Sąjungą pavadinęs „lengva imperija“.