Velniui advokatauti nepanorusi analitikė: apie Rusiją reikia suprasti keletą dalykų

Rusijos veiksmai posovietinėje erdvėje yra sąlygoti trijų pagrindinių elementų: nuolatinio istorinio nesaugumo jausmo dėl neapsaugotų sienų, savaip suvokiamo pašaukimo ir noro būti ne regionine, o pasauline galia.

Tokios nuomonės laikosi Prancūzijos Strateginių tyrimų fondo analitikė Isabelle Facon, kuri Vilniuje vykstančioje NATO Parlamentinėje Asamblėjoje skaitė pranešimą apie Rusijos regioninį revizionizmą.

I. Facon teigia nenorinti būti velnio advokate, tačiau, jos manymu, norint suprasti Rusijos veiksmus, reikia mąstyti rusiškomis kategorijomis. Analitikė sako, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija yra natūraliai susirūpinusi, kad ją suptų draugiškos arba jos kontroliuojamos kaimynės. Kitaip tariant, Rusija siekia sukurti buferinių valstybių skydą, kad jaustųsi saugi.

„Akivaizdu, kad posovietinė erdvė yra labai svarbi Rusijos strateginei refleksijai. Jūs žinote, kad prezidentas V. Putinas esminiu diplomatiniu prioritetu savo trečiosios kadencijos metais iškėlė Eurazijos Sąjungos sukūrimą. Tai nėra nuostabu, tai nėra nauja. Šis regionas visada buvo esminis Rusijos politinis rūpestis“, - sakė pranešėja.

Analitikė kvestionavo Gruzijos ir Ukrainos galimą narystę NATO, bet sakė suprantanti Baltijos valstybių susirūpinimą, nes jose gyvena gausios rusų tautinės mažumos, kurios gali tapti pretekstu agresyviai Vladimiro Putino politikai prieš jas. Tiesa, ji mano, kad Baltijos šalių narystė NATO yra pakankamas skėtis nuo Rusijos agresijos.

Kaip žinoma, po Rusijos agresijos Ukraina atsisakė planų artimiausiu metu siekti NATO narystės, tačiau Gruzija Velso viršūnių susitikime tikisi gauti Narystės veiksmų planą ir priartėti prie Aljanso. Kiek Gruzijos viltys pasiteisins, priklausys nuo Aljanso narių.

Nesaugumo jausmas

I. Facon teigia nenorinti pateisinti Rusijos veiksmų Ukrainoje ar kitur, tačiau, jos nuomone, norint suvokti Rusijos elgseną reikia atsižvelgti į šiai šaliai būdingą mąstymą. Jos nuomone, pirmasis esminis Rusijos mąstymo elementas – istorinis sienų nesaugumo jausmas.

„Aš nevartoju to kaip pateisinimo, bet vartoju kaip paaiškinimą, kodėl Rusija domisi tomis šalimis, žiūri, kas dedasi visoje postimperinėje erdvėje. Rusijos požiūris į artimas kaimynes kyla iš sovietinės eros. Rusijos geopolitinėje ir geostrateginėje refleksijoje Rusija istoriškai visada jautėsi gąsdinama dėl invazijos iš visų pusių. Mums, kurie mato Rusiją kaip puolančią ir agresyvią veikėją, yra sunku suprasti šį Rusijos vertinimą“, - kalbėjo analitikė.

Ji pripažįsta, kad Rusijai taip pat būdinga jausti tam tikrą istorinį pašaukimą, todėl dažnai jos veiksmai, pasak I. Facon, nėra tik gynybiniai, tačiau šiuo metu, jos nuomone, gynybinis diskursas vyrauja.

„Mes žinome, kad ekspansijos imamasi ir dėl to, kad Rusija jaučia tam tikrą pašaukimą, todėl tai, kas vyksta, nesusiję tik su gynybiniu suvokimu. Tačiau polinkis į ekspansiją norint atremti galimas grėsmes šiandien tampa pagrindine strategija, kai norima būti apsuptam draugiškų valstybių arba valstybių, kurias galima kontroliuoti, apsaugoti situaciją artimajame užsienyje. Taigi vyrauja idėja turėti buferines valstybes, kurios būtų lyg tam tikra apsauga rusiškoms žemėms“, - svarstė analitikė.

Savo požiūrį ji grindė Rusijos karinių pajėgumų dislokacijos vietomis. Pasak I. Facon, Rusija karines bazes kuria buvusiose sovietinėse respublikose arba prie jų.

B. Obama įžeidė Rusiją?

Prancūzijos Strateginių tyrimų fondo analitikė taip pat teigia, kad Rusija pasižymi nenumaldomu nori būti ne regionine, o pasauline galia.

„Mes norėtume, kad Rusija pakeistų požiūrį, bet Rusija visada norėjo būti pripažinta kaip globali jėga, ne tik regioninė. Kaip žinote, prezidentas Barackas Obama iš dalies nubaudė Rusiją dėl jos veiksmų Ukrainoje sakydamas, kad Rusija yra paprasta regioninė galia ir neturi jokio svorio tarptautinėje erdvėje. Jis tai padarė žinodamas, kad Rusija nori būti traktuojama kaip tarptautinė galia, peržengianti artimojo užsienio šalis“, - sakė I. Facon.

Pasak I. Facon, norėdama tapti pasauline galia Rusija natūraliai siekia įtakos Azijoje, Europoje ar Artimuosiuose Rytuose.

„Tai iš dalies paaiškina, kodėl Rusija siekia palikti pėdsaką aplinkiniuose regionuose, mes turime įsisąmoninti, kad tai labai gyva Rusijos sąmonėje“, - sakė analitikė.

Beje, analitikė vartojo „artimojo užsienio“ terminą, kuris buvusio Rusijos prezidento V. Putino patarėjo Andrejaus Illarionovo žodžiais, yra pasenęs. Jo teigimu, šiuo metu vyrauja Rusiškojo pasaulio konceptas, kurio esmė – suvienyti išbarstytas žemes. A. Illarinovo tvirtinimu, pagal V. Putino suvokimą, Rusiškajam pasauliui priklauso ne tik etniniai rusai, gyvenantys kitose valstybėse, bet ir ukrainiečiai ir baltarusiai, kurie laikomi tarsi rusų tautos pogrupiu. Maža to, į ši konceptą patenka ir visi buvęs Sovietų Sąjungos ar Rusijos imperijos gyventojai ir jų palikuonys, nepaisant jų etniškumo ar pilietybės.

Pastabą dėl „artimojo užsienio“ termino vartojimo pranešėjai padarė ir Seimo narė Rasa Juknevičienė, kurios teigimu, šis terminas nebevartojimas net pačioje Rusijoje.

Naujas požiūris: siekė apsaugoti Sevastopolio bazę

Kalbėdama apie karinius Rusijos veiksmus prieš Ukrainą I. Facon priminė Krymo aneksija ir karinių pajėgų sutelkimą prie Ukrainos sienų, tačiau neminėjo hibridinio karo elementų pačioje Ukrainos teritorijoje, ypač Donecko ir Luhansko srityse, kuriose, kaip manoma, veikia diversinės su Rusija susijusios grupuotės.

„Rusijos gynybinės politikos susitelkimas pastebimas buvusioje sovietinėje erdvėje. Rusijos karinė doktrina pabrėžia faktą, kad nenumatyti atvejai, kai Rusijos prezidentas gali panaudoti jėgą už Rusijos sienų, apima sritis, kur gyvena Rusijos piliečiai arba kur yra dislokuotos Rusijos karinės instaliacijos, kurioms gresia pavojus. O mes visi žinome, kur yra gyvena Rusijos piliečiai ir kur įkurdintos Rusijos karinės bazės – visa tai yra buvusioje sovietinėje erdvėje. Matėme tai įgyvendinant Gruzijoje, arba Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, kur jie išdavinėjo rusiškus pasus, kad galėtų pateisinti karinę intervenciją, kaip Rusijos piliečių apsaugą“, - teigė analitikė.

I. Facon sakė žinanti, kad tai kelia susirūpinimą Baltijos valstybėms, kuriose taip pat gyvena rusakalbių bendruomenės. Tiesa, ji išskyrė Lietuvą ir Latviją, tačiau iš tiesų didelės rusų mažumos gyvena Estijoje ir Latvijoje.

Mokslininkė vardijo, kad Rusija turi karines bazes Armėnijoje, Kirgizijoje, Tadžikistane, Baltarusijoje ir Sirijoje. Ji atkreipia dėmesį, kad, išskyrus Siriją, visos Rusijos karinės instaliacijos egzistuoja buvusioje sovietinėje erdvėje.

Jos teigimu, dauguma šalių, kurios sutinka savose teritorijose įkurti kitos valstybės karines bazes irgi turi savo interesą. Tokios šalys gali siekti užsienio valstybės paramos krizių ar destabilizacijos atvejais jų pačių teritorijose.

I. Facon požiūriu, pagrindinis Rusijos veiksmų Kryme tikslas buvo apsaugoti galimybę naudotis Sevastopolio karine baze, nes esą pereinamoji Arsenijaus Jaceniuko Vyriausybė galėjo nepaisyti buvusių susitarimų.

„Rusija manė, kad nauja pereinamoji Ukrainos Vyriausybė gali užkirsti prieigą prie šios bazės. Daugelis analitikų jums pasakys, kad aneksavus Krymą tai visuomet bus galima panaudoti kaip spaudimo priemon3 valstybei, kuriai jis anksčiau priklausė. Rusija tai gali panaudoti kaip pagrindą sustiprinti savo buvimą regione“, - kalbėjo mokslininkė.

Jos nuomone, Krymo operacija tikriausiai buvo planuota gana ilgai, nors ir gali būti vertinama kaip gana nedidelė. Pasak I. Facon, tai rodo, kad iš esmės Rusija kariniu požiūriu tikrai pasirengusi veikti visoje posovietinėje erdvėje.

Rusijos minkštoji galia per silpna, todėl susitelkė į kietąją

„Zbigniewas Brzezinskis šiame regione yra gynęs geopolitinį pliuralizmą, kad Rusija negrįžtų prie imperialistinių intencijų. Šis geopolitinis pliuralizmas dominavo diplomatiniuose ir ekonominiuose sluoksniuose. Dauguma buvusių Sovietų Sąjungos valstybių irgi norėtų taip žiūrėti į problemą, jos nenori susitelkti tik į Rusiją, bet Rusija yra vienintelė jėga šiame regione, jame ji turi sutelkusi karinę galią, ji pralenkia kitas galias šiame regione. Tačiau jeigu Rusija siekia pabrėžti karinę galią – tiesiogiai ar netiesiogiai, tai reiškia, kad ji suvokia, kad jos minkštoji galia, galia patraukti kitas regiono valstybes, kaip tik silpsta“, - sakė I. Facon.

Jos teigimu, jau Rusijos ir Gruzijos karo metu išryškėjo, kad rusų kariai pageidavo, kad jų bijotų, o ne juos mylėtų.

Kalbėdama apie Rusijos veiksmus numatomoje ateityje, I. Facon pabrėžė, kad stiprindama savo karinę galią Rusija tikisi, kad kitos valstybės ją įvertins rimtai. Pagrindinis Rusijos tikslas, anot mokslininkės, kad Rusijos kaimynės manytų, jog Rusija yra vienintelė jėga, kuri gali ateiti į pagalbą krizės atveju.

Analitikė sako, kad nors, pavyzdžiui, Kazachstane Krymo krizė buvo įvertinta kaip Rusijos agresija, nes šioje šalyje gyvena gana didelė rusų mažuma, tačiau kitos Centrinės Azijos valstybės, jos teigimu, kaip tik labiau baiminasi neva Vakarų remiamų pilietinių neramumų, kurie gali pakeistų šalių režimus, o ne Rusijos.

„Taigi kai kuriose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse esama baimės, kad jos pačios gali susidurti su tokio tipo neramumai ir problemomis. Todėl joms pasirinkimas vienas – jos turi priimti Rusiją kaip valstybę, kuri gali stabilizuoti politinę situaciją. Tai atitinka Rusijos viziją“, - sakė I. Facon.

Analitikė pripažino, kad Rusija pastaraisiais metais galėjo laisvai veikti ją dominančioje posovietinėje erdvėje, nes JAV prezidento B. Obamos administracija buvo susitelkusi į kitus regionus, o Europos valstybės nelabai domėjosi šiais reikalais. „Faktas, kad Prancūzija ir Vokietija neskyrė dėmesio Rytų partnerystei privedė prie situacijos, kad Švedija, Lietuva ir Lenkija atsidūrė šių pastangų priešakyje. Dėl šios priežasties paranoidinis rusų požiūris lėmė, jog jie ėmė manyti, kad tai Rusijos sulaikymo strategija. Rusija neteisingai interpretavo, kad Rytų partnerystė yra žingsnis į šalių galimą narystę NATO“, - sakė analitikė.

Ji neigiamai atsiliepė apie Rytų Europos šalims – ypač Moldovai ir Ukrainai – iškilusį poreikį pasirinkti arba Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą su Europos Sąjunga, arba susitarimą dėl Muitų Sąjungos su Rusija.

„Dar vienas klausimas, kuris labai svarbus strateginiu požiūriu. Ar tiktai buvo gera idėja skatinti Ukrainos ir Gruzijos narystę NATO? Taip, teisiniu požiūriu ji legitimi, tačiau ar tai buvo gera idėja?“ - klausė I. Facon.