aA
Valstybingumo šventės – Sausio 13–oji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji, Liepos 6–oji – vis iškelia paprastus klausimus: kaip jas sieti su tautiniu tapatumu? kaip švęsti? ar jau yra susiklosčiusios specifinės jų šventimo tradicijos?
„Atgimimas” siūlo pasvarstyti apie valstybingumo šventimo tradicijas kelių vektorių – praeities istorinio laiko, prisiminimų ir globalizacijos – kontekste.
Atminimo laužai Gedimino prospekte
Atminimo laužai Gedimino prospekte
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Renginių būna daug, vieni – oficialūs, tokie kaip Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Simono Daukanto aikštėje, Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, kiti – ne tokie oficialūs, tačiau vis dažniau prabylama apie tai, kad valstybės šventė – tai visų pirma pačių piliečių dvasinė būsena, ir tik nuo jų priklauso, ar šventė bus nekantriai laukiama ir ar įgaus solidų, įprastą ir masišką šventimo būdą. Kalbinti pašnekovai pabrėžė, kad aktualizuoti valstybingumo šventes, artimesnę ar artimesnę praeitį, yra būtina, ir pasvarstė, kaip, jų manymu, geriausia būtų tai padaryti.

Per valstybės šventes turime matyti paprastus žmones

Profesoriaus Vyčio Čiubrinsko, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovo, teigimu, valstybės šventės – Vasario 16–oji, Kovo 11–oji – su tautiniu tapatumu siejasi tiesiogiai: „Tai parodė ir 2005–2006 m. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro kartu su Socialinių tyrimų institutu vykdyto mokslinių tyrimų projekto rezultatas. Antai projekto dalyvės VDU doc. Jolantos Kuznecovienės straipsnyje (knygoje „Lietuviškojo identiteto trajektorijos”, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008 m.) parodoma, kad Vasario 16–ąją švenčia daug daugiau lietuvių negu Kovo 11–ąją, tačiau pagal populiarumą Vasario 16–oji yra lyginama su Tėvo diena, Kovo 11–oji – su Joninėmis. Šventės pagal svarbą ir reikšmingumą išsirikiuoja taip: svarbiausios yra Kalėdos, toliau eina Velykos, Motinos diena, Naujieji metai. Vasario 16–osios šventimas yra daug daugiau jaučiamas senojoje diasporoje, ypač JAV, kur esu tyrinėjęs. Išvietinti žmonės turi daug nostalgijos, jausmų, sugrąžinančių atgal į Tėvynę. Ta šventė juos suvienija, ji dažnai sujungiama su Kovo 11–ąja ir dažnai minima pasirinktą savaitgalį tarp šių abiejų datų.“ 

V.Čiubrinsko žodžiais, tai, kad Vasario 16–oji yra švenčiama Nacionaliniame operos ir baleto teatre, yra gerai, tačiau „tai yra valstybės, visos tautos žmonių pilietinė šventė. Kai dalis žmonių dalyvauja ceremonijose su kvietimais, su policijos kordonais, tai tikrai nėra labai gerai. Per valstybės šventes turime matyti paprastus žmones ir jaunimą, o ne vien valstybės elitą. Valstybės švenčių šventimas turi būti valstybės atidžiai sureguliuotas orientuojantis į masiškumą, turi būti daug judėjimo, gyvybės, muzikos, spalvų. Tada nebūtų tokių dalykų kaip skinhedų eisenos per Kovo 11–ąją. Be to, renginiai neturi vykti vien tik Vilniuje ir kituose didmiesčiuose. Jei norime, kad valstybės šventė būtų mūsų tapatumo šventė, tai turėtume labai atidžiai ceremonijas kurti. Ir, be abejo, šitas ceremonijas turėtų planuoti ne vien Švietimo ir mokslo ministerijos Valstybinių švenčių komisija.“

Mes turime labai mažai valstybės

Paklaustas, kaip valstybės šventes švenčia kitos valstybės ir tautos, pašnekovas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, Indijoje, kaip ir Prancūzijoje, vyrauja daugiau paradas, Norvegijoje – masinės eitynės, Amerikoje – saliutas, kitur – Airijoje – šv. Patriko linksmybės: „Žodžiu, įvairovė didelė, tačiau, manau, norvegiškas planas mums būtų patrauklus – turėtume progą išsitraukti tautiškas vėliavas, padainuotume. Juk ir mūsų revoliucija yra vadinama dainuojančiąja revoliucija. Labai pasiteisintų šiuolaikinių modernių patriotinių dainų repertuaras miestų aikštėse.”

V.Čiubrinsko manymu, būtų galima netgi paprognozuoti, kaip ateityje švęsime valstybines šventes: „Nežinome, kokia bus tautiškumo ir kokia europietiškumo dozė. Europeizacija yra vis spartesnė, ji darys įtaką švenčių stilistikai, šventimui. Pabrėšime daugiatautiškumą, bet ne mažiau bus svarbūs ir bendri ryšiai, bendrumo laukas. Vis labiau globalėjame ir jaučiame europinę tapatybę – ir ne vien dėl to, kad žmonės emigruoja. Antra vertus, globalizacija skatina ir fragmentaciją – pavyzdžiui, dabar Lietuvoje kuriami kraštiečių klubai turi net savo vėliavas.“

V.Čiubrinsko žodžiais, Vasario 16–oji – tai ne etnokultūrinė šventė, tai – valstybės šventė: „Mes turime labai mažai valstybės. Valstybę keičia arba liaudis (etnokultūriniai dalykai), arba tauta kaip kultūra, o užmirštame, kad esame piliečiai ir turime ne tik didžiuotis Valstybės suverenumu, bet ir išreikšti savo lojalumą jai. Kita vertus, Europos Sąjungos diena reikšmingės ir ta europinė tradicija stiprės, nes XX amžiaus pradžios nacionalizmas (gerąja prasme) nelabai įmanomas šių laikų nacionalinėse valstybėse. Tą pirmiausia rodo atvira visuomenė.“

Kai griaudėja salvės, virpa namai

Meilutės Peikštenienės, Signatarų namų vedėjos, žodžiais, sovietmečiu Vasario 16–oji buvo Laisvės vilties diena: „Beveik visi namuose tą dieną paminėdavo, prisimindavo ištardami tik du žodžius – Vasario 16–oji. Jei ne Vasario 16–oji, kažin ar būtume turėję jėgų pakilti. ”

M.Peikštenienė į Vasario 16–osios šventimo ceremoniją prie Signatarų namų žiūrėjusi visiškai kitaip, kai nedirbo Signatarų namuose: „Viskas atrodė iškilminga, pagarbu. Dabar, deja, jau nesugebu pažiūrėti iš šalies. Kai esi viduje, į viską žiūri kitomis akimis. Pavyzdžiui, būna tikrai neramu, kai lauke spigina šaltis, atidaro Signatarų namų langus, o tu žinai, kad eksponatai yra vienetiniai. Arba griaudėjančios salvės – iš šalies žiūrint, tikrai gražu, bet, kai suvirpa namas, pagalvoji, kad gal geriau jau tų salvių nebūtų.“ Jos manymu, Vilniuje šventės akcentų yra daug – „ankstyvą rytą galima dalyvauti Rasų kapinėse kartu su Prezidente pagerbiant Vasario 16–sios Nepriklausomybės Akto signatarus. Vidurdienyje – vėliavų pagerbimo ceremonijoje prie prezidentūros, Mišiose arkikatedroje bazilikoje, 14 val. – prie Signatarų namų. Sulaukiame skambučių iš šeimų, draugų grupelių, klausiančių, ar tą dieną gali aplankyti Signatarų namus. Muziejaus vartai Vasario 16–ąją atverti visiems nuo 15 iki 17 val. Antri metai Gedimino prospekte yra deginami laužai. Jei žmogui širdyje šventė, jis ras, kas jam yra prasmingiausia. Gal jaunimui reikėtų daugiau trankesnio veiksmo. Gal saliutas galėtų būti ne Gedimino pilies kalno papėdėje, bet prie Baltojo tilto – jaunimo vasarą pamėgtoje vietoje, vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose. Juk yra žmonių, neišeinančių iš namų, gyvenančių priemiesčiuose. Beje, atrodo, kad Vasario 16–ąją saliuto net nebūna“.

Vasario 16–oji tarpukariu

Signatarų namų vedėja papasakojo, kaip valstybės šventės buvo švenčiamos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje: „Tarpukario spaudoje teko skaityti, kad 1928–aisiais buvo priimtas sprendimas Vasario 16–ąją minėti viduje, patalpoje, nes šalta, o gegužės 15–ąją, Steigiamojo Seimo datą, jau minėti lauke. Tą dieną Vienybės aikštėje buvo atidengta J.Zikaro skulptūra “Laisvė”. Tuo sprendimu Vasario 16–oji, Valstybės šventė, buvo dalijama į dvi dalis. Vasario 16–osios Aktas buvo įgyvendintas po dvejų metų Steigiamajame Seime – 1920–ųjų gegužės 15–ąją (1920 m. Kaune, Valstybės teatro rūmuose, susirinkęs Lietuvos Steigiamasis Seimas Lietuvos Valstybę paskelbė respublika.) Valstybės atkūrimui paminėti buvo padaromas didelis prasmingas darbas, pavyzdžiui, 1921–ųjų vasario 16–ąją buvo atidarytas Vytauto Didžiojo karo muziejus, 1922–ųjų vasario 16–ąją buvo įkurtas Lietuvos universitetas (Vytauto Didžiojo universitetas), 1932–ųjų vasario 16–ąją – Žemaičių „Alkos“ muziejus.“

Įvairovės turi būti kuo daugiau

Laurynas (Larry) R.Misevičius, išeivijos lietuvis, JAV lietuvių bendruomenės Elizabeth–NJ apylinkės pirmininkas, Lietuvių fondo Tarybos narys ir Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos prezidentas, mano, kad išeivijoje istoriškai yra nusistovėjęs kiek kitoks, itin rimtas, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šventės paminėjimas: „Čia, Amerikoje, lietuviai svarbią mūsų šaliai datą pamini klasikinės muzikos koncertais, folkloro grupių pasirodymais, taip pat diplomatai iš Lietuvos arba žymesni vietos prelegentai skaito paskaitas. „Trečiosios bangos“ imigrantų mėginimas šiek tiek „papramogauti“ kol kas nėra per daug sėkmingas – vadinamosios šiuolaikinės muzikos atlikėjų pasirodymai per Lietuvos nepriklausomybės minėjimus vyksta retokai.“

Lygindamas, kaip valstybės šventes švenčia lietuviai ir amerikiečiai, L.R.Misevičius kalbėjo: „Deja, palyginti galėčiau ne lietuviškų švenčių naudai. Liepos 4–ąją, JAV Nepriklausomybės dieną, amerikiečiai sutinka linksmindamiesi. Ten yra daug fejerverkų, atrakcijų. Galbūt linksmybes būna lengviau paplanuoti, nes šventė yra pačiame vasaros įkarštyje. Tačiau ne vienąsyk ir su Amerikos lietuviais diskutavome, kad užtenka Vasario 16–ąją minėti kaip kokią Gedulo ir vilties dieną. Juk mūsų gimtinė tapo ir tebėra laisva, tai turėtume ne ašaroti, o džiaugtis. O jeigu ir ištryks ta ašara, tebūnie juoko ar džiaugsmo! Taigi aš esu už didesnę įvairovę, nesu prieš tautinius šokius ar politikų kalbas, tačiau gal kartais Vasario 16–osios proga užjūryje vertėtų pasiklausyti ir grupės „Žas“ kartu kad ir su kokiu ponu Zakarausku.“

L.R.Misevičius mano, kad bent jau didžiausiuose JAV lietuvių telkiniuose ilgainiui susiklosčiusios Lietuvos nepriklausomybės minėjimų tradicijos neretai yra atgyvenusios ir labai sunkiai pritraukia jaunesniąją kartą – „juk iš esmės panašių švenčių ilgametė programa mažai kuo pakito net ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Aš Amerikoje esu jau 18 metų. Be galo liūdna, kad kiekvienąsyk mūsų bendruomenėse į Vasario 16–osios šventes ateina vis mažiau jaunimo.Vis dėlto bus sudėtinga staiga keisti „repertuarą“ iš pagrindų – klasikinės tematikos koncertai labiau prie širdies vyresniajai kartai, kuri iki šiol ir išlaiko Amerikos lietuvių visuomenines organizacijas, daugumą bendruomeninių projektų. Būtų galima pradėti nuo “tarpinio” varianto – bent jau čia daug kam (svarbiausia jaunimui ir vyresniesiems) patiko prieš keletą metų gerai žinomų Lietuvos estradinės muzikos atlikėjų „Cafe Emigrant“ spektaklis, dar anksčiau – „Keistuolių“ teatras. Sakyčiau, jeigu Lietuvos Nepriklausomybes švenčių proga surengtume panašius pasirodymus, būtų kaip toje patarlėje – ir vilkas sotus, ir avys sveikos!“ 

Išeiviams Kovo 11–oji neatstos Vasario 16–osios

Išeivijos lietuvio manymu, ne veltui Lietuva dar vadinama ašarų pakalne: „Net jeigu lietuviai džiūgauja dėl savo krepšininkų laimėjimų, atsiranda tokių, kurie pamokslauja, kad mūsų tautai tai nepriimtina – privalome į viską reaguoti santūriai, skandinaviškai. Per pirmuosius savo 23 gyvenimo metus, praleistus Lietuvoje, patyriau, kad mūsų žmonės daug labiau suartėja, kai turi bėdų ar jaučia konkrečią grėsmę, negu per šventes. Lietuviai, ko gera, pasijunta savimi verkšlendami. Per pastaruosius penkerius šešerius metus, kasmet lankydamasis gimtinėje, pastebėjau, kad jaunoji karta truputį atsigavusi. Tačiau gaila, kad beveik nebeliko šalyje patriotizmo. Dėl to iš dalies kalta ir naujosios Europos Sajungos politinė diktatūra – bet koks menkiausias patriotinis veiksmas šiais laikais traktuojamas kaip nacionalistinis. Antra vertus, matyt, Tėvynėje likę mūsiškiai yra per daug prispausti kasdienybės vargų ir nepriteklių, dėl to yra apatiški ir pavydūs. Arvydas Juozaitis teisus – be Vasario 16–osios nebūtų Kovo 11–osios. Tačiau šiandien neturėtume atkurtos Lietuvos nepriklausomybės, jeigu ne 1990–ieji. Na, o Liepos 6–oji, manyčiau, yra daugiau simbolinė data, panašiai kaip 2009–aisiais paminėtas Lietuvos tūkstantmetis. Jeigu kalbėtume apie lietuvius, gyvenančius Amerikoje ir Vakaruose, jiems Kovo 11–oji neatstos Vasario 16–osios – čia vienareikšmiškai, be jokių komentarų. Paaiškinimų gali būti daug, tačiau vienas (ypač turint galvoje vyresniųjų emigrantų požiūrį) turbūt liks tarp „eilučių” dar bent pusšimtį metų – karta, kuri paskelbė Kovo 11–ąją, augo ir brendo komunistinėje santvarkoje... Stereotipai? O kaipgi be jų – kaip danguje, taip ir žemėje.“

„Atgimimas“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Saulius Čaplinskas: manau, kad per ilgai užsižaista tais totalitariniais ribojimais (705)

„Ilgiausias karantinas epidemiologijos vadovėlyje – 40 dienų. O kiek trunka karantinas...

30-metės trenerės Brigitos istorija: gali pasigirti ne tik tobulu kūnu, dviem vaikais, bet ir jau 17 metų trunkančiais santykiais (152)

Daugeliui sveiko gyvenimo būdo propaguotojų Brigita Petrulė (30) yra gerai žinoma. Asmeninė...

Po Navalno sulaikymo – aštri Chodorkovskio kritika Putinui (230)

Kremliaus kritikas ir buvęs oligarchas Michailas Chodorkovskis ragina Vakarus taikyti tikslines...

Dalia Vaitkutė-Šiaulienė | D+

Vienas baisiausių sovietų valdžios nusikaltimų, arba kaip ciniškas elgesys sunaikino visą jūrą

Niekam ne paslaptis, kad sovietų valdžia nebuvo pati draugiškiausia gamtai. Vienas baisiausių jų...

Didžiausios naujakurių daromos klaidos, įsirengiant būstą: viskas dėl patirties trūkumo (8)

Vargu, ar gyvenime pasitaiko daug tokios ypatingos svarbos įvykių kaip kraustymasis į pirmuosius...

Kirsti Vainküla | D+

Kruvina daugiabučio drama Estijoje: dviejų vaikų mamą nušovusio pensininko duktė pateikė savo versiją (1)

Metų pradžioje Estijoje įvyko tragiškas incidentas – Talino Lasnamiae mikrorajone 80-metis...

Santykių ekspertas pateikė 7 taisykles, kaip elgtis, jei jūsų partneris buvo neištikimas: apie kai kurias net nebūtumėte pagalvoję (26)

Neištikimybė yra viena dažniausių problemų santykiuose. Bet tai jokiu būdu nėra nuosprendis....

„Žalgiris“ žais KMT finalo ketverte, bet prastai pasijuto Grigonis Schilleris: tai – tiesiog peršalimas  (46)

Pirmadienio vakarą paaiškėjo paskutinysis Citadele-Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) finalo ketverto...

Sunku išsimiegoti? Mokslininkai siūlo labai paprastą ir nemokamą būdą pagerinti miego kokybę (6)

Stresas , prasta mityba, nerimas dėl ateities, sujauktas darbo-poilsio režimas, įvairios...

Žiniasklaida: Trumpas prieš palikdamas Baltuosius Rūmus ketina suteikti malonę miniai žmonių (43)

Kalbama, kad prezidentas Donaldas Trumpas planuoja suteikti malonę ir (arba) sušvelninti bausmę...