„Amerikiečiai privalėtų grąžinti tas vertybes, kurias jie neteisėtai gavo iš vokiečių. Mano įsitikinimu, lietuviai turėtų neatsisakyti bandymų susigrąžinti ne tik Rusijoje saugomos Lietuvos Metrikos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų knygos), bet ir litvakų kultūrinio palikimo“, - įsitikinęs Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius. Jo nuomone, šiandieninė situacija yra tokia pat, kokia buvo ir XX a. pirmoje pusėje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) archyvas, vadinamas Lietuvos Metrika, ir toliau saugomas Maskvoje.
A.Nikžentaitis įsitikinęs, kad Metrikos dar ilgai nepavyks atgauti. „Tačiau ketinimų atsisakyti negalime. Jie privalo likti mūsų užsienio politikos dienotvarkėje. Turime Metrikos kopijas ir skelbiame“, - bent jau tuo džiaugiasi istorikas.
Tiesa, Užsienio reikalų ministerija (URM) įsitikinusi, jog tokia veikla ne jos kompetencija. Paklausta, kokia derybų dėl Metrikos grąžinimo eiga, URM nukreipė pas kolegas iš Kultūros ministerijos.
„Šiuo metu dar nėra keliamas klausimas dėl derybų su Rusija dėl Lietuvos Metrikos ar kitų kultūros vertybių grąžinimo“, - pripažino Mindaugas Žolynas, Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vyresnysis specialistas.
Mokslininkai mano, kad daugiau vilčių teikia galimybė gauti kopijas. Svajojama ir apie didžiulį LDK skirtą internetinį projektą, kad kuo daugiau dokumentų būtų pasiekiami visiems, kuriems rūpi istorija.
Rinkiminiai proveržiai
„Kalbant apie kultūros vertybių grąžinimą tenka konstatuoti, kad valstybė neturi jokios politikos. Mus jau pradeda nervinti, kai po rinkimų pasikeitus valdžiai atsiunčiamas užklausimas, koks kultūrinis paveldas saugomas užsienyje, tačiau po pusmečio mūsų ataskaitos numetamos į šalį ir pamirštamos. Po eilinių Seimo rinkimų situacija kartojasi“, - teigė istorijos instituto direktorius. A,Nikžentaičio įsitikinimu, mūsų valdžios institucijose, skirtingai nei kaimyninėse valstybėse, nėra nė vieno nuolat paveldo paieškomis užsiimančio žmogaus.
Istorijos institute užsienyje išsibarsčiusius istorinius artefaktus registruoja vienas žmogus, garbaus amžiaus profesorius. Prieš keletą metų buvo priimtas dar vienas jaunas mokslininkas, kuris ateityje galėtų perimti darbą. Bet po metų darbo naujasis specialistas iškeliavo dirbti į didžiausią šalies prekybos tinklą.
„Dėl tokios sistemos mes realiai nežinome net ką esame praradę“, — konstatuoja mokslininkas.
Daugiausia vilties teikia atstatomi Valdovų rūmai, į kuriuos visomis jėgomis stengiamasi surinkti istorinę vertę turinčių daiktų kolekcijas.
Trūksta duomenų
„Norėtume parvežti daug ką, tačiau į kai kuriuos daiktus negalime net pretenduoti, nes jie įsigyti teisėtai“, - kitą aspektą atskleidžia Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Specialistas vardina ir tokius trokštamus eksponatus, kurie tiktų Valdovų rūmams, kaip ypatingai brangūs Radvilų šarvai, saugomi Vienoje (Austrija). Juos XVI - XVII a. nupirko ir išsivežė užsieniečiai, todėl mums net nelogiška pradėti reikšti pretenzijas, kaip ir į vienoje Paryžiaus (Prancūzija) bibliotekų saugomą LDK teritorijoje sukurtą herbyną. Vokietijoje yra Mindaugo rašytas laiškas. Švedijoje eksponuojamos LDK vėliavos, kurios ten pateko kaip karo trofėjai.
„Jei į Lietuvą atvažiavęs Švedijos karalius padovanotų kurią nors vėliavą, tai tikrai būtų reikšmingas įvykis, tačiau tai būtų diplomatų, ne mūsų laimėjimas“, - atvirauja muziejaus direktorius.
R.Budrys nelinkęs atskleisti, kokių vertybių galime greitai sulaukti savo muziejuose, nes prasitarus, kad domina vienas ar kitas objektas, jo kaina padidėja. Vos Europoje pasklido žinia, kad Valdovų rūmams reikės tikrų viduramžiais pagamintų šarvų, ES jie pabrango keturgubai.
„Dailės kūrinių grąžinimas komplikuotas, nes Lietuvoje saugotų paveikslų aprašymai labai neišsamūs. Pavyzdžiui, dokumentuose randame tokius tekstus: “Dešimt paveikslų“. Nežinome, kokie tai kūriniai, kaip jie atrodė, net kokio dydžio buvo. Pavyzdžiui, vokiečiai, kai pas mus pakliuvo per karą pagrobti jų paveikslai, atsiuntė nuotraukas ir inventorinius numerius“, - teigė R.Budrys..
R. Budrys tikina, kad lietuvių dailininkų darbus dar pavyksta parvežti. Stebimi aukcionai, antikvariatai, tačiau garsiai apie tai nekalbama. Kartais net radus įdomų daiktą nepavyksta laiku iš Vyriausybės gauti pinigų.
Europinė bėda
Pasak Lietuvos istorijos instituto direktoriaus A.Nikžentaičio, kilnojamų vertybių grąžinimo problemos kamuoja visą Europą. Per karus pagrobtų ir išvežtų artefaktų geranoriško atidavimo teisėtiems savininkams atvejai skaičiuojami vienetais. Galime prisiminti tik gerus ukrainiečių gestus grąžinant vertybes vokiečiams, rusai šiek tiek atidavė vengrams. Pavyzdingiausi čekai, kurie suinteresuotoms šalims leido pasiimti pakankamai daug.
„Prarasto paveldo grąžinimas yra politikų veiklos laukas. Pavyzdžiui, Rusija priėmė įstatymus, kuriais uždraudė atiduoti bet kokius reikšmingus istorinius artefaktus, paskelbtus karo grobiu. Šis sprendimas labiausiai kenkia Vokietijai, nes būtent iš šios šalies į Rytus buvo išvežta daugiausia istorinę vertę turinčių daiktų“, - sakė A. Nikžentaitis.
Lietuva taip pat neskuba atidavinėti įvairiais keliais į muziejus ir archyvus atkeliavusių svetimų šalių kultūrinių vertybių. Pavyzdžiui, vokiečiai siūlė už bet kokį vienos kolekcijos, surinktos karo nuniokotuose Rytprūsiuose, egzempliorių atsiųsti didžiulių savo šalies lituanistinių kolekcijų kopijas, tačiau mūsiškiai net tokiomis sąlygomis nesutiko skirtis su originalais.