aA
Filosofas, kultūrologas Vytautas Ališauskas teigia, kad kardinolai turi savo viziją, ir tik ja vadovausis konklavoje.
© AP/Scanpix

– Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjęs klausimas apie pontifiko emerito Benedikto XVI pensiją buvo pavadintas pačiu kvailiausiu visoje šitoje istorijoje. Tačiau ar ne tokios pat kvailos yra ir kalbos apie konklavą, kuriai, atseit, trūksta skaidrumo?

– Konklavos skaidrumo dažniausiai pasigenda ne katalikai. Esminis konklavos bruožas yra tai, kad kardinolai joje balsuoja pagal sąžinę. Ir reikia pasakyti, kad bent per pastaruosius šimtą metų jie vis labiau nepriklausomi. Gerokai anksčiau didieji monarchai-katalikai konklavose turėjo tam tikrų privilegijų, galėjo vetuoti jiems netinkamas kandidatūras, bet tie laikai jau seniai praėjo.

– Tačiau balsavimas pagal sąžinę nereiškia, kad kardinolų nuomonės negali sutapti. Kitaip popiežių išrinkti būtų neįmanoma.

– Be abejo, tam tikros grupės susidaro, kaip ir bet kokiuose rinkimuose. Čia nėra ko mistifikuoti.

– Vulgaraus sociologizavimo entuziastai šita proga negali nepakalbėti apie interesų grupes ir galios centrų spaudimą. Dabartinės konklavos fonas rodo, kad pasaulis, kuriame veikia Katalikų Bažnyčia, yra radikaliai pasikeitęs.

– Tos permainos beveik nepalietė konklavos procedūros, o kaip jau sakiau, dar XX a. pr. dingo ir paskutiniai konklavai įtaką darę išorės veiksniai – kai 1914 m. po Austro-Vengrijos imperatoriaus įsikišimo buvo išrinktas Benediktas XV, tai būtent šis popiežius ir panaikino imperatoriaus privilegiją.

– Tad nors pasaulis ir keičiasi, mes negalime iš konklavos reikalauti to, ko reikalaujame, pvz., iš viešųjų pirkimų procedūros? Negalime atmesti sąžinės fenomeno, išmainyti jį į formalų prievartinio pobūdžio „skaidrumą“?

Vytautas Ališauskas
Vytautas Ališauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

– Kad tas formalus skaidrumas neretai būna net ir nuostolingas. Kiek kartų esame įsitikinę, kad už mažiausią paprašytą kainą labai skaidriai įsigytas pirkinys niekam tikęs! Bet ir vėl: konklava – tai rinkimai, o slaptas balsavimas – ar parlamente, ar konklavoje, ar dar kur – ir privalo būti paliktas vien balsuotojų sąžinei. O dėl pačios procedūros, tai balsavimo konklavoje rezultatai yra tikrinami labai griežtai. Trys kardinolai vienas po kito visiems matant tikrina ir skelbia kiekvieną balsą. Balsavimo lapai iškart archyvuojami taip, kad jų nebūtų įmanoma suklastoti. Žurnalistai, ko gero, dar didesnį konklavos skaidrumą norėtų matyti patys tiesiogiai stebėdami procedūrą.

– Bet nenutolkime nuo pamatinių dalykų. Jais reiktų laikyti tikėjimą ir pasitikėjimą, kurie per amžius palaikė Bažnyčią ir kuriuos dabar už Bažnyčios sienų bandoma keisti sąmoningu nepasitikėjimu ir visapusiška kontrole.

– Bažnyčios sienų bandoma keisti sąmoningu nepasitikėjimu ir visapusiška kontrole.
Bažnyčia per tiek gyvavimo amžių yra patyrusi skaudžių krizių. Tačiau ji iki šiol išliko bene vienintele institucija, kurioje sąžinė neprarado savo reikšmės. Žmonės tai jaučia. Lietuvoje rengiamose apklausose Bažnyčia nuolat nurodoma tarp institucijų, kuriomis labiausiai pasitikima. Tokiu būdu nors ir ne visai tiesiogiai patvirtinama, kad, Aristoteliu sekant, kiek­vienos teisingos santvarkos pamatų pamatas yra sąžinė. Galima be perstojo kurti vis painesnes teisines sistemas, bet vis viena kiekvienu konkrečiu atveju teisėjas turi spręsti pirmiausia vadovaudamasis sąžine. Jeigu norime gyventi žmoniškame pasaulyje, neturime kitos išeities, kaip tik pasitikėti teisėju, net ir žinodami, kad jų esama ir nedorų ar klystančių.

– Gal nenuskambės naiviai, jeigu pasakysiu, kad kaip principinis pasitikėjimas teisėju gali pozityviai veikti teisingumą, taip ir gilus suvoktas tikėjimas pajėgus Bažnyčią iškelti aukščiau laikinumo pažymėtų aistrų?

– Būtent taip ir yra. Bažnyčia stipri ne tiek savo institucine sąranga, kiek tikėjimu. Tiksliau – institucija yra stipri tiek, kiek stiprus tikėjimas. Benediktas XVI tai labai aiškiai pabrėžė, asmeniškai žinodamas, kad ir jo gimtojoje vis labiau sekuliarizuotoje Vokietijoje Bažnyčia išlieka ir veikia žmonių labui tik dėka tikėjimo ir meilės.

– Bet iš kur ir kodėl tuomet yra tiek daug Bažnyčios nekenčiančių žmonių?

– Tai ryškus mūsų laikų paradoksas. Ypač turint galvoje, kad dažnas tų nekentėjų arba kritikų skelbiasi esąs demokratijos ir pažangos šalininkas. Gal čia reikėtų kalbėti apie paprasčiausią konkurencijos baimę. Bet tokiu būdu patvirtintume Bažnyčios oponentų silpnumą.

– O ką rodo tas milžiniškas ištisai sekuliarizuotos žiniasklaidos dėmesys popiežiaus rinkimams, nesibaigiantys svarstymai, kokio reiktų naujojo Bažnyčios vadovo? Gal ne vien tik karštų naujienų medžioklę?

– Atsakysiu klausimu: kam būtent reikėtų neva naujo tipo popiežiaus? Kardinolai šiuo klausimu turi savo viziją, ir tik ja vadovausis konklavoje. O jeigu žiniasklaidininkai į svarstymus įsitraukia vedami verslo logikos, jeigu Bažnyčios vadovą pirmiausia įsivaizduoja kaip sumanų vadybininką, tai tokie svarstymai labai paviršutiniški ir klaidinantys. Bažnyčia su niekuo nekonkuruoja. Ir net sekuliarizacijos pavojų patiria ne ji, o paradoksaliai tariant, pasaulis. Ir ne Bažnyčios pamatai pavojingai paplauti, o pačios religijos. Pokyčiai visuotiniai: ne tik į sekmadienines pamaldas ateina vis mažiau žmonių, bet ir į rinkimus. Formuojasi ištisai individualistinis žmogaus tipas. Net su tam tikro autizmo požymiais. Iš čia ir menkėjantis ryžtas įsipareigoti santuokai, ir anarchistinės svajonės apie gyvenimą negrąžinant paskolų. Todėl reikėtų kalbėti ne apie Bažnyčios, o apie mūsų civilizacijos krizę.

– Čia gal ir būtų atsakymas, kodėl žiniasklaida taip domisi popiežiaus rinkimais? Iš suvokimo, kad Bažnyčios laikysena dabar yra ir ateityje bus svarbi ne vien tikintiesiems?

– Galima būtų pridurti – iš stiprėjančio suvokimo, kad bendrystės Bažnyčioje alternatyva gyvybiškai svarbi įsigalinčio surogatinio socialumo akivaizdoje.

– Genami nerimo?

– Nenuostabu. Nerimas buvo palietęs ir Benediktą XVI. Bet man teko stebėti, kaip popiežiaujant tas jo nerimas vis silpo. Mums gal ir ne taip akivaizdu, bet popiežius aiškiai suvokė, koks milžiniškas pasaulis ir kokią nedidelę vietą dabar jame užima mūsų krikščioniškoji Vakarų civilizacija. Bet jis taip pat ne kartą įsitikino, kad krikščionybė nesibaigia už Europos ribų, kad daug kur tikėjimas ne tik nesilpsta, bet dar ir stip­rėja. Tai – visiškai kitas, daug mažiau pažeistas pasaulis. Tai, žinoma, nereiškia, kad tą kitokį pasaulį, didelę dalį Afrikos, pvz., turėtume kokiu nors būdu „užkonservuoti“, apsaugoti nuo modernybės. Tačiau yra vilties, kad ten hipotetiškai kada nors pasiekus gerovę jų tikėjimas nenusilps.

– O ten, kur jis akivaizdžiai silpsta, gal Bažnyčiai reikia pradėti kalbėti trumpųjų žinučių sintakse? Prisiminkime Benedikto XVI „Twitter“ paskyrą.

– Galiu nuvilti pasakydamas, kad ta popiežiaus „Twitter“ paskyra nėra jokia Bažnyčios kalbėjimo revoliucija. Ji visada savo tiesas skelbė moderniausiomis to meto priemonėmis. Ar spausdintu raštu, ar vienos pirmųjų pasaulyje Vatikano radijo stoties bangomis, ar dabar interneto socialiniuose tinkluose.

– Bet turime pripažinti, ką rodo ir akademinių tyrimų rezultatai, kad elektroninė komunikacija yra tokia ypatinga, kad net pajėgia daryti įtaką komunikacijos turiniui, keisti jį, o tuo pačiu – ir jos vartotojų mąstymą. Ar čia negali būti grėsmių Bažnyčiai?

– Toks įspūdis, kad modernios komunikacijos priemonės gali paveikti ir Bažnyčios siunčiamos žinios turinį, iš tiesų gali kilti. Bet jis būtų klaidingas. Dabar informacija tiesiog kitaip struktūruojama, kartais perteikiama labai frag­mentiškai. Tačiau galimybės pasiekti auditoriją ir su fundamentaliausio lygio tekstais niekur nedingo. Tų galimybių net padaugėjo. Sakyčiau, dabar didesnės problemos yra ne dėl turinio, o dėl formos dalykų. Susiduriame su metaforų krize. Viena vertus, tradicines agrokultūrines krikščionybės metaforas šiuolaikiniam žmogui vis sunkiau sekasi suvokti, o kita vertus – dabartines realijas ne visada įmanoma apibūdinti įprastinėmis bažnytinės kalbos figūromis.

– Bet tai nereiškia, kad reikia tokio naujo popiežiaus, kuris būtų įgudęs šiuolaikinės frazeologijos meistras?

– Šiuo požiūriu įsidėmėtinas Benedikto XVI pontifikato naujumas. Juk kaip tik jis labai argumentuotai kalbėjo, kad reikia iš naujo permąstyti didžiąsias metaforas. O dėl kitokio popiežiaus apskritai, tai reikia pastebėti, kad nuo XX a. pr. visi popiežiai buvo labai skirtingi, tiesiog nepalyginami. Baimintasi, kad popiežius po Jono Pauliaus II bus pastarojo šešėlyje. O dabar matome, kad Benedikto XVI figūros negali užtemdyti joks šešėlis. Tiesiog jis stovi visai kitoje erdvėje.

Ir jo įpėdinis, galima manyti, taip pat bus kitoks. Ir ne dėl to, kad žurnalistams to norėjosi.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Plyšus aortai, retas kuris išgyvena: norint sumažinti riziką, veiksmų imtis galima nedelsiant (19)

Rugsėjo 19-ąją visame pasaulyje minima aortos diena. Santaros klinikų kraujagyslių chirurgas...

Norint rasti auklę, teks paplušėti: papasakojo, kokius reikalavimus kelia tėvai, o kokių užgaidų turi auklės (22)

Prasidėjus rudeniui, daugelis mamų grįžta į darbus, o vaikai keliauja į darželius. Jei vietą...

Kupiškyje iš tėvų atimti vaikai išgyveno kančias: globėja 5-erių berniuką laikė rūsyje (200)

Kupiškio rajone, kaip įtariama, prieš penkiametį smurtavo laikinoji globėja. Ji vaiką uždarė...

ES baiminasi: viena iš jos pačios bloko narių gali Johnsoną ištraukti iš bėdos (29)

Europos Sąjunga baiminasi, kad Borisas Johnsonas stengsis įtikinti Vengriją vetuoti „ Brexit...

Rusijos komandos marškinėlius užsivilkęs Kalnietis dalijo rezultatyvius perdavimus (15)

Mantas Kalnietis po kiek ilgesnio nei savaitės poilsio po pasaulio čempionato vėl išbėgo ant...

Nausėda ir Skvernelis sukirto rankomis dėl „gyvūlių ūkio“ naikinimo: kiek realu tai pasiekti (68)

Trečiadienį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sakė, kad su prezidentu Gitanu Nausėda rado...

Užkalnis. Kodėl lietuviai blogai maitinasi ir kaip juos perauklėti (227)

Šlapia dešra ir forminė duona vaikų ligoninėse, fotografuota iš įvairių kampų ir įkelta į...

Kurtinaičio „Chimki“ paskendo klaidose, CSKA parodė raumenis

Naujam sezonui besirengianti Rimo Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ komanda...

Technologijų tobulėjimas gali sukelti tikrą karinės technikos perversmą: kalba apie naujos kartos tankus (75)

Elektrinės transporto priemonės vis labiau populiarėja. Tai skatina ir ekologiniai įsitikinimai,...

Kuodis: makroekonominė kriminologija yra labai smagus ir prasmingas sportas, juo užsiimu daug metų (21)

„Iš principo tas legalus gyvulių ūkis tai gausybė išimčių, kurios nėra pateisintos...