Naujoji strategija modernumu nė nekvepia
„Ekspertai sveikina sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio išreikštą politinę valią spręsti psichikos sveikatos ir savižudybių problemas, tačiau kartu atkreipia dėmesį, kad šios iniciatyvos stringa įgyvendinimo etape. Ekspertai darbo grupėje siekė, kad būtų įgyvendinami šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos ir savižudybių prevencijos įgyvendinimo principai, kurie aiškiai išdėstyti ir Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Sąjungos dokumentuose ir 2007 metais Lietuvos Seimo patvirtintoje Lietuvos Psichikos sveikatos strategijoje.
Ekspertų vertinimu, visos priemonės, tarp jų visuomenės švietimas psichikos sveikatos srityje, platus spektras prevencinių bei klinikinių intervencijų ir visapusiška stebėsena, turi atitikti šiuos principus. Deja, ministerijos parengtame plane pasigendama tokio strateginio nuoseklumo. Jį galima būtų pavadinti menkai susijusių priemonių, kurių veiksmingumą sunku įvertinti, sąrašu. Ekspertų grupė pastebi, kad Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planų rengimas buvo organizuotas chaotiškai. Nepaisant ekspertų teiktų pasiūlymų ir pastabų pačios darbo grupės veiklos organizavimui, rezultatas yra nuviliantis“ - teigiama visuomenininkų išplatintame pareiškime.
Ekspertai piktinasi, kad veiksmų planas nepaliečia ydingai veikiančios psichikos sveikatos priežiūros sistemos, t. y. ir toliau planuojama išlaikyti institucines gydymo įstaigas, užuot, kaip daroma visoje civilizuotoje Europoje, dėjus pastangas, kad psichikos sutrikimų žmonės galėtų integruotis į vietines bendruomenes prisitaikyti ir, kiek įmanoma, netapti našta aplinkiniams. Pnėra jokių esminių priemonių, kurios per ateinančius trejus metus padėtų Lietuvoje įgyvendinti Psichikos sveikatos strategijoje suformuluotus modernius visuomenės psichikos sveikatos principus.
Taip pat nenumatyta jokių konkrečių rodiklių, kurie padėtų vertinti, ar priemonės bus tinkamai įgyvendinamos, ir ar jos padarys kokį nors pokytį. nėra įvardinta, kokių rezultatų siekiama. Toks planas yra orientuotas į procesą, o ne į rezultatą. Pagaliau nėra aiškių prioritetų, t. y. neaišku, kurias problemas ir kaip reikia spręsti pirmiausiai. Vadinasi, yra rizikos, kad trūkstant lėšų gali būti įgyvendinamos visiškai ne tos veiklos, kurios yra būtiniausios.
Pagalbos telefonu tarnyboms – tik apsimestinis prielankumas
„Planui rengti pasitelkta daug ekspertų, tačiau nėra aišku, kas prisiima atsakomybę už galutinius sprendimus. Pavyzdžiui, jau pasibaigus ekspertų grupės darbui, planas buvo papildytas naujomis programomis, numatant joms didelį finansavimą. Kadangi šios programos nebuvo pateiktos darbo grupėje ir nebuvo joje svarstomos, taip pat nėra aišku kokiais kriterijais jos atrinktos. Kai kurios darbo grupėje išsamiai aptartos ir pripažintos svarbiomis priemonės iš plano išimtos taip pat be jokių diskusijų. Pavyzdžiui, nepaisant politikų dažnai išsakomo palaikymo pagalbos telefonu tarnybų veiklai, šios paslaugos prieinamumo didinimas iš veiklos plano išimtas be diskusijų su ekspertais“, - teigiama pranešime.
Pasak ekspertų, plane nėra net planuojami pokyčiai, susiję su tokiomis svarbiomis problemomis, kaip neatitiktis tarp stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų poreikio ir infrastruktūros, sutrikęs santykis tarp gydymo medikamentais ir psichosocialinių paslaugų prieinamumo, įstrigusi institucinės globos paslaugų transformacija į veiksmingas bendruomenines paslaugas.
Pritarimą šio pareiškimo mintims išreiškė VU Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėja, Tarptautinės savižudybių tyrimų akademijos tikroji narė prof. Danutė Gailienė, VU Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius, Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas dr. Evaldas Kazlauskas, „Vaikų linijos“ vadovas dr. Robertas Povilaitis, „Jaunimo linijos“ direktorius dr. Paulius Skruibis, VU Psichiatrijos klinikos profesorius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Dainius Pūras ir kiti šioje srityje dirbantys profesionalai.
Apie tas pačias problemas kalbama daug metų
Ne kartą DELFI šia tema kalbintas D. Pūras jau daug metų bando atkreipti dėmesį, kad su paveldėta didžiule institucinių įstaigų sistema Lietuvoje vis dar vyrauja nuostata, kad ligoninė – tinkamiausia vieta psichikos negalę turintiems žmonėms. Brandesnės valstybės šių įstaigų jau atsisako – beje, ne tik norėdamos išvengti žmogaus teisių pažeidimų, bet ir iš ekonominių paskatų. „Tokios įstaigos labai brangiai kainuoja. Todėl jos buvo transformuotos į bendruomenės paslaugas – žmonės mokami įsilieti į visuomenę ir gyventi savarankiškai. Lietuvos biudžete panašioms paslaugoms pinigų beveik nenumatyta“, - yra teigęs pašnekovas.
Anot psichiatro, Lietuvoje dar nuo sovietinių laikų išlikusi tradicija gerbti socialines ir ekonomines žmonių teises, tačiau visiškai nepaisyti pilietinių. „Pasaulyje vyrauja nuostata – kuo žmogus labiau pažeidžiamas, tuo daugiau jis gauna teisių. Pas mus psichikos negalę turinčių žmonių teisės taip pat pripažįstamos. Tačiau pripažįstamos ir išimtys, kurios galiausiai tampa taisykle. Pavyzdžiui, žmogui net nepranešama, kad jis pripažintas neveiksniu ir dėl to nekviečiamas į teismą. Esą tai pablogintų jo būklę“, - ironizavo D. Pūras.