Tokia istorija nutiko Rokiškio rajono gyventojai Kamilei, auginančiai nepilnametę dukrą.
Moteris, kurios vardas ir pavardė redakcijai yra žinomi, dukters susilaukė būdama 30-ies metų. Kaip teigia pati Kamilė, vyras buvo vedęs, tačiau vaiko ji norėjo, todėl manė, kad dukrą sėkmingai išaugins viena.
Ir viskas klojosi kuo puikiausiai, kol praeitos kadencijos valdžia neįtvirtino nuostatos, jog nesusituokę asmenys, prašydami socialinės paramos, privalo nustatyti vaiko tėvystę.
„Vaiką aš visą laiką auginau viena, tėvas neprisidėjo. Ir šiaip gimdžiau 30-ies metų bei visą laiką galvojau, kad užauginsiu vaiką viena. Tėvas gyveno kitoje šeimoje ir žuvo prieš dešimt ar vienuolika metų. Pasikeitus visiems šitiems įstatymams iš esmės paaiškėjo, kad reikia mirusį žmogų duoti į teismą“, - stebėjosi Kamilė.
Šiuo metu moteris teigia gaunanti tik 350 litų socialinę pašalpą vaikui ir tai vienintelės oficialios šeimos pajamos. Kaip pranešė Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, Kamilei išimties tvarka dar numatyta kompensacija už šilumą ir karštą vandenį lapkričiui, gruodžiui ir sausiui.
Norėdama gauti didesnę socialinę paramą, moteris turi nustatyti dukters tėvystę. Kamilė kreipėsi į teismą, tačiau teismo sprendimas moteriai nepalankus. Teismas pagal turimus kraujo mėginius, paimtus po avarijos, kurioje žuvo su Kamile artimai bendravęs vyras, nustatė, kad Kamilės dukters ir minimo vyro DNR nesutampa.
„Ir viskas, mano argumentai lieka visiškai visiškai niekiniai, gali sakyt, ką nori. Gali būti klaida, aš net nežinau, kas ten gali būti. Dabar visi gali sakyti, kad ji pati nežino, kas tėvas. Gali. Visi turi tokią teisę. Bet aš žinau. Tačiau kaip man pasauliui rėkti, širdį parodyti? Kaip?“ - klausė moteris.
Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus darbuotoja DELFI paaiškino, kad Kamilė išties gauna tik socialinę paramą vaikui, nes nėra nustatyta vaiko tėvystė.
Remiantis teismo sprendimu, moters pareiškimas dėl tėvystės buvo netenkintas, nes neatitiko mergaitės ir avarijoje žuvusio vyro, kurį Kamilė teigia esant dukros tėvu, DNR. Vyriškio DNR pavyzdys buvo išskirtas iš kraujo mėginio, kuris paimtas prieš dešimtmetį, tiriant avarijos aplinkybes.
Teismo sprendimas įsigaliojo 2013 metų vasario 28 dieną. Kamilė galėjo sprendimą skųsti, bet to nepadarė.
Iki įsigaliojant Piniginės socialinės paramos įstatymui Kamilė gaudavo 630 litų socialinę pašalpą. Tokią pat sumą Kamilės šeima gaudavo ir teismo proceso metu. Įsigaliojus teismo sprendimui, socialinė pašalpa sumažėjo iki 350 litų.
- Kaip nutiko, kad vaiko tėvystės teisme nebuvo nustatyta?
- Situacija yra tokia, kad vaiką aš visą laiką auginau viena, tėvas neprisidėjo. Ir šiaip gimdžiau 30-ies metų bei visą laiką galvojau, kad užauginsiu vaiką viena. Tėvas gyveno kitoje šeimoje ir žuvo prieš dešimt ar vienuolika metų. Pasikeitus visiems šitiems įstatymams iš esmės paaiškėjo, kad reikia mirusį žmogų duoti į teismą, ir imti valstybės apmokamus advokatus.
Valstybės apmokami advokatai ir dirba kaip... na, nemokamai. Aš nuėjau pas pirmą advokatę, ji man pasakė taip: susirandi gimines, padarai DNR tyrimą, aš tau pareiškimą parašysiu. Pareiškimą parašyti aš ir pati sugebėčiau kaip nors. Bet man įstrigo tai, kad įstatymas toks, jog tu privalai imti valstybės apmokamą advokatą, nes jeigu neimsi, tai tada visos paslaugos tau bus mokamos. Pati pareiškimo parašyti negali. Absurdas.
- Tokiu atveju jums reiktų apmokėti DNR tyrimus?
- Taip, ir visas teismo procesas mokamas. Net pareiškimo padavimas mokamas.
- Tai kodėl vis tik nenustatė vaiko tėvystės?
- Tai dabar darė DNR tyrimą, o DNR paėmė iš kraujo mėginio, kuris buvo imtas prieš dešimt vienuolika metų: jis nepatvirtino tėvystės. Ir viskas, mano argumentai lieka visiškai visiškai niekiniai, gali ten sakyt, ką nori. Gali būti klaida, aš net nežinau, kas ten gali būti. Dabar visi gali sakyti, kad pati nežino, kas tėvas. Gali. Visi turi teisę. Bet aš žinau. Tačiau kaip man pasauliui rėkti, širdį parodyti? Kaip?
- Kokių sulaukėte pasekmių, kad vaiko tėvystė liko nenustatyta? Ko jūs konkrečiai negaunate?
- Aš gyvenu mažame miestelyje, darbo visiškai nėra. Man 46-eri metai, stora, sena. Tai vienu žodžiu. Jeigu aš dirbčiau, kiek esu dirbusi, atlyginimą gauni tik minimalų, nes kaimuose eiliniams darbininkams moka tik minimalius atlyginimus.
Reikia važinėti į rajono centrą, tai sudaro apie 15-20 kilometrų. Kilometrai kaip kilometrai, bet iš algos per mėnesį nusiima apie 200 litų mėnesiui.
- Tokia suma susidaro važinėjant autobusu?
- Pas mus yra privatus autobusas, kurio bilieto kaina į vieną pusę 4 litai, dienai – 8 litai. O jeigu reikia važiuoti šeštadienį, tai išeina 12 litų. Ir aš domėjausi, klausiau kitų mamų, tai visos rauda. Tu viena, viena, dažniausiai neturtinga, neišsimokslinusi, bet niekas nekreipia dėmesio.
Mes likome taip: socialinė pašalpa 350 litų vaikui. Jokių komunalinių mokesčių nuolaidų. Tai va, 350 litų gaunam, ateina lapelis, kurio mes nemokame ir sėkmingai laukiame antstolių. Na, su 350 litų labai jau daug mokesčių neprimokėsi.
- Kiek sudaro komunaliniai mokesčiai?
- Dabar atėjo lapelis, kur suma už šildymą labai nedidelė. Paskutinis lapelis buvo virš 200 litų. Bet kai ateina normalus šildymas, tai būna 400-500 litų.
- Tai jūs jokių kitų pajamų negaunate?
- Ne, aš jokių kitų pajamų negaunu.
- Ką sako savivaldybė, kodėl jums nėra skiriama kompensacija už šildymą ir karštą vandenį?
- Toks yra įstatymas. Įstatymas numato galimybę prašyti kompensacijų išimties tvarka. Sprendimą priima rajono savivaldybės taryba. O sprendimas toks, kad savivaldybėje pinigų nėra. Man kompensaciją skyrė dviem mėnesiams. Ir viskas.
Tai panaši situacija yra per visą Lietuvą. Gali kas nori ką nori sakyti: ieškoti tikro tėvo ar panašiai. Visaip pasako. Iš valdiškų įstaigų išgirsti, kad nežinai, ko ieškai. Rašiau laišką prezidentei, ji vėl persiunčią viską Rokiškio savivaldybei ir tada išeina taip, kad mane pasikvietė viena savivaldybės darbuotoja ir supykusi išrėžė, ką tu čia šokinėji.
- Tai jūs mokesčių nemokate, nes nėra, iš ko?
- Visiškai nėra, iš ko. Atsisakėm muzikos mokyklos. Aš nesakau, gal mano vaikas neturi ypatingų gabumų, bet dėl bendro išsilavinimo mes baigėme pradinę muzikos mokyklą, reikia važinėti toliau, bet nebėra, iš ko.
- Neturite tėvų, kurie galėtų jums padėti?
- Neturiu. Yra mama, kuri gauna 700 litų, tai už tiek – butas ir vaistai.
- Tai kaip jūs išgyvenate?
- Kaip išgyvenam? Kai nėra duonos, tai kažkaip ir gyveni. Man pikčiausia, kad sako, pašalpininkai sėdi ir verkia. Nu, tai nesėdi ir neverkia. Paverki, kiek priklauso, ir eini kažką daryti. Bet priimti tokie įstatymai, kad tu negali nieko papildomai užsidirbti.
Pas mus kaime buvo skelbiami kompiuterinio raštingumo kursai, Europa davė pinigų. Aš galėjau būti kaip kuratorė. Ten neilgas darbelis, tik porą mėnesių. Organizatoriai sako išsiimti verslo pažymėjimą ir jie man užmokės. O aš negaliu, man nusiima pašalpa ir visos kompensacijos, kurias anksčiau gaudavau.
Tai jie sukosi iš padėties, padovanojo „Maximos“ dovanų čekį. Atrodo, ieškai, kaip užsidirbti, kaip duonos vaikui parnešti, kad gautum kelis papildomus litus, bet tu turi dar slėpti, nes bus atimta.
- Bedarbio pašalpos negaunate?
- Ne, nes visą laiką, kol vaiką auginu, nedirbu. Kažkiek laiko dirbau, bet man pašalpa nepriklauso. Ir dar sako, kur jūsų moralė, imat iš valstybės pinigus. O tai kaip man neimti? Kaime darbo nėra, važinėti neapsimoka. Tai tu nesėdi, neverki, stengiesi užsidirbti, kad išgyventum, o ne kad valstybei parodytum popierėlį, kad aš dirbau.
Dabar susiradau, kur užsidirbti kelis litus, bet neužsidirbsi tiek, kad galėtum viską susimokėt. Niekas čia kaime nemoka už darbą tiek, kad susimokėtum už butą, nes darbo užmokesčio ir mokesčių bei kainų santykis yra visiškai skirtingi dalykai.
Vilniuje gal yra kažkaip kitaip, bet Lietuvos kaime skurdas nerealus. Ir tų mamų tokių, kaip aš – daug. Yra kur vyrai pabėgę, išvažiavę į užsienį. Ką aš žinau, kodėl vyrai tokie? Tai ieškokit pačios, čia jūsų bėdos.
- O kodėl iš pat pradžių, gimus vaikui, nebandėt nustatyti tėvystės?
- Ką aš žinau? Aš gimdžiau 30-ies metų, vyras buvo draugas, jis buvo vedęs ir gyveno kitoje šeimoje. Na, aš nežinau. Man nereikėjo nei alimentų, nei to vyro, nei nieko.
Kaip trisdešimtmetei, senai mergai, man tai buvo Dievo dovana, galima sakyti. Ir aš galvojau, kad visą laiką viena vaiką auginsiu. Ir aš tikrai, kiek galiu ir kaip galiu, dirbu, mums tikrai užteko visko. Bet dabar tokia situacija, kad atėmė viską.
Kaime, kad susimokėtum mokesčius ir minimaliai išgyventum, turėtum gauti kokius 1500 litų. Eilinėms moteriškėms, dirbančioms juodus darbus, niekas tokių algų kaime nemoka.
Jau pamečiau sarmatą, man jau niekas negėda, nebežinau tokio jausmo: po valdiškas institucijas eini, beldies, prašai ir klausi. O atsakymas vienas: ko tu čia sėdi, važiuok. Tai kur man važiuoti? Kas manęs laukia? Jeigu aš neturtinga, tai ir mano draugai neturtingi, o giminių praktiškai nėra.
- O jūs šimtu procentu tikra, kad būtent tas vyras yra vaiko tėvas?
- Ne šimtu, o tūkstančiu.
- Jūsų situacija išties gana klampi.
- Tai taip. Bet, sakykim, kad ir ne tas tėvas. Bet juk kiekvienoje savivaldybėje yra socialinės darbuotojos, kurioms priskirti tie rajonai, jos pažįsta visas mamas, kurios įrašytos į rizikos grupę ar neįrašytos. Jos žino, kaip kas gyvena.
Įstatymas sukurtas tam, kad būtų apsisaugoma nuo tų, kurie gyvena nesusituokę, bet ima pašalpas. Taigi jie viską mato. Visos socialinės darbuotojos mato. Turiu pažįstamų Panevėžyje, tai net ten mato. Nežinau, kaip yra Vilniuje, bet kaime socialinė darbuotoja gali papasakoti ne tik tavo, bet ir tavo vaiko, tavo mamos, tavo močiutės gyvenimus.
Tai koks skirtumas, ten tas tėvas ar ne tas, bet socialinė darbuotoja mato, ar mama viena augina vaikus, ir kad niekas jai nepadeda.