Penktadienį Rytų Europos studijų centre (RESC) pristatytas Geopolitikos ir tarptautinės politikos bei grėsmių suvokimo tyrimas, kuris paremtas naujausiais sociologiniais duomenimis. Delfi jau skelbė, ką lietuviai iš tikrųjų mano apie Vladimirą Putiną, Rusiją ir kitas kaimynes bei jų lyderius.

Tyrimas atliktas nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki gegužės 6 d. Pagal RESC sudarytą klausimyną apklausą atliko „Spinter tyrimai“. Tyrimas yra reprezentatyvus, jo metu apklausti 1 012 respondentų (18–75 m. amžiaus), gyvenančių visoje Lietuvoje. Siekiant įžvelgti tendencijas tyrime kartojami klausimai iš 2016 m. ir 2018 m. analizės, taip pat į klausimyną įtraukti nauji šalies geopolitiką ir saugumą galimai lemiantys aspektai.

Studiją rengė RESC vadovas Linas Kojala, šio centro specialistai Justinas Kulys, Andrius Prochorenko, Adam Roževič, redagavo doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Be kitų vertinimų tirtas šalies gyventojų požiūris į demokratijos veikimą valstybėje, pasitikėjimą šalies ir tarptautinėmis institucijomis.

O taip pat klausta, koks gyventojų požiūris į šalies gynybą, jos finansavimą bei nusiteikimą prisidėti prie gynybos krizės atveju. Panašūs tyrimai atliekami jau kelerius metus ir didesnių, dramatiškų pokyčių nefiksuojama. Vis dėlto tendecijos – pakankamai aiškios: Lietuvai minint 80-ąsias pirmosios sovietinės okupacijos metines dauguma apklaustųjų net ir nepatenkinti viskuo, kas vyksta valstybėje pasikartoti 1940-ųjų įvykiams neleistų.

Smuko pasitikėjimas prezidento institucija

Stebint vien tik viešąją erdvę statistinis šalies pilietis galėtų susidaryti įspūdį, kad lietuviai nėra dideli optimistai dėl to, kaip veikia šalies demokratija, institucijos, o euroatlantinės Vakarų institucijos esą nesugeba reaguoti į krizes ir tegali išreikšti „gilų susirūpinimą“. Tad jei kiltų rimta krizė šalyje, kuri keltų grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, valstybės negintų nei dauguma gyventojų, nei kitos šalys ar aljansai, pavyzdžiui, NATO.

Lietuvos institucijų vertinimas

Tačiau apklausos rodo ką kitą. Viena vertus, anot tyrimo autorių, Lietuvos gyventojai ir toliau skeptiškai vertina tai, kaip šalyje veikia demokratija, ir paprastų šalies žmonių galimybes nulemti sprendimų priėmimo procesą. Pozityviau į galimybes daryti įtaką valstybės politikai žiūri jaunesni šalies gyventojai, tačiau bendra tendencija per kelerius metus iš esmės nepasikeitė. Tiesa, yra ir netikėtumų.

Pavyzdžiui, tarp politinių institucijų (neįtraukiant teismų) visuomenė daugiausiai pasitikėjo pasitikėjimą Lietuvos Vyriausybe (43 proc. sudėjus pasitikinčius ir visiškai pasitikinčius) ir prezidentūra (40 procentų).

Svarbu tai, kad net 35 proc. respondentų atsakė prezidentūra nei pasitikintys, nei nepasitikintys; tai – didžiausias toks rodiklis tarp penkių tiriamų institucijų, pagal paklaidos ribas lygintinas su politinių partijų rodikliu1. Palyginti su 2018 m. RESC tyrimu, LR Vyriausybės vertinimas praktiškai nekito – 2018 m. pasitikėjimą LR Vyriausybe išreiškė 41 proc. respondentų.

Tačiau reikšmingai sumažėjo pasitikėjimas prezidentūra – nuo 51 proc. 2018 m. iki 40 proc. 2020 m. Lietuvos gyventojai ir toliau mažiausiai pasitiki Seimu ir politinėmis partijomis – visiškai pasitikinčiųjų ir pasitikinčiųjų dalis sudaro atitinkamai 8 ir 24 proc.

Žvelgiant į pasitenkinimą demokratijos veikimu, ryškaus pokyčio nėra. Palyginti su 2016 m., pastebimas statistiškai reikšmingas labai patenkintų ir patenkintų grupės augimas (nuo 28 iki 36 proc.), o lyginimas su 2018 m. neperžengia paklaidos ribų.

Pasitenkinimas demokratijos veikimu

Tiesa, pažymėtina, jog palyginti 2018 m. ir 2020 m. rodiklius nepatenkintų ir visiškai nepatenkintų demokratija gyventojų dalis smuko 9 procentiniais punktais iki 31 proc. Taip pat svarbu pastebėti, kad 2020 m. 6 proc. išaugo nei pasitenkinančiųjų, nei nepasitenkinančiųjų demokratija skaičius. Demokratijos veikimu Lietuvoje dažniau patenkinti aukščiausio išsimokslinimo grupės atstovai.
Be to, pasak tyrimo autorių, demokratijos, kaip tinkamiausio valdymo būdo, kvestionavimas, siejamas ir su tam tikru tvirtos rankos ilgesiu. Šis rodiklis kinta nežymiai – „stipraus lyderio, kuris, siekdamas tikslų, apeitų taisykles“ poreikis, palyginti su 2018 m., išliko nepakitęs (31–32 proc.), o nepritariančių stipriam lyderiui respondentų skaičius taip pat keitėsi nežymiai (nuo 36 iki 41 proc.).

Tiesa, palaikančiųjų stipraus lyderio idėją tyrimo metu yra mažiau, nei, pavyzdžiui, 2005 m. Tuo metu atliktas panašus tyrimas rodė, kad stipraus lyderio, nevaržomo parlamento ar rinkimų, egzistavimui pritartų apie 46 proc. respondentų.

Aiškiai remia NATO, bet dėl lėšų gynybai rodo ribas

Kita vertus, toliau auga pasitikėjimas tarptautinėmis ES ir NATO institucijomis – jis gerokai didesnis negu pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis. Ypač pabrėžiama, kad bendrai Lietuvos gyventojai išlieka tvirtais šalies narystės NATO ir ES rėmėjais.

Palyginti su kaimyninėmis šalimis, Lietuva pagal ES vertinimą jas gerokai lenkia: Estijoje pasitikėjimas ES siekė 60 proc., Lenkijoje – 54 proc., Latvijoje – 51 proc. Pasitikėjimo vidurkis bendrijoje buvo 44 proc.

Visuomenės nepasitenkinimas kai kuriomis ES politikomis kryptimis yra gana nedidelis, pavyzdžiui, RESC tyrime 18 proc. visiškai sutiko arba sutiko su teiginiu, kad ES griauna tradicines lietuviškas vertybes. Kita vertus, kalbant apie ES atsaką į COVID-19 pandemiją, mažuma buvo teigiamų vertinimų – tik ketvirtadalis RESC apklausoje palankiai įvertino ES atsaką į pandemiją.
Tiesa, tik 26 proc. visiškai sutiko arba sutiko su teiginiu, kad ES tinkamai reagavo į pandemiją.

Tuo metu parama NATO išlieka aukšta ir tai yra dėsningumas: dar 2020 m. vasario mėnesį „Pew Research“ paskelbtas tyrimas parodė, kad lietuviai yra vieni didžiausių NATO optimistų – 77 proc. respondentų teigė, jog aljansą vertina teigiamai. Pozityvesni buvo tik lenkai, kurių 82 proc. teigė pozityviai žvelgiantys į NATO.

RESC tyrime pažymima, kad daugiau nei pusė apklaustųjų tikisi iš sąjungininkų pagalbos – 53 proc. manytų, kad jei Lietuvai iškiltų grėsmė, NATO valstybės ateitų į pagalbą. Tokiam teiginiui prieštarauja apie penktadalis apklaustųjų.

Narystės ES ir NATO vertinimas

„Pew Research“ 2020 m. vasarį publikuotame tyrime lietuviai ne tik pozityviai žvelgė į kitų aljanso narių įsipareigojimus, bet ir rimtai matė Lietuvos įsipareigojimą – 51 proc. apklausoje teigė, jog Lietuva esant reikalui turėtų ginkluota jėga padėti užpultai NATO sąjungininkei.

Tačiau sukonkretinus įsipareigojimus nuomonės jau kiek išsiskiria. RESC tyrime pažymima, kad NATO narių įsipareigojimą skirti 2 proc. BVP šalies gynybai remia 44 proc. apklaustųjų. 29 proc. tam nepritaria. Tai yra augantis rodiklis – 2018 m. Lietuvai dar tik faktiškai artėjant 2 proc. BVP išlaidų gynybai ribos link apklausa parodė, jog 37 proc. respondentų prieštaravo šalies gynybos išlaidų didinimui ir tam pritarė vos ketvirtadalis šalies gyventojų.

„Svarbiausia yra tai, jog turime tvirtą visuomenės ir politikų paramą dėl 2 proc. nuo BVP skyrimo krašto apsaugai bei rekordinę per keliolika metų visuomenės paramą kariuomenei.

NATO įsipareigojimai mums kaip niekad tvirti, tačiau niekas mūsų negins, jei nesiginsime patys ir nevykdysime savo įsipareigojimų sąjungininkams.

Todėl 2 proc. gynybai yra nediskutuotini. Tiek saugumo situacija, tiek COVID-19 parodė, jog bet kokios krizės sąlygomis stipri kariuomenė – būtina. Sąjungininkai net krizės sąlygomis yra ir investuoja į mūsų saugumą, turime ir patys investuoti į jį.

Be abejo, numatomas ekonomikos kritimas neišvengiamai palies visas sritis, įskaitant krašto apsaugą, tačiau neturime pakartoti 2008 m. scenarijaus.

Nuo 2014 m. kariuomenė tik ima stotis ant kojų, todėl po biudžeto korekcijų turime optimizuotis ir užtikrinti tolimesnį kariuomenės pajėgumų augimą“, – šiuos RESC tyrimo rezultatus komentavo Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

„Grėsmės nei pasaulyje, nei mūsų regione, deja, nemažėja. Galbūt, viešoje erdvėje yra mažiau emocijų, bet išorinės grėsmės nepakito ir nematyti jų mažėjimo tendencijų. Privalome būti budrūs ir stiprėti! Kovinė dvasia ir aukšta motyvacija gali būti galingas atsvaras priešiškų pajėgų gausai ar technologinei persvarai. Todėl mums yra svarbu, kad didelė visuomenės dalis mąsto pozityviai apie galimą pasipriešinimą, jie vertina situaciją adekvačiai, o tai, tuo pačiu, veikia ir kaip atgrasymas“, – jam antrino tyrimo rezultatus taip pat pakomentavęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.

Iki šiol vis dar kritiškiau vertinamas gynybos finansavimo didinimas iki 2,5 proc. BVP. Nors didžioji dalis Lietuvos parlamentinių partijų yra pasirašiusios susitarimą siekti 2,5 proc. iki 2030 m. 6iuo metu 2,5 proc. BVP gynybos finansavimo skyrimui pritarė tik beveik penktadalis respondentų, o 44 proc. apklaustųjų išreiškė nepritarimą. Beje, šie skaičiai rodo augimo tendenciją – 2018 metais pritarimas 2,5 proc. BVP gynybai siekė vos 14 proc.

NATO ir šalies gynyba

„Šis klausimas yra politinis, tačiau pasiekti patikimą atgrasymą, sukurti sąlygas apginti Lietuvos valstybę, reikia pakankamų investicijų. 2014 m. priimti sprendimai dėl krašto apsaugos sistemos finansavimo, plėtros ir modernizavimo sudarė puikias sąlygas kariuomenės pajėgumų vystymui.

Didėjantis kariuomenės personalo skaičius, nauja ginkluotė ir technika, atsargų kaupimas, karinės infrastruktūros vystymas pakėlė valstybės ginkluotos gynybos kokybės lygį.

Išlaikyti šiuos pajėgumus ir gebėjimus, būti pasirengus juos tinkamai ir efektyviai panaudoti valstybės gynybai – didžiausias Lietuvos kariuomenės prioritetas per artimiausius ketverius metus. Lietuvos narystė NATO ir sąjungininkų karių dislokavimas mūsų šalies teritorijoje yra esminis priešiškų jėgų atgrasymo faktorius, o Lietuvos kariuomenė – sudėtinė atgrasymo sumanymo dalis“, – teigė gen. lt. V. Rupšys.

Kariuomenės dienos minėjimas Karinis paradas Konstitucijos prospekte

Jis diplomatiškai priminė, kad Lietuvos kaimynystėje yra valstybių, kurių saugumo ir gynybos politikos dokumentai numato, o turimi kariniai pajėgumai leidžia vykdyti karinę veiklą, tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptą prieš Lietuvą.

„Pagrindinė potencialaus oponento stiprybė yra gebėjimas identifikuoti, sukurti ir pasinaudoti valstybių pažeidžiamumu ir „pilkosiomis zonomis“. Kita karinė grėsmė yra oponento gebėjimas išlaikyti pakankamą kiekį kovinės parengties pajėgų, taip pat greitai suformuoti ir perdislokuoti papildomas pajėgas. Esminis faktorius – ypač greitas ir centralizuotas sprendimų priėmimo procesas. Todėl turime atsakingai ruoštis ir tęsti kariuomenės modernizavimą bei visuomenės atsparumo ugdymą“, – priminė Lietuvos kariuomenės vadas.

„Visuomenė vertinai kritiškai, tačiau turime suprasti, jog būtinybė gynybai skirti ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP ir palaipsniui didinti juos iki 2,5 proc. pirmiausiai atsirado ne dėl įsipareigojimų partneriams, o dėl kardinaliai pasikeitusios saugumo situacijos.

Negalime pamiršti Gruzijos ir Ukrainos pamokų. Grėsmės realios ir didelės, niekas mūsų negins, jei nesiginsime patys. Turime ir toliau siekti visuomenės sutarimo, jog politinių partijų ir Valstybės gynimo tarybos priimti sprendimai dėl nuoseklaus gynybos finansavimo didinimo iki 2,5 proc. BVP ilgalaikėje perspektyvoje būtų visuomenės suprasti ir priimti kaip būtina stiprios valstybės sąlyga“, – pridūrė R. Karoblis.

Nors vilčių nedaug, bet priešintųsi dauguma

Ir nors jis pasidžiaugė augančia šalies gyventojų parama Lietuvos kariuomenei – Vilmorus birželio duomenimis palaikymą išsakė beveik 62 proc, tik penktadalis tiki kariuomenės pasirengimu tinkamai apginti Lietuvą.

Pasak RESC tyrėjų, tai gali būti sietina su Rusijos kariniais pajėgumais regione (pavyzdžiui, 2018 m. pranešta, kad vien Vakarinėje karinėje apygardoje Rusija turi sutelkusi per 300 tūkst. karių) ir su plačiai nuskambėjusiomis tarptautinėmis studijomis, kurios vertina, kad Rusija hipotetiškai galėtų okupuoti Baltijos valstybes vos per kelias paras.

„Kita vertus, šiuos atsakymus galima interpretuoti ir kaip vertinimą, kad Lietuvos kariuomenė dar turi būti stiprinama, nes pastaraisiais metais pabrėžtina būtinybė didinti gynybos finansavimą ir taip kompensuoti dėl menko lėšų skyrimo po narystės NATO 2004 m. susidariusias spragas“, – pažymima tyrime.

Tuo metu R. Karoblio nuomone yra ir kitas veiksnys – faktinis suvokimas, jog kariuomenė ilgą laiką gyveno badmečiu ir toli gražu dar nėra pasiekusi didžiausios savo galios.

„Tai dar kartą rodo, jog kariuomenės modernizavimas ir plėtra yra absoliutus prioritetas – stipri ir moderni kariuomenė tiesiogiai didintų visuomenės tikėjimą mūsų galimybėmis apsiginti“, – tikino ministras.

Jis priminė ir dar vieną svarbų veiksnį šalies gynimo kontekste ir pacitavo Konstitucijos 139 str.: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“.

„Valstybėje turi būti diegiamas požiūris, jog valstybės gynimas yra ne tik kariuomenės, bet ir kiekvieno piliečio pareiga. Svarbu diegti suvokimą, jog gintis galima ne tik ginklu“, – pažymė R. Karoblis, pabrėždamas švietimo sistemos svarbą, ugdant pilietiškumą ir patriotizmą, visuomenės atsparumą melagingoms naujienos, kibernetiniams išpuoliams ir, žinoma, pačios kariuomenės pastangas įrodyti, kad gyventojai ja gali pasitikėti.

Tačiau ir pats RESC tyrimas rodo, kad gyventojai dėl pasiryžimo ginti valstybę nusiteikę rimtai.Ir vėlgi – tai yra nekintantis dėsningumas: daugiau nei pusė RESC tyrimo respondentų (62 proc.) visiškai sutiko arba sutiko su teiginiu, kad didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais. Šis klausimas siejamas būtent su valia gintis ir atvirkščiai – su mitais, kad dauguma esą tiesiog bėgtų iš šalies.

Klausimas apie piliečių pasirengimą ginti savo šalį išsamiai nagrinėtas prof. A. Ramonaitės ir kitų autorių knygoje „Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“. Tyrimo rezultatai ir tada parodė, jog daugelis šalies gyventojų nebūtų linkę trauktis į užsienį.

64 proc. respondentų teigė, jog agresijos atveju yra nusiteikę likti Lietuvoje, tad galima tikėtis, jog masinio bėgimo nebūtų. Svarbu pabrėžti, kad minėtame tyrime nebuvo nustatyta koreliacijos tarp fakto, ar žmogus turi giminių / draugų užsienyje, ir to, ar žmogus karo atveju bėgtų iš šalies.

V. Putinas verkia

Šį kartą RESC tyrimas parodė, kad 58 proc. respondentų teigė, jog grėsmės akivaizdoje negalėdami priešintis ginklu, priešintųsi kitu būdu (tokie pat skaičiai buvo ir 2018 m.). 32 proc. respondentų teigė, kad esant reikalui prisidėtų prie šalies gynybos ginklu: palyginti su 2018 m., šis skaičius statistiškai reikšmingai nesikeitė.

A. Ramonaitė pažymi, jog Sąjūdžio laikotarpiu prie valstybingumo kūrimo ir gynybos, ypač kritiniu laiku, prisidėjo įvairiomis formomis ne daugiau nei 40 proc. Lietuvos piliečių. Turint omenyje, jog kartos ir žmonės keičiasi, panašiai dideli skaičiai pasirengusiųjų ginti Lietuvą yra ypač teigiamas rodiklis. Pažymėtina, jog teigiančiųjų, kad prie krašto gynybos visiškai neprisidėtų, buvo 11 proc. respondentų, o 6 proc. palaiko bet kokią pasipriešinimo formą (nuo partizaninio karo iki pagalbos suteikimo kariaujantiesiems), tad apie 90 proc. respondentų prisidėtų įvairiomis formomis prie krašto gynybos.

Sovietmečio nebesiilgi ir Putinu netiki

Tyrinėjant lietuvių požiūrį į sovietmetį per pastarąsias tris RESC vykdytas apklausas galima pamatyti požiūrio į sovietmetį stabilizavimąsi. Respondentams buvo užduotas klausimas: „Viešumoje dažnai diskutuojama apie sovietinę Lietuvos praeitį. Ar jūs sutinkate ar nesutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje?“

Sovietinių lyderių gerbėja

Tam visiškai pritarė arba pritarė 21 proc. respondentų. Palyginimui nacionalinės rinkiminės studijos apklausa 2012 m. pabaigoje rodė, kad 37 proc. gyventojų visiškai sutiko arba sutiko su teiginiu, kad „sovietiniais laikais buvo gyventi geriau negu dabartinėje Lietuvoje“, tik 17 proc. su juo nesutiko arba visiškai nesutiko, dar beveik ketvirtadalis (23 proc.) atsakė „nei taip, nei ne“.

2020 m. apklausoje su teiginiu, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, dažniau nesutiko aukščiausio išsimokslinimo, didesnių pajamų (501–700 Eur) grupės respondentai. Visiškai nesutiko – aukščiausio išsimokslinimo ir didžiausių pajamų (daugiau nei 700 Eur) grupės atstovai. Be to, neigiamą požiūrį į sovietmetį išsakantys gyventojai dažniau turi neutralią arba teigiamą nuomonę apie demokratijos veikimą Lietuvoje. Požiūris į sovietmetį taip pat koreliuoja su palankiu Rusijos užsienio politikos vertinimu. Panašios tendencijos pastebėtos ir 2016 m. bei 2018 m. tyrimuose.

RESC tyrime pažymima, kad sovietmečio nostalgija būdinga vadinamiesiems pokomunistinės transformacijos pralaimėtojams – Lietuvos gyventojams, kurie savo socialinį statusą po sovietinio režimo griūties subjektyviai vertina kaip kitų žmonių pablogėjusį.

„Taigi sovietmečio vertinimas nėra tiesiogiai siejamas su dabartine žmogaus finansine padėtimi ar socialiniu statusu. Tai – pirmiausia socialinio statuso pokyčių, pereinant iš vienos sistemos į kitą, vertinimo funkcija“, – teigiama tyrime.

Galiausiai, anot prof. A. Ramonaitės, vertinant sovietmetį dažnai nėra svarstoma situacija iš okupacinės valdžios veiksmų perspektyvos. Respondentai vertina, ką darė patys, kaip dalyvavo sovietinės Lietuvos kūrimo procese. „O kad visa tai yra nurašyta kaip viena didelė istorinė klaida, jiems reiškia, jog jų gyvenimai buvo beprasmiai.“

Beveik nekito gyventojų požiūris į žymiąją Rusijos prezidento Vladimiro Putino tezę, jog Sovietų Sąjungos žlugimas yra didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. Su tuo visiškai sutinkančiųjų arba sutinkančiųjų tebuvo 9 proc., nesutinkančiųjų arba visiškai nesutinkančiųjų – 66 proc. Per dvejus metus nepritariančiųjų teiginiui skaičius, palyginti su 2018 m., nesikeitė.

Galiausiai 68 proc. apklaustųjų teigė susidūrę su melagingomis naujienomis. Tiesa, daugiau nei pusė (52 proc.) jų mano, kad Lietuva sėkmingai kovoja su priešiška propaganda.

Ieškant priemonių kovai su dezinformacija 60 proc. respondentų pritartų iniciatyvai kurti daugiau patriotiškumą skatinančios pramoginės ir meninės produkcijos. Dar 52 proc. pritartų, kad vienašališką informaciją skleidžiančių Rusijos televizijos kanalų transliacija būtų ribojama. Trečdalis respondentų (33 proc.) pritartų, kad rusiškos produkcijos (filmų, serialų) transliacija lietuviškais TV kanalais būtų ribojama.