Laikykitės, žmonės...
Prie Šalčininkų savivaldybės pastato stovintis Adomas Mickevičius apstatytas velykiniais kiaušiniais. Tiksliau, ne pats A. Mickevičius, o jo paminklas, žinoma. Ir ne tikrais ne kiaušiniais, o gigantiškomis jų kopijomis. Lygiai toks pat margutis puikuojasi ir prie įėjimo į vietos Kultūros centrą. Būtent jame ir įsikūręs vakcinacijos centras. Su kuo gi jūs, kultūros korifėjai? Šiandien jie su kraštu gimtuoju – juk ir kiaušiniai išpaišyti liaudiškais ornamentais. Dabar, kada šienauja virusas, žmonės mėgina nusitverti galimybės švęsti, ir jų troškimo gyventi įprastai – neuždusinsi, neužgniauši.
Vakcinacijos centras – tai erdvi salė su baltomis kabinomis, beveik tokiomis, kaip per rinkimus, tik renkami dabar čia ne politikai, o vakcinos: „Pfizer“, „AstraZeneca“ arba „Moderna“. Žmonės ir iš tikrųjų vakciną gali pasirinkti savo nuožiūra. Tačiau, nepaisant netgi tokios laisvės, rajonas atsiliko nuo kitų, todėl gal ir simboliška, kad salės kampe stovi gesintuvas su užrašu „Šalčininkai“.
Tie, kurie jau pasiskiepijo, sėdasi prie galinės sienos pailsėti. Tarp jų – ugniagesys gelbėtojas Vitoldas Gladkijus. Jis ką tik savo kailiu išmėgino „Moderną“. „Pfizer“ veiksminga pusmetį, o „Moderna“ – devynis mėnesius, be to, antras skiepas – jau po 28 dienų, aiškina jis. Informacijos Vitoldas prisirankiojo iš anksto. Labiausiai, kaip pats sakė, kliovėsi socialiniais tinklais ir pažįstamų nuomonėmis.
Leonardas Šyško – vietos autobusų parko vairuotojas. Jis nutarė skiepytis „Pfizer“, kadangi „tai – vadovų pasirinkimas – visas autobusų parkas „Pfizer“ skiepijasi“. Paklaustas, ar ne baugu eiti į kabiną, vairuotojas pademonstruoja bemaž filosofinį požiūrį: pandemija, anot jo, dar ir po metų nesibaigs, o to, kas lemta, neišvengsi. Prieš mėnesį pasiskiepijo Leonardo brolis. Jis irgi pasirinko „Pfizer“. Jokių negatyvių reakcijų broliui nepasireiškė, todėl ir Leonardas eina tuo pačiu keliu. Beje, jis visgi pasiklausė, kas kalbama per Lietuvos televiziją.
Už stalų sėdinčios Kristina ir Ana guviai registruoja atvykusiuosius. Į kovą su virusu įtraukti visi, kuriuos tiktai pavyko rasti. Štai Ana dirba merijoje, o Kristina – poliklinikoje. Net vakcinacijos centras – Šalčininkų savivaldybės skyrius. Trečiadienį, kovo 31 d., rajone, kuriame gyvena per 30 tūkst. žmonių, buvo paskiepyti 132 piliečiai. Daug tai, ar mažai, spręskite patys.
Vakcinacija šiame regione startavo sausį, bet iš pradžių jokio entuziazmo nesukėlė. Pavyzdžiui, mokytojai kategoriškai atsisakė skiepytis „AstraZeneca“. Kai paaiškėjo, kad Šalčininkų rajonas – tarp paskutiniųjų, meras nutarė suartėti su žmonėmis. Kas gi ten reklamuoja vakcinas? Kokie ten prezidentai? Zdislavas Palevičius pats kreipėsi į žmones, o tada nuėjo ir pasiskiepijo „AstraZeneca“ prieš fotoaparato objektyvą. Tą patį padarė ir rajono administracijos vadovo pavaduotojai, taip pat komisariato ir pasienio sargybos posto vadovai. Buvo pademonstruota iniciatyva, taip sakant.
Kovo viduryje paaiškėjo, kad nepatraukliąja „AstraZeneca“ Šalčininkuose vis viena niekas nesusivilioja, o bergždžiai gulinčios vakcinos galėtų užtekti net 730-iai dozių. Penktadienį, balandžio 2 d., apskaita atrodė štai kaip: „AstraZeneca“ – 500 dozių, „Pfizer“ – 440 dozių ir „Moderna“ – 200 dozių. Vadinasi, vakciną „AstraZeneca“ žmonės vis dėlto pamažu prisijaukina.
„Netiesa, kad visas rajonas laukia „Sputniko“. Žmonės juk suvokia realybę“, – aiškina bendrauti nusiteikusi moteris su gėlėmis marginta skarele ant kaklo.
Šįkart pašnekovė – Regina Sokolovič, Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos rajoninio skyriaus vadovė.
Regina vedasi mus į testavimo centrą. Išgirdusi be užuolankų užduotą klausimą, jinai atsako: „Daugelis iš tikrųjų nenori skiepytis. Vyresni žmonės linkę klausyti vaikų, o jaunesni ir norintys pasiskiepyti tokios galimybės kol kas neturi.“
Žingsniuojame supami europietiškos ramybės: visos plytelės čia suklijuotos lygiai, o priešais – renovuotų, pilkomis ir tamsiai raudonomis plytomis aptaisytų penkiaaukščių langai. Akivaizdu, kad miesto parkas neilgai trukus paskęs pavasario žalumoje. Tik niūrūs akmenys tolumoje teprimena, kad dabartis – ne ypač džiuginanti.
Testavimo centras – tai milžiniška balta palapinė. Prie įėjimo tenka susidurti su seną kepurę užsimaukšlinusiu rimto veido vyru. Tai – Marjanas, 43-ejų metų prekybos tinklo darbuotojas.
„Jei skiepytis, tai „Sputniku“, – sako jis.
Kodėl, nežino – gūžčioja pačiais.
„Tėvai taip liepė“, – burbteli Marjanas.
Vis dėlto testavimo palapinė labiau primena ne palydovą (žodžių žaismas: rus. „sputnik“ – palydovas), o kosminį laivą. Viduje tvyro prietema ir sėdi dvi kosmonautės – Justina ir Janina. Na, jų kombinezonus ir kaukės supainioti su kosmonautų apranga – vieni juokai. Čionai, kaip ir į vakcinacijos centrą, įdarbinti visi, ką tiktai buvo galima surasti. Šiaip Justina darbuojasi savivaldybėje, o Janina – rajono poliklinikoje.
Kaip sako moterys, čia atliekami PGR ir greitieji testai. Vienų rezultatų teka palaukti, o kitų – paaiškėja po 15 minučių. Tarkim, balandžio 2 d. joms teko atlikti 36 PGR ir 42 greituosius testus. Iš viso pastarųjų skaičiaus du rezultatai – teigiami. Žmonės, kuriems nustatomas koronavirusas, siunčiami į vadinamąją karščiavimo kliniką. Tokia tvarka galioja jau senokai.
Ant netoliese esančios gimnazijos tvoros iškabinti vaikų piešiniai. Jų temos neturi nieko bendro su koronavirusu. Viename – Lietuvą simbolizuojanti mergina, seginti geltona, žalia ir raudona spalvomis margintą sijoną, žengia prie upės, o aplink ją plasnoja drugeliai. Kitame – moterys su vainikėliais džiaugiasi gyvenimu žalioje pievoje po žvaigždėmis nusėtu dangumi. Taigi, gyvenimas tęsiasi – vaikai laukia vasaros, lygiai kaip ir visi kiti.
Menas išgyventi
Šalčininkų rajono ligoninėje laisvai būtų galima filmuoti kiberpanko stiliaus filmą. Tušti vežimėliai tuščiuose koridoriuose, vienišos gėlės masyviose vazose, ką nors vis draudžiantys užrašai. Koronavirusine infekcija čia persirgo 20 proc. gydytojų ir 40 proc. slaugos darbuotojų. COVID-19 skyriaus ligoninėje nėra, tačiau mieste, kaip jau minėta, yra karščiavimo klinika, į kurią nukreipiami pacientai, kurie, kaip įtariama, gali būti užsikrėtę šia liga.
Vyriausiasis ligoninės gydytojas – Zbignevas Semenovičius. Tai žilagalvis, gerų akių vyras. Tik įvykiai, kurie aplinkui klostosi, labai daug gero nežada. Remiantis gydytojo žodžiais, trečiadienį, kovo 31 d., į karščiavimo kliniką buvo nusiųsti 9 pacientai, kadangi kilo įtarimų, kad jie gali būti užsikrėtę koronavirusu. Visiems buvo patvirtinta COVID-19 diagnozė.
„Sergančiųjų skaičius ėmė augti, be to, virusas „eina jaunyn“: vis dažniau užsikrečia jauni žmonės“, – teigia Z. Semenovičius.
Kovojant su virusu būtina gausinti medicinos darbuotojų gretas, tačiau jų trūksta. Karščiavimo klinikoje gali dirbti ne vyresni kaip 60-ies metų specialistai, bet iš rajono ligoninės ypač daug tokių neprisiųsi, kadangi gydytojų amžiaus vidurkis – 65 metai, be to, net juos čia sunku sulaikyti, nes rajono ligoninėse dirbančių gydytojų algos žemesnės už sostinės ligoninėse mokamus atlyginimus.
„O argi rajone gyvenančių žmonių mažesni skrandžiai?“ retoriškai klausia gydytojas.
Ant Z. Semenovičiaus darbo stalo – miniatiūrinis televizorius, skendintis tarp dokumentų, bloknotų ir knygų.
„Koką kalbą girdite? Rusų. Šituo kanalu – taip pat rusų, šituo – taip pat“, – komentuoja gydytojas junginėdamas kanalus.
Nors prenumeruojama 14 kanalų, nieko, išskyrus tai, kas rusiška arba baltarusiška, surasti nepavyksta.
„Kodėl mūsų žmonės nenori skiepytis? Ogi todėl, kad [Vladimiras] Putinas ir Batka šneka, jog rusiška vakcina – pati geriausia“, – aiškina Z. Semenovičius mostelėdamas į televizorių.
Paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje jis vadovavo lenkų frakcijai Lietuvos Seime. Tada mėgino purtyti vyriausybę už atlapų, atseit duokite pinigų Šalčininkų rajono televizijai, tada pavyks normaliai su žmonėmis susikalbėti. Deja, pinigų nedavė.
Z. Semenovičius atidaro knygų spintą, ant kurios kabo katalikiškas kryžius su Nukryžiuotuoju. Tarp knygų apie chirurgiją – Lietuvių liaudies dainų rinktinė, du bronziniai katinėliai, o šalimais – diskas su savo paties kurtais kūriniais. Žmogus, nuo 2003-iųjų vadovaujantis ligoninei, kaip paaiškėja, rašo dainas ir romansus lietuvių, lenkių ir rusų kalbomis. Konkrečiai Šalčininkuose esanti ligoninė su šituo jau neturi nieko bendro.
„Vieni čia visada pasiduoda polonizacijai, kiti – lietuvizacijai, o treti – rusifikacijai. Bet jei visi stotų išvien, už bendrą gėrį ir laisvę, išeitų didžiulė ateities Europa“, – svarsto gydytojas.
Pasaulis žengia progreso keliu, bet tuo pačiu metu tampa primityvesnis – štai kokią problemą įžvelgia Z. Semenovičius.
„Gydytojas šiais laikais prarado autoritetą. Internetu dabar tikima labiau nei gydytoju. O diktatoriai netaupo propagandai“, – sako jis.
Gretimame kabinete – ištisa peizažų ir portretų galerija, mat Z. Semenovičius dar ir piešia. Viename iš paveikslų pavaizduoti nukryžiuoti niekdariai ir Kristus. Visiškai nekvepia demokratija – kur jau ten. Imame samprotauti apie demokratiją pandemijos laikais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje nuo ryto iki vakaro justi gyva laisvės, lygybės ir brolybės idėja, bet naktį įsigali komendanto valanda ir griežtos baudos už pažeidimus. Koronavirusas privertė suabejoti, ar prigimtinė Vakarų piliečių laisvė gali būti neribota.
Kita vertus, čia ir ne Romos imperija – likimą galime pasirinkti. Per jėgą skiepytis niekas nevaro: žmonėms palikta teisė šito nedaryti. Z. Semenovičius mano, kad reikėtų nustatyti negriežtas, tačiau labai konkrečias ir privalomas taisykles. Nori dirbti mokykloje arba ligoninėje? Pateik skiepo pažymėjimą. Nesi pasiskiepijęs? Tai – tavo reikalas, bet dirbti negalėsi.
Pats Z. Semenovičius – pasiskiepijęs. Jam buvo suleista „Pfizer“ vakcina. Apie po skiepo tikėtinas šalutines reakcijas gydytojas, savaime suprantama, žino, bet vadovaujasi paprasta logika.
„Jei kam nors įgelia bitė, tai dar nereiškia, kad negalima užsiimti bitininkyste“, – sako jis.
Koronaviruso apraiškų gydytojas prisižiūrėjo į valias: matė jį per elektroninį mikroskopą, žino, kas gali laukti juo užsikrėtusiųjų, nes susidūrė ir su pacientais, ir su kolegomis. Praėjus metams nuo karantino pradžios, Z. Semenovičius vienareikšmiškai teigia, kad nepasiskiepijus kylanti grėsmė yra didesnė nei ta, kurią gali sukelti reakcija po skiepo.
Prieš atsisveikindamas Z. Semenovičius paleidžia savo kūrybos muziką. Tylime ir klausomės, kaip moteriški balsai tęsia monotonišką, ilgesingą melodiją. Senamadiškas lempos gaubtas, knygos, vokiškus malūnus vaizduojantys piešiniai... Viskas tarytum susilieja, ištirpsta minoriniuose garsuose, o šie nuskrieja tolumon – virš sprogdinti pumpurus pasirengusių medžių, Šalčininkų namukų stogų, tolumoje besišviečiančio miško. Kiek truks pandemija, negali atsakyti niekas.
O ką kalba žmonės?
Kadangi žmonės klaikiai nemėgsta fotografuotis, jų tenka klausinėti pagal seną madą – su bloknotu rankoje. Prie A. Mickevičiaus paminklo vaikštinėja solidaus amžiaus tėtušis su dukterimis.
„Skiepytis gal ir reikia. Šiaip nesu vakcinacijos šalininkas, bet, matydamas susidariusią padėtį, suprantu, kad teks“, – sako Jaroslavas Lenkevičius.
Prie sankryžos, šalia uždaryto gėlių kioskelio sustoja Jevgenija su trimis vaikais. Visi ketina eiti per gatvę.
„Neturiu nieko prieš vakcinaciją: rūpinuosi, kad vaikai būtų paskiepyti nuo ligų. Bet būtent nuo koronaviruso nesiskiepysiu, nes tos vakcinos nėra patikrintos laiko. Apie ilgalaikes pasekmes kol kas nežinome“, – sakė ji.
Ruslanas – vidutinio amžiaus vyras su veidą dengiančia juoda kauke.
„Man jokio skirtumo, ar vakcina „Pfizer“, ar „Sputnik“. Visos jos nepatikrintos“, – mano jis.
Užtat aštuoniolikametis Darius Ščimkonius, žengiantis aikšte su draugu, vakcinacijos iniciatyvai visiškai pritaria.
„Taip, skiepysiuosi. Taip, šitai būtina. Ne, nebijau“, – išpyškina jisai tarsi kareivis.
Sustabdau pagyvenusią moterį, vardu Stanislava. Prakaito lašeliai ant kaktos išduoda, kad ji galbūt prastokai jaučiasi.
„Nuodus į save leisti? Kam šito reikia? – sušunka ji netikėtai. – Tai joks ne virusas, o radiacija, nes vyksta branduolinis karas, tik mums nieko nesakoma. Dievulėliau, išgelbėk mus nuo vakcinacijos!“
Parkavimo aikštelėje stovinčio automobilio bagažinėje kažko ieško Česlava. Iš pažiūros jinai jaunesnė už Stanislavą.
„Sputniku“ gal ir galima pasiskiepyti, o ta amerikietiška, nuo kurios žmonės miršta, – jokiais būdais“, – išrėžia ji.
Pavyko pakalbinti ir į parduotuvės duris atsirėmusį Ramūną – tvirtą, energingą jaunuolį.
„Jei žmogus sveikas, nėra jokios prasmės skiepytis. Niekas nieko konkretaus nežino, niekas nieko nesako. Iš kur visa tai atsirado, taip pat neaišku“, – dėsto jis.
Epilogas
Tolimoje laukymėje, tarp perdžiūvusių kukurūzų stagarų nutūpė pailsėti baltų gulbių pulkas. Joms tai tikrai nerūpi nei mūsų kaukės, nei saugūs atstumai, nei draudimai. O prie rajono ligoninės sustatytuose šiukšlių konteineriuose kapstosi trys toli gražu ne per šviežiausios išvaizdos vyrukai. Va juos tai galima pakalbinti...
„Skiepytis? Velniai žino...“ – nutęsia vienas iš trejeto.
„Kurių galų mums vakcina, jei mes ir taip sveiki?“ – jam per petį šūkteli kitas.
Vyrai susikrauna į maišelį tuščius butelius ir stiklainius, pasikabina jį ant senutėlaičio dviračio rankenos ir oriai pasišalina.
