Bet Vakarų spaudoje vis daugiau straipsnių apie nuovargį remiant Ukrainą, kad, pavyzdžiui, amerikiečių prezidentas susiduria su iššūkiu – mažėjančia amerikiečių parama ginkluojant Ukrainą.
„Pasirodo signalų, kurie gali kelti nerimą. Atrodo, kad dabar yra tokios dvi stovyklos: viena yra pergalės, o kita – nepralaimėjimo stovykla, ką tai bereikštų.
Man atrodo, nėra nepralaimėjimo be pergalės, jeigu nėra pergalės, tada nėra laimėjimo“, – teigė premjerė Ingrida Šimonytė.
Pasikeitė amerikiečių nuotaikos
Trečią invazijos mėnesį pernai gegužę didžioji dauguma amerikiečių (60 proc.) sakė, kad reikia remti Ukrainą, dabar tokių liko 48 proc.
Daugėja amerikiečių, kurie galvoja, kad JAV parama Ukrainai yra per didelė – prieš metus tokių buvo 7 proc., dabar jau – 26 proc.
50 proc. amerikiečių mano, kad reikia remti Ukrainą iki pergalės, bet beveik tiek pat – 46 proc. – mano, kad parama turi būti ribota.
Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad esminė problema – ne nuovargis, o iššūkiai Vakarams užkurti masinę naujų ginklų gamybą.
„Nuovargis čia nėra tinkamas žodis. Aš manau, kad ne nuovargis yra problema, – sakė šalies vadovas. – Tačiau gynybos pramonė yra tokia, kokia yra, ir tam tikri papildomi pajėgumai tikrai labai praverstų.“
Ukrainai jau tiekiami Vakarų tankai, toliau – skrendančios raketos, kalbama apie naikintuvus.
Anonimiškai kalbantys Vakarų diplomatai užsimena ir apie tai, kad Ukraina neviešai spaudžiama su moderniais Vakarų ginklais pereiti į kontrpuolimą ir išvaryti rusus. O jei tai nepavyktų, tolesnė Vakarų parama gali būti komplikuota.
„Dideli lūkesčiai dėl kontrpuolimo, kurį turbūt planuoja Ukrainos ginkluotosios pajėgos, ir jos geriausiai žino, matyt, ir kada, ir kur, ir kaip, ir visas kitas detales“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Tiesa, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad tiekdami ginklus Vakarai jokių tikslų Ukrainai nekelia.
„Ne, tokių sąlygų nebuvo, apie jas niekas nekalbėjo. Ukrainiečiai savo karines operacijas planuoja patys, vykdo patys, kraują lieja patys“, – pažymėjo ministras.
Anušauskas: reikia keisti mąstyseną
Anot jo, yra priešingai – Vakarai ima suprasti, kad remti Ukrainą reikės ilgiau, nei planuota.
„Reikia visoms šalims savo mąstyseną pakeisti šita linkme. Karas gali greitai nesibaigti, o remti Ukrainą reikės gana ilgai“, – pastebėjo A. Anušauskas.
Vakarų lyderiai kartoja pažadą, kad rems Ukrainą tiek, kiek reikės.
„Dabar visi žinome paprastą tiesą: karas gali baigtis rytoj, gali baigtis ir šiandien, jei prezidentas V. Putinas taip nuspręstų. Jis karą pradėjo, jis gali ir nutraukti“, – komentavo JAV valstybės sekretorius Anthony Blinkenas.
Praėjusią savaitę tai tiesiogiai pasakyta ir rusams aukščiausiu lygiu nuo invazijos pradžios, kai pirmą kartą per metus susitiko amerikiečių ir rusų diplomatijos vadovai.
„Padėkim ant vienos svarstyklių lėkštelės Rusiją su jos ribotomis galimybėmis, kad ir kaip koncentruotų jie savo pastangas karui finansuoti, – vis dėlto tai yra riboto ekonominio galingumo valstybė. Ir kitoje svarstyklių lėkštelėje padėkime Vakarus – vieningus Vakarus, tai yra netolygūs dalykai“, – vertino G. Nausėda.
„The Wall Street Journal“: Ukrainos nuostoliai gali tapti nepakeliami
Karas gali baigtis tik prie derybų stalo. Ši Vakarų šalių frazė erzina ukrainiečius ir jų rėmėjus, kurie viską nori išspręsti mūšio lauke. Bet net ir laimėjus karą kalbėtis teks – dėl paliaubų ar net taikos. O su Rusija Ukrainai teks toliau gyventi. Kaip tai atrodys, jei Kremlius ir toliau kels grėsmę? Kyjivo siekis – NATO narystė, bet vis rimčiau svarstoma realesnė alternatyva. Ji rizikinga.
„Mes kartojame, kad Rusija negali laimėti. Bet ką tai reiškia? Jei karas tęsis dar ilgai ir tokiu intensyvumu, Ukrainos nuostoliai taps nepakeliami“, – vieną Prancūzijos pareigūną citavo leidinys „The Wall Street Journal“, kuriame pagrindiniu akcentu tapo Londono, Berlyno ir Paryžiaus esą siūlomas bei amerikiečių neva remiamas saugumo paktas Ukrainai.
Šis paktas užtikrintų labai aiškias saugumo garantijas Kyjivui: susitarimą pasirašiusios šalys ne tik įsipareigotų ilguoju laikotarpiu remti Ukrainą, kas pakeistų dabar galiojantį bet abstraktų „remsime tiek, kiek reikės“ principą, bet ir leistų ukrainiečiams gauti pažangiausią Vakarų šalių ginkluotę jau po to, kai baigsis karas.
Be to, saugumo garantijos numato konkrečius susitarimus, kaip, kada jį pasirašiusios šalys reaguotų į potencialiai naują Rusijos agresijos bangą, – tokia tikimybė yra labai reali, net formaliai sustojus dabartiniam karo etapui.
Toks planas esą gali būti patvirtintas Vilniuje liepą vyksiančiame NATO viršūnių susitikime ir tai būtų ypač simboliška, mat Ukraina neslepia savo siekio tapti Aljanso nare, o dalis pastarųjų lygiai taip pat neslepia savo skeptiškumo dėl tokių perspektyvų. Be visų Aljanso narių pritarimo jokia narystė nėra įmanoma. Todėl tai esą būtų tam tikras kompromisas – kad ir ukrainiečiai jaustųsi nenuskriausti, o ir Ukrainos NATO bent kol kas nenorinčios matyti šalys liktų patenkintos.
Šiuo metu, kai Rusija intensyvina savo operacijas Ukrainoje, o pastaroji rengiasi galbūt svarbiausioms per visą karą pavasarinėms kontratakoms, tokie saugumo paktai yra labai tolima perspektyva, tad kalbėti apie tokią ateitį atrodo per anksti. Bet anksčiau ar vėliau kalbėti teks.
Dilemų, kas ir kaip užtikrins ilgalaikį Ukrainos saugumą, kils ne tik ukrainiečiams, bet ir planą siūlančioms pačioms Vakarų šalims, mat su jų siūlomais įsipareigojimais esama rizikų, kurias jau dabar galima numatyti, o ir dar gali kilti papildomų.
Visą „LNK žinių“ reportažą apie Vakarų paramą Ukrainai žiūrėkite čia:
