– Sutinkate, kad esate skandalo Kaune kurstytojai?
N. Puteikis: ne, mes gaisrininkai. Mes užpylėme gaisrą. Jeigu nebūtume suorganizavę piketo Kaune ir žiniasklaidos dėmesio, jeigu Mindaugas Puidokas nebūtų veržęsis į posėdį, vaikų nebūtų atidavę tą dieną.
– Jūs taip manote?
N. Puteikis: aš žinau, aš turiu šaltinių komisijoje. Tada būtų pradėjusi važiuoti Lietuva į Kauną ir tada būtų ne Garliava, o iš dešimt kartų padauginta.
– Pone Puidokai, jūs sutinkate, kad kurstėte skandalą?
M. Puidokas: aš sutinku, kad vykdžiau savo pareigą kaip Vilijampolės–Aleksoto vienmandatės apygardos narys. Į mane buvo kreiptasi ir mano pareiga yra ginti savo rinkėjus.
– Ginti rinkėjus pačiam tiesiogiai, savo kūnu?
M. Puidokas: taip, jeigu reikia tai ir taip. Viešosios politikos dalis yra ir parlamentinė kontrolė. Mane įgaliojo tauta, mano rinkėjai man suteikė mandatą. Į mane buvo kreiptasi ir aš pradėjau tą situaciją nagrinėti. Aš ne iš karto įsikišau, bet kai pamačiau, kad yra tiesiogiai meluojama iš vaiko teisių apsaugos tarnybos pusės, tada nusprendžiau reaguoti.
– Bandykime šiek tiek bendriau pakalbėti apie tą kurstymą. Ar ne jūs prisijungėte tik tada, kai istorija atsidūrė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio centre? Ar ne jūs kalbėjote ne apie faktus, o apie emocijas? Ar ne jūs spaudėte pareigūnus priimti sprendimus, kurie, jūsų nuomone, yra reikalingi, nors jūs tam neturite kompetencijos?
N. Puteikis: visų pirma, kiekvieno piliečio pareiga yra ginti Lietuvą nuo nacių. Šioje istorijoje veikia nacių pažiūrų gerbėjas, kuris dirba valstybės tarnyboje. Su vaiko teisių apsauga dirba žmogus, kuris teistas už psichologinį smurtą prieš kaimynus, už keiksmažodžius, jis devynis kartus baustas dėl kitų administracinių nusižengimų. Jis iš valstybės pavogė 300 tūkst. litų, jam valstybė skyrė 20 tūkst. litų baudą – jis jos nesumokėjo. Ministras sako, kad toks žmogus gali dirbti. Tai ministrui galima ir daugiau tokių asmenų pasiūlyti darbui su vaikais...
– Tai iš tiesų gali būti problema. Bet aš kalbu ne apie tai, pone Puteiki. Gali susidaryti įspūdis, kad jūs tiesiog norėjote pasišildyti, kaip politikai, prie šeimos tragedijos?
N. Puteikis: nesutinku. Visada važiuoju ginti silpnesnio, tik žiniasklaida ne visada tai nušviečia.
M. Puidokas: ta situacija tikrai buvo sudėtinga. Aš bandau įsivaizduoti, kaip tėvas, kaip elgčiausi tokioje situacijoje. Jūs laikote vaiką, norite jį nuraminti, o jums jį plėšia iš rankų, praeiviai ramina situaciją. Tai daugeliui turbūt, būnant karštesnio būdo kaip aš, ši situacija pasibaigtų baudžiamąja byla. Aš būčiau tai palaikęs smurtu prieš mano vaiką. Tai yra normali, gynybinė bet kurio žmogaus reakcija – savisaugos instinktas. Tarnybos neturėtų pastatyti žmonių į tokias situacijas. Paskui klausia, kodėl žmonės nenori bendradarbiauti? Kaip žmogus norės bendradarbiauti, jeigu jo žmoną neteisingai išvadino girtuokle, o iš jo rankų plėšia jo sūnų.
– Ar jūs tokiu būdu pateisinate smurtą prieš vaikus? Ar jūs apskritai pateisinate smurtą?
M. Puidokas: žinoma, ne. Čia yra problema daug gilesnė. Įstatymą mes priėmėme ir reforma yra labai reikalinga, smurto pateisinti mes negalime, bet privalome pirmiausiai daryti tai, kas, pavyzdžiui, yra daroma Danijoje – dirbti su visa šeima. Ir vaiko paėmimas privalo būti kraštutinė priemonė, ką įstatymas ir skelbia. Bet, deja, kol kas mes nesame ta valstybė, kurioje valstybės tarnautojai sugebėtų plačiai interpretuoti įstatymą. Jie interpretuoja ta linkme, kad pradžioj paimam vaiką, o tada jau galvosime ką daryti. O reikėtų pirmiausiai nuraminti šeimą, suteikti jai pagalbą, ją mokyti, šviesti, o tik tada taikyti kraštutines priemones, jei kitos nepavyksta.
– Pone Puteiki, jūsų nuomone, kaip tą bevadinsim – trinktelėti, pliaukštelėti, kepštelėti – yra normali situacija?
N. Puteikis: ne, jokiu būdu negalima. Bet...
– Jūs pats esate mušęs savo vaikus?
N. Puteikis: ne, bet esu vieną kartą nuo tėvo gavęs – kepštelėjo. Tada mama jį nusivedė į kitą kambarį, atidrožė ir daugiau tokių dalykų nebuvo. Aš griežtai prieš kepštelėjimus. Bet noriu apie tą kepštelėjimą vaiko teisių tarnybos pacituoti. Rugsėjo 29 d., liudininkė Jurgita Lukienė su vyru važiavusi mašina matė vaikų paėmimo epizodą ir štai ką ji rašo ministrui: „iš vaiko teisių moteris elgėsi pakankamai ramiai, tačiau specialisto balsas buvo grubus. Griebė vaiką jėga. Tėvas, laikydamas rankose vaiką, priešinosi. Taip elgtis negalima, kaip elgėsi vaiko teisių specialistas. Galima ramiai viską paaiškinti. Labai suprantu tą tėvą, nes apti nežinau, ką tokioje situacijoje daryčiau. Tuo metu gal atrodytų geriausia mintis bėgti. Todėl reikia ramiai ir įtikinamai išaiškinti situaciją. Todėl netoleruoju tokio jūsų darbuotojų elgesio, kai kalbama apie smurto ir prievartos draudimą, o jie patys tai naudoja“ Tai būtent, aš nepateisinu kepštelėjimų, bet jų neturi taikyti ir vaikus paimantys asmenys.
– Dar vienas dalykas. Jūs, pone Puidokai, sakote, kad vaiko teisių kontrolierė turi palikti darbą, kaip ir vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė. Po naujo įstatymo įsigaliojimo yra paimta apie 1000 vaikų. Taip, gali būti, kad čia yra apie ką padiskutuoti, kad buvo kažkokių pažeidimų ir t.t. Visa sistema, jūsų nuomone, veikia blogai vien dėl to, kad susipažinote su vienu atveju?
M. Puidokas: gink Dieve, aš susipažinau su daugybe atvejų ir iš visos Lietuvos. Aš vien Kaune turiu tokių absurdiškų atvejų, kai, pavyzdžiui, yra 4 vaikus turinti šeima. Trys vaikai: mėnesio amžiaus, pusantrų metukų ir septynių metukų vaikai gyvena su mama, o ketvirtas vaikas yra paimtas ir jau metus laiko neatiduodamas. Tai kokia gaunasi situacija? Kad trims vaikams yra saugu toje aplinkoje, o ketvirtajam jau ne?
– Taip, bet, pone Puidokai, jūsų darbas yra kurti įstatymus ir teisę.
M. Puidokas: mes turime įvesti saugiklius. Tas įstatymas, kuris svarbus, atneša blogus rezultatus, nes jis įgyvendinamas norvegiška dvasia. Ta dvasia yra bloga.
– Bet jūs pats balsavote už šį įstatymą, kuris dabar veikia.
M. Puidokas: taip, bet įstatymas kalbėjo apie tai, kad mes turime taikyti vaiko atėmimą kaip kraštutinę priemonę. O neįvedus saugiklių paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, tėvai neturi teisės į advokatą. Kol advokato neišprašo iš posėdžio – posėdis neprasideda. Tai yra nuolatinė praktika. Toliau – konfidencialumas. Jis turėjo galioti vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, o dabar taikomas tėvams. Jie yra gąsdinami, kad jei kalbės – neatgaus vaikų.
N. Puteikis: jiems davė pasirašyti įsipareigojimus, kad jeigu jie kam nors praneš, visuomenei ar žiniasklaidai, kad iš jų vaikai paimti – jie vaikų neatgaus.
– Nežinia, ar jie tai pasirašė. Praėjusioje laidoje kalbėjau su advokatu, esą tėvas sako, kad kažką davė pasirašyti, nežinau ką. Bet atitrūkim nuo šios situacijos. Seimo nariai eina į vaiko teisių apsaugos tarnybos posėdžius, reikalauja, kad tarnybos pareigūnai, kurie yra šios srities specialistai, priimtų konkrečius sprendimus...
N. Puteikis: Mindaugas yra tos apygardos Seimo narys. Jis norėjo ten įvesti du liudininkus – kaimynus, kurie liudija, kad ta šeima yra visiškai tvarkinga. Mes įstatymą priėmėm protingiems žmonėms, turintiems gailesčio jausmą ir proto. Jeigu praeiviai iš šono atrodo, kad perteklinę jėgą naudoja tarnybų pareigūnai, ir ji rašo tai liudydama ministrui, tai ministras juos dangsto. Dangstė tą nacį iki šios akimirkos.
– Pone Puteiki, juk sutiksite, kad ta šeima turi advokatą, jis tuos veiksmus apskundė...
N. Puteikis: visa tai pradėjo vykti tik po mūsų. Tik po to, kai mes nuvažiavome į Kauną. Jie bijojo apie tai kalbėti, tik kiti žmonės nutekino tą informaciją. Advokatai atsirado tik tą dieną, kai mes nuvažiavome į Kauną.
– Ar, jūsų nuomone, yra normalu, kad Seimo nariai eina į tarnybų posėdžius, kai tik užsinori?
N. Puteikis: aišku, kad nenormalu eiti į visus posėdžius. Tačiau normalu tais atvejais, kai matyti, kad valstybės tarnyboje yra didžiulė spraga.
– Jeigu šis atvejis nerūpėtų žiniasklaidai, ar jūs tenai būtumėt?
N. Puteikis: aš važiavau visada ir visada važiuoju ginti žmonių. Žiniasklaida 1 proc. to parodo. Mindaugas yra tos apygardos vienmandatininkas. Mes turime teisę į parlamentinę kontrolę. Ta teisė yra užtvirtinta Konstitucijoje ir Seimo statute. Mes tą parlamentinę kontrolę ir vykdėm. Tikrinom, kaip veikia tarnybos ir naujasis įstatymas.
M. Puidokas: jeigu nebūčiau gyvai pamatęs, niekada nebūčiau patikėjęs, kad šitame įstatyme yra tokių trūkumų. Yra gausybė problemų. Jeigu mes įvesime tuos saugiklius, tuomet bus taikomas daniškas modelis ir visai šeimai suteikiama kompleksinė pagalba.
– Ar jūs išspręsite visus atvejus?
N. Puteikis: bet šitą išsprendėme.
M. Puidokas: šitą išsprendėme ir daugybė tėvų dabar išdrįso pradėti kalbėti.
– Duok Dieve tie tėvai užaugins tuos vaikus sveikus ir laimingus. Bet jeigu jiems kas nors atsitiks, jūs prisiimsite atsakomybę?
N. Puteikis: taip.
M. Puidokas: žinoma.
– Kaip? Kokią atsakomybę? Kas jums gali atsitikti – žaibas trenks? Nieko nebus.
N. Puteikis: mes pirmiausiai išgelbėjome Kauno vaikus nuo nacio, kurio darbą ministerija slėpė.
M. Puidokas: reikia kalbėti apie esmę - ką daryti, kad to nebūtų? Mes turime keisti įstatymą, turime padaryti pakeitimą civiliniame procese, kad tokios bylos skubos tvarka būtų vykdomos žodžiu. Tokiu atveju kiekvienai tokiai šeimai bus suteikiamas advokatas.
– Jūs gi esate valdančios frakcijos nariai. Yra teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuriam vadovauja jūsų frakcijos narė. Ji gali inicijuoti įstatymų pakeitimus.
M. Puidokas: mes ir inicijavome darbinę grupę. Iš jos ir tikimės, kad atsiras poįstatyminių aktų pataisymai. Ir tokių situacijų tuomet turėsime labai mažai.