„Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“, – savo dienoraštyje rašė Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis, kurio per stebuklą išlikęs dienoraštis pagaliau sugulė į lietuviškai išleistą knygą „Vilniaus geto dienoraštis“.
© DELFI / Orestas Gurevičius

Dienoraštyje rasime ir kraupius vaiko liudijimus apie lietuvius žydšaudžius – Icchokas susirietęs drebėjo sandėliuke ant lentų, o po juo vaikščiojo ir žibintuvėliais švietė sugauti norėję lietuviai.

Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš kalba Icchokas įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje. Lietuvių ir jidiš kalbomis išleista knyga savaitgalį pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

Namas išlikęs iki šių dienų

Dienoraščio vertėjas ir tyrėjas literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas pasakojo, kad tokių dokumentų pasaulyje yra apie 50. Vienas žinomiausių ir labiausiai pripažintų – Amsterdame rašytas Anos Frank „Dienoraštis“.

„Daug metų žinojome, kad ir Vilniaus gete parašytas vaiko dienoraštis, panašaus amžiaus, kaip ir Ana Frank – 14-15 metų berniuko paauglio I. Rudaševskio liudijimas, jo dokumentas“, – sakė M. Kvietkauskas.

Jau anksčiau dienoraštis išleistas hebrajų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Kol dienoraštis pasirodė lietuviškai, užtruko gana ilgai. I. Rudaševskis dienoraštyje rašė: „Man atrodo, kad žodžiai ant popieriaus dega krauju“. Būtent toks, sakė M. Kvietkauskas, ir yra šis tekstas, kuris negali palikti abejingų. Tai žodžiai vaiko, kurio kūnas guli kažkur masinėje kapavietėje Paneriuose.

Dienoraščio originalas, išsaugotas kone stebuklingu būdu, saugomas Niujorko JIVO institute, kuris iki II pasaulinio karo veikė Vilniuje. Institutas suteikė teisę publikuoti originalius dienoraščio vaizdus ir naudotis originaliu rankraščio tekstu.

Gimęs 1927 gruodžio 10 d., I. Rudaševskis gete sulaukė 15 metų – sulaukti 16 gimtadienio nebuvo lemta. Berniukas buvo tikras vilnietis, gyveno Pylimo g. 51 name, 4 bute, kartu su tėvais. Minėtas namas, su tuo pačiu numeriu, išlikęs ir šiandien. Dauguma prie Halės turgavietės esančio namo gyventojų buvo žydų šeimos.

Šeima buvo nelabai turtinga, bet inteligentiška – iš Molėtų kilęs tėvas buvo spaustuvininkas tipografas, dirbo didžiausio tarpukario Vilniaus dienraščio „Vilniaus diena“ spaustuvėje.

Icchoko mama Rachelė, kurią šeima vadino Roza, buvo kilusi iš Kišiniovo. Pasak M. Kvietkausko, sunku pasakyti, kodėl jos šeima po I pasaulinio karo atvyko į Lietuvą. Mamos brolis dirbo „Vilniaus dienos“ administratoriumi.

„Taigi ši šeima buvo susijusi su žydų spauda, taip pat literatūriniu gyvenimu. (…) Tai yra inteligentijos aplinka, inteligentijos šeima ir tas paaiškina, kodėl Icchokas ėmėsi rašyti gete dienoraštį. Jis buvo labai apsiskaitęs vaikas, turėjo puikų išsilavinimą, įgytą realinėje žydų gimnazijoje Rūdninkų gatvėje, kur dabar šaligatvio plytelėje yra įstatytas atminimo akmuo Icchokui, sukurtas vokiečių menininko. Berniukas iš tikrųjų turėjo didelį meninį talentą, paskaičius jo tekstus nustebina ir jo išmintis, ir jo noras stebėti žmones. Stebėti pasaulį gete, stebėti, kas vyksta, pamatyti ir užfiksuoti nedideles detales. Tai yra meninis pastabumas ir kai kurie tekstai stebina lyg ir dėl grožinės prozos kokybės“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

Rašo ir apie lietuvius žydšaudžius

Deja, vaikas kartu su visa šeima sušaudytas Paneriuose. Dienoraštis baigiasi 1943 m. balandžio 7 dieną, kada gete prasidėjo nauja žudynių Paneriuose banga.

„Icchoko liudijimai labai svarbūs mums suvokti geto tikrovę. Viena tų skaudžiausių tiesų, kurias iki šiol turime įsisąmoninti, ir dienoraštis tą aiškiai nedviprasmiškai sako – tai yra lietuvių dalyvavimas Holokauste, lietuvių žydšaudžių vaidmuo.

Dienoraštyje matyti, koks tas vaidmuo buvo baisus. Yra scenos, kaip žydšaudžiai traukia žmones iš slėptuvių, kaip lietuviai žydšaudžiai ieško to paties berniuko, kaip jis dreba susirietęs sandėliuke ant lentų, o po apačia vaikšto lietuviai šviesdami žibintuvėliais ir nori tą berniuką sugauti“, – pasakojo M. Kvietkauskas. Beje, vaikas kritiškai žvelgia ir į paties geto gyvenimą, bendruomenės situaciją, geto policininkus žydus vertina kaip atskirą kastą, kurie dalyvauja prievartos mechanizme.

Mindaugas Kvietkauskas
Mindaugas Kvietkauskas
© DELFI / Orestas Gurevičius

M. Kvietkausko teigimu, liudijimai gali būti nepatogūs įvairioms pusėms, tačiau tai yra vaiko balsas ir vaiko tiesa.

I. Rudaševskio dienoraštis buvo stebuklingai išgelbėtas. Jo metais jaunesnei pusseserei Sorei Vološin pavyko išlikti gyvai – ji su šeima nuvežta į Panerius, mama mergaitei pasakė bėgti į mišką, ši liko nenušauta, ją priglaudė ūkininkai, vėliau ji pateko į partizanų būrį ir sulaukė mūšių dėl Vilniaus pabaigos. 1943 m. liepą Sorė atėjo į namą Dysnos gatvėje, kur buvo slėptuvė. Dienoraštį pusseserė atrado dulkėse, purve. Ji dienoraštį paėmė, perskaitė ir įteikė gete gyvenusiems, po karo į Vilnių grįžusiems poetams Abraomui Suckeveriui ir Šmereliui Kačerginskiui. Taip dienoraštis buvo išgelbėtas ir pirmiausia publikuotas Izraelyje jidiš kalba.

Knyga, su kuria negalima ginčytis

Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė sukūrė ypatingą knygos dizainą – viršeliuose pavaizduotas perskeltas berniuko veidas, simbolizuojantis jo perskeltą likimą. Atvertus knygą, veidas susijungia.

Sorbonos universiteto doktorantė Akvilė Grigoravičiūtė rengė dienoraščio jidiš tekstą. Jos nuomone, tai viena gražiausia jidiš knygų, pasaulyje išėjusių per pastaruosius 20-30 metų.

„Ši knyga turėjo būti išleista labai seniai. Jei manęs kas paklaustų, kodėl ji išleista dabar, formaliai atsakyčiau, kad ji skirta Vilniaus geto sunaikinimo 75-mečiui, bet pati negalėčiau atsakyti, kodėl šios knygos anksčiau neišleidome. Žinote, kartais svarbiausi darbai lieka nepadaryti arba padaromi ne laiku“, – teigė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky
Faina Kukliansky
© DELFI / Orestas Gurevičius

Jos aiškinimu, knyga autentiška, su ja negalima ginčytis – tai yra tai, ką parašė geto sunkumus iškentęs parašė vaikas. F. Kukliansky teigimu, pati knyga jau yra meno kūrinys. Be to, ją patogu skaityti vaikui. F. Kukliansky nuomone, M. Kvietkauskas su komanda padarė daugiau nei visos Holokausto švietimui skirtos Lietuvos komisijos.

F. Brancovskaja: man tai nepaprasta dovana

Buvusios Vilniaus geto kalinės Fanios Brancovskajos sesuo draugavo su I. Rudaševskiu. Icchokas buvo sesers bendraklasis, jo F. Brancovskaja nepažinojo, bet gerai pažinojo jo pusseserę.

„Man šis lietuviškas leidimas yra nepaprasta dovana, pirmą kartą dienoraštį skaičiau išspausdintą žurnale „Aukso grandis“ Izraelyje ir negalėjau patikėti šio berniuko išgyvenimais. Dienoraštyje jis rašo apie man labai artimus dalykus, ypatingai apie mokytojo Jokūbo Geršteino, kuris Vilniaus žydų realinėje gimnazijoje dėstė jidiš kalbą ir literatūrą, taip pat buvo gimnazijos choro chorvedys, mirtį gete“, – kalbėjo F. Brancovskaja.

Fania Brancovskaja
Fania Brancovskaja
© DELFI / Orestas Gurevičius

I. Rudaševskis dienoraštyje aprašo, kaip sunkiai mokytojo mokiniai išgyveno jo mirtį. Beje, F. Brancovskaja pastebėjo, kad nors vokiečiai Vilniaus gete nužudė dešimtis tūkstančius žmonių, tačiau jei žydas gete netyčia mirdavo sava mirtimi, būdavo laidojamas žydų kapinėse.

„Kai skaičiau apie žydų vaikus, lydinčius mokytojo karstą iki geto vartų, nes toliau jiems eiti buvo uždrausta, įsivaizdavau, kad einu kartu su jais. Kai skaičiau apie mokytojo mirčiai paminėti skirtą vakarą Vilniaus geto teatre, taip pat galvojau, kad esu ten“, – kalbėjo buvusi gero kalinė.

F. Brancovskajos teigimu, Vilniaus gete žydus buvo bandoma ne tik sunaikinti fiziškai, bet ir sunaikinti jų kultūrą, istoriją. To padaryti nepavyko.

Rugsėjo 23-iąją sukaks 75 m. nuo Vilniaus geto sunaikinimo.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Palangą užplūdo poilsiautojai: vasaros kurorto šventė žmones sukvietė į begalę pramogų (10)

Palangoje savaitgalį oficialiai paskelbus vasaros kurorto pradžią, čia sugužėjo begalė...

Atviras Justino Jankevičiaus interviu: šlovė baigsis ir vėl pardavinėsiu laikraščius sankryžoje (14)

Nors iš humoristo darbo galima užsidirbti, tai nėra profesija, LRT RADIJUI sako humoristas...

Lietuvą „brangakmeniu“ vadinantis Daviesas: daug NBA krepšininkų nesugebėtų žaisti Eurolygoje (58)

Vienu maloniausių šio sezono Lietuvos krepšinio gerbėjų atradimų tapęs Kauno „Žalgirio“...

Lietuvai stojant į turtingųjų klubą, išaiškėjo niūri statistika: „sublizgėjom“ antirekordais   (458)

Turtingųjų valstybių klubu pakrikštytoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (...

Tokių kaip šis gydytojas Lietuvoje – vienetai: gyvybes gelbsti smegenų trombus ištraukdamas per kirkšnį (72)

Išeminio insulto metu smegenų arteriją užkišus trombui , pradeda žūti smegenų ląstelės....

Maudynių sezonas: kur geriau nekišti kojos? (17)

Nuo balandžio lepinanti saulė jau įšildė daugumą vandens telkinių, tačiau hidrometeorologai...

Deginti pinigus yra nelegalu, bet tai padarius nutiktų keistas dalykas (115)

Deginti pinigus yra neprotinga. Tačiau ar žinojote, kad pinigų deginimas gali būti filantropijos...

„Džiaugsmo gimnastikos“ konkurso transliacija

Festivalio „Sportas visiems“ visiems „Džiaugsmo gimnastikos“ konkurso transliacija....

Pikul žaidžia atviromis kortomis: apie santuokos užkulisius ir kitus galimus Jasaičio romanus su žinomomis moterimis (310)

Pastaruoju metu kone visa lietuva stebi skaudžią dviejų žmonių santykių dramą. Susipykę...

Paaiškino, kodėl stiuardesės laiko rankas už nugaros (11)

Žmogų visada traukė dangus. Galbūt dėl to stiuardesės ir pilotai kelia didesnį...