Ne, kalbėti reikia ne tik apie tai, kiek pabėgėlių galima priimti. Ir klausti ne „ką su jais daryti“ ar juo labiau „kas kaltas“ – šie klausimai kelti nesyk, o atsakymų ir priežasčių daug. Žmonės bėga dėl, galima sakyti klasikinių priežasčių: karo, bado ir maro.
Šiuos faktus žinome, bet žinodami jaučiamės bejėgiai – norėti taikos pasaulyje yra gražu, bet juk ne visi ruošiamės misių konkursui, tiesa? Užkirsti kelią karams ir pasiekti taiką – milžiniškų pastangų, išteklių ir laiko klausimas, tikrai ne misių nosims.
Verčiau galvoti racionaliai, o tai įmanoma, tik suvokus pabėgėlių krizę, kaip bet kokį kitą procesą, su sudėtinėmis dalimis. Taip, tai yra procesas. Ir ne bet koks, o gerai organizuotas, tikslingas, veikiantis, lyg tarsi gerai alyva suteptas mechanizmas.
Tad ką verta žinoti apie pabėgėlių krizę ir nesiblaškyti politikų bei įvairaus plauko veikėjų eskaluojamuose aistrų vandenyse? Kelis esminius dalykus.
Kodėl svarbu suprasti pabėgėlio širdį?
Pirmiausia, daugelis mūsų visiškai nesupranta kas yra pabėgėlis. Ir taip yra nebūtinai, kad dalis mūsų, 25 metus gyvenančių nepriklausomoje, neišvengiamai turtėjančioje šalyje būtume tamsuoliai. Yra ir tokių, ir tokių, kurie tiesiog pamiršo savo – kaip pabėgėlių tautos istoriją.
Taip, kalbant apie pabėgėlius iš karo niokojamos Sirijos mėgstama pabrėžti, kad būtent lietuviai buvo tie, kurie masiškai bėgo į Vakarus ir po Pirmojo ir ypač po Antrojo pasaulinių karų. Šimtais tūkstančių, dažniausiai be nieko, tik su viltimi rasti ramybę nuo karo siaubo, nacių ir sovietų žiaurumų. Ir tai tiesa. Bet daugeliui mūsų tai tėra tolima, reikšmingos emocinės jungties neturinti praeitis ir jos vienintelis ryšys - išeiviai, kuriuos lengviausia įsivaizduoti šnekančius kiek juokingu akcentu.
Daugeliui mūsų šiandieniniai pabėgėliai – tamsi, beformė kvaila masė. Kodėl jie bėga iš savo šalies, savo miesto, savo namų? Kodėl viską meta ir rizikuoja savo, artimųjų gyvybe, ryžtasi dažnai mirtinai kelionei į Europą per kalnus, jūras? Negi tie visi pabėgėliai – pusgalviai? Negi jie nežino, kad Europa ir taip perpildyta, neturime čia jiems visiems vietos, o mes tai iš viso ne tokie turtingi.
Toks mąstymas tyliai prasiveržia dažnam lietuviui.
Bet mes, lietuviai, galvojame kiek kitaip. Tiesa, klystame. Ir ne todėl, kad užjaučiantis europietis būtų teisesnis. Bet todėl, kad nesuprantame pabėgėlio psichologijos. Ją galima iliustruoti kiek netikėtu pavyzdžiu - puikios Maxo Brookso knygos „Pasaulinis zombių karas“ ištrauka. Beje, knygoje pateiktas šiuo metu itin populiaraus zombių žanro scenarijus – tik rūbas socialiniams pjūviams. Pavyzdžiui, kaip elgiasi visuomenė masinės krizės metu? Visiškai prognozuojamai. Ne išimtis ir pabėgėliai.
Knygos herojus bando suvokti krizės metu kilusio masinio pabėgėlių masto bei zombių viruso paplitimo po pasaulį priežastis. Viena priežasčių – pabėgėliai, tarp jų ir infekuotieji niekada nenustojo bėgti, nes tikėjosi, kad ten, Vakaruose bus išgydančių vaistų. Argi ne naivus tikėjimas? Čia ir esmė.
„Tu nesupranti pabėgėlio širdies ar ne? Tie žmonės buvo beviltiškoje padėtyje. Jei turėtum mylimą žmogų ir žinotum, kad yra bent plaukelis vilties kurioje kitoje šalyje, argi nepadarytum visko, kad ten nusigautum? Negi nenorėtum tikėti, kad yra vilties?“, - tai yra išgalvoto prekeivio žmonėmis žodžiai, bedantys tiesiai į dešimtuką.
Viltis gali būti kvailių motina, bet tai kartu yra vienas universaliausių, tauriausių ir nemariausių žmonijos bruožų. Tai yra ir vienas pagrindinių pabėgėlių variklių. Žmonės bėgs, net jei visą Europą juos spygliuota viela, Viduržemio jūra virs minų lauku, o zonose, iš kur plūsta pabėgėliai bus išbarstyta šimtai tonų informacinių lapelių su užrašais „nebėkite, mes jūsų nelaukiame“.
Gyvatė su penkiomis galvomis
Kita tiek knygos herojaus, tiek daugelio pabėgėlių krizės nesuprantančių žmonių klausimo priežastis - visuomet atsirasdavo tų, kas padėdavo pabėgėliams. Ne už dyką, žinoma.
„Surenki juos ir laikai, kol negauni pinigų. Arabų ir Europos šalys susijusios ir visur atsiranda žmonių, kuriems skiriami vaidmenys. Kažkas pabėgėlius paima, perveža, įlaipina. Prekeivių žmonėmis neįmanoma sustabdyti, nes jei vienas miršta ar sulaikomas, jo vietą užima kitas. Tai lyg gyvatė su penkiomis galvomis“, - tarsi apie pliušinių meškiukų kontrabandą kalbėjo itališkai kalbantis prekeivis.
Jam, kaip ir jo bendrams prekyba žmonėmis yra tas pats, kas telekomunikacijų bendrovėse dirbantiems asmenims. CNN atlikto tyrimo metu viena sirė, apsimetusi pabėgėle Libijoje, derėjosi dėl pergabenimo kainos.
Kontrabandininkas aiškino, kad sirams vieta perpildytoje valtyje į išsvajotą parduoda už 1,5 tūkst. dolerių. Nuolaidos taikomos, jei privilioji daugiau klientų. Atsivedi dešimt klientų? Gausi nuolaidą ir dar vieną vietą nemokamai. Tokiu būdu kukliausias skaičiavimais kontrabandininkai per metus pasidalija apie nuo 300 mln iki 600 mln. eurų.
Kaip išvengti karo su vėjo malūnais?
Taip, kaip prieš kelerius metus pasaulį baugino, regis, nepažabojami Somalio piratai, taip dabar Europą dusina pabėgėlių krizė. Jei su primityviais bet sėkmingais plėšikais kiek pavyko susitvarkyti, pasiuntus karo laivus, tai susemti prekeivius žmonėmis ne taip paprasta.
Regis kas čia tokio sudėtingo? Praėjusį balandį skambus ES Migracijos komisaro Dmitris Avramopolous pareiškimas, kad Europa skelbia karą prekeiviams žmonėmis turėjo įvaryti baimės nebent naiviausiems kontrabandininkams. Tušti ES biurokratų pareiškimai bei nedrąsūs svarstymai, kad, girdi, galima būtų smogti tiesiogiai kontrabandininkams Libijoje, realiai nieko neįbaugino.
Be to, kai kurių ekspertų nuomone, kontrabandininkams smogti reikėjo dar prieš kelerius metus, kai prekeiviai žmonėmis nebuvo tokie išvystę tokio sudėtingo tinklo.
Akivaizdu ne tik tai, kad dabartinė politika nėra veiksminga, bet ir tai, kad nėra idealių, viešai priimtinų priemonių. Pavyzdžiui 8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje Pietryčių Azijoje kilo vadinamoji valčių žmonių krizė.
Po Vietnamo karo į valdžią atėjus komunistams iš šalies pasipylė šimtai tūkstančių žmonių ir mažomis valtelėmis yrėsi į kitas regiono šalis – Tailandą, Filipinus, Indoneziją, Malaiziją, Singapūrą. Tūkstančių minėtos šalys neįsileido, tūkstančiai nuskendo, kol galiausiai, kilus pasipiktinimo bei „ką daryti“ rastas kompromisas: minėtos šalys trumpam įsileido pabėgėlius, o lėšas skyrė turtingosios pasaulio šalys, kurios sutiko priimti ir dalį pabėgėlių. Šiandien Vakarų šalyse yra nemažai sėkmingų verslininkų, politikų, kurie ar jų šeimos save priskiria būtent valčių žmonėms iš Vietnamo.
Toks sprendimas vargu ar įmanomas šiuo metu, kai pabėgėlių mastas yra gerokai didesnis, o ir antiimigracinės nuotaikos ypač pietinėse, nuo ekonominės krizės dar neatsigavusiose šalyse vis stipresnės.
Būtent todėl žmogaus teisių gynėjų kaltinimai Vakarų šalims beširdiškumu ir raginimai besąlygiškai priimti visus atvykstančius pabėgėlius yra tokie pat neracionalūs, kaip ir prasiveržiantys pasiūlymai minuoti vandenis, šaudyti į pabėgėlius. Tačiau ironiška, kad racionaliausi gali pasirodyti ne ką labiau legalūs ir tikrai su morale prasilenkiantys pasiūlymai.
Radikalių pasiūlymų metas
Be rimtų pastangų ir išteklių problema savaime neišsispręs, juolab, kad trys veiksniai nesikeičia: konfliktų židiniai negęsta, žmonės iš jų bėga ir toliau bėgs, o kontrabandininkai - nenuostabu - nenori stabdyti savo verslo.
Tad jei fiziškai neįmanoma užkirsti kelio pirmiems dviems veiksniams, trečiąjį veiksnį galbūt bus bandoma pažaboti. Žinoma, jokios priemonės nebūtų efektyvios be išsamios žvalgybinės informacijos apie kontrabandininkus, jų organizacijas, struktūrą, lyderius, ryšius.
Tik turint šią informaciją – o labiausiai nuo pabėgėlių srauto kenčiančios šalys turi neblogus žvalgybinius tinklus Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose, gali imtis veiksmų. Galbūt ir ne visai teisėtų.
Argumentų „už“ netrūktų: juk Europa „paskelbė karą prekeiviams žmonėmis“, o kare, kaip ir meilėje leistinos visos priemonės, tiesa? Ypač tokiose sudėtingoje situacijoje, kai išties galima prisiminti „skaldyk ir valdyk“ ir meduolio bei botago principus.
O galiausiai tektų slapta remti vieną ar kitą didesnį tinklą. Tokį, kuris ribotų pabėgėlių srautus, informuotų iš anksto. Kad ir kaip tai amoraliai skambėtų, tai nebūtų kažkas naujo. Tūkstančių metų patirtis – nuo Romos iki Britų imperijos pavyzdžių rodo, kad tokie sprendimai neretai pasiteisina, mat stambesnius organizuotus tinklus galima suvaldyti, paspausti, bauginti, netgi kontroliuoti. Stambesni nusikaltėliai dažniausiai gerai supranta valdžios jėgos kalbą ir linkę į abipusiai naudingus santykius.
Argumentų „prieš“, žinoma, tai pat netrūksta, pradedant vien jau mintimi, kad tai būtų nesuvokiama demokratinėse, teisinėse valstybėse, amoralu, netgi, necivilizuota. Taip, idealiame pasaulyje visi nusikaltėliai turi būti nubausti, o teisėsauga turi be atvangos ir be jokių išimčių kovoti su nusikalstamumu – smulkiu ar dideliu. Su jokiais kontrabandininkais negali būti jokių derybų, ar ne?
Idealiame pasaulyje – taip. Bet juk tai - saviapgalė, mat gyvename tikrai ne idealiame pasaulyje ir tai įrodoma kasdien: demokratiškiausiose šalyse nusikaltėliai gauna švelnesnes bausmes ar net nuo jų išsisuka mainais į sėbrų išdavystę, vertingos informacijos pateikimą.
Nesibaigiančią, beviltišką ir dažnai tik kyšius skatinančią „kovą su prostitucija“ daugelyje šalių taip pat jau pakeitė kontrolės mechanizmas, kitaip žinomas, kaip legali prostitucija. Toli nuo idealybės, tačiau bent jau šioks toks žingsnis į priekį kovoje su prekeiviais žmonėmis.
Žmonės nori pabėgti iš karo zonos patys linkę atiduoti savo santaupas nelegaliai veikiantiems tretiesiems asmenims? Jie ras būdų atiduoti tuos pinigus.
O ar Europa turi noro leisti savo pinigus tiek totaliniam karui prieš kontrabandininkus, tiek pačių pabėgėlių priėmimui? Klausimas, manau, retorinis. Tad realus klausimas tik tas, ar naudingiau laikytis visų moralės principų ir skambiais žodžiais kovoti su vėjo malūnais, ar vis dėlto turėti galimybę bent iš dalies valdyti procesą, kuris dabar teka savo vaga ir tėra naudingas kontrabandininkams?