Pasak dvasininko, kartais net laikoma blogu tonu apie tai kalbėti. Tuo tarpu velnias džiaugiasi, kad nebėra minimas, ir tuo naudojasi.

„Kiek šiandien išleidžiama įstatymų ir poįstatyminių aktų – advokatai vis viena sugeba surasti landų. Nes apeiti įstatymus yra žmogiška silpnybė ir gabumas. Yra įstatymas - yra jo apėjimas. Yra poįstatyminis aktas, atsiras gudresnių, kurie ras, kaip apeiti ir jį. Viskas bus teisėta, bet ar teisinga?“, - retoriškai klausė kunigas.

Kaip atkreipė dėmesį kun. V. Rapalis, ne veltui Gavėnios laikotarpis prasidėjo būtent gundymo evangelija. Dykumoje 40 dienų pasninkavusiam Jėzui velnias siūlė paversti akmenis duona ir pasisotinti.

„Atrodo, nekaltas dalykas, bet Jėzus atsakė: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu u Dievui iš lūpų“. Nesakė, kad duonos nereikia, bet kalbėjo apie Dievo žodį, be kurio duona galima paspringti“, - sakė dvasininkas.

- Kaip tai reiškiasi mūsų gyvenime?

-Matome, kaip duona springstame ir kiek tonų išmetam. Ar tai nėra dalies žmonių marinimas badu?

O jei maisto pirktume tiek, kad galėtume nepersivalgydami suvalgyti? Mažų mažiausiai, nebūtų tokios didelės nutukimo problemos.

- Tam skirtas Gavėnios pasninkas. Tačiau ar pakanka vien susilaikyti nuo linksmybių ir mėsos?

-Šventajame Rašte aiškiai parašyta, ką dar reikėtų padaryti: atleisti veržiančius jungus, sumokėti visas skolas, dovanoti skriaudas. Visų atsiprašyti, sumokėti nusuktus atlyginimus, atiduoti, kas ne jums, o kitiems priklauso ir tai bus didžiausias pasninkas.

Mes įpratę tą pasninką suprimityvinti – mėsos nevalgysim ir būsime šventi. Bet ar iš tiesų dėl to išlaisvės mano širdis – retorinis klausimas.

Pranašo Joelio knygoje minimi Viešpaties žodžiai: „O dabar iš visos širdis atsiverskite į mane pasninku“, „Persiplėškite širdis, o ne drabužius“.

-Ką tai reiškia?

-Kai pasninkaujame, norime, kad ir kiti tai matytų. O čia sakoma atvirkščiai – persiplėškime savo asmeninį gyvenimą ir pasižiūrėkime, koks iš tiesų jis yra.

„Venkite daryti savo gerus darbus žmonių akyse“, rašoma Evangelijoje. Tai nebus pasninkas, todėl „dalydamas išmaldą netrimituok sinagogose, gatvėse, ką daro veidmainiai“. Tikrasis pasninkas, jei iš tiesų nori kitam padėti. Krikščioniškai gyvenant tai vyksta ne tik per gavėnią, bet ištisus metus.

Gražu, jei valydamas virtuvines spinteles žmogus surinko per kelerius metus susikaupusius produktus ir atnešė nepasiturintiems. Gražu, jei žmogus nuėjęs į parduotuvę papildomai nupirks produktų, nuneš į bažnyčiose įrengtas Carito „Pasninko dėžes“. Visa tai pasieks „Betanijos“ valgyklą, nakvynės namus. Labai viskas nuostabu. Jėzus pasakytų: „Tu netoli Dievo karalystės“.

Bet jei aš nuo savo stalo sugebėsiu kažko nesuvalgyti, vardan kito nepasinaudoti galimybe, kurią turiu – tuomet tai bus dar tikresnis pasninkas.

Tačiau jei gerus darbus darau sakydamas, Dieve, tu tik to nepamiršk, negerai.

Pasninkas gali tapti galimybe apsivalyti nuo problemų, kurias pats sau ir kitiems sukeliu. Pabandyti tai ištaisyti. Jei pavyks, bus tikras pasninkas ir tikras Velykų šventimas. Tada švęsim ne Velykas, o Šventas Velykas.

-O kaip yra su artimo meilės darbais, kuriais tarsi bandome atpirkti savo klaidas?

-Tai – savęs nuraminimas.

- Betgi indulgencijų laikais tai galiojo. Gal galima atsipirkti ir dabar?

-Tai pati primityviausia galvosena – neva už pinigus aš galiu viską. Tačiau Dievas žiūri į širdį, Jis – nepaperkamas ir didžiausia bėda, kad mes ne visada pasimokom iš istorijos.

Mes galvojame, kad viską, taigi ir Dievą galime nupirkti. Niekam ne paslaptis, kad tokius dalykus bandoma įnešti ir į dvasinį pasaulį. Tada ir vienos, ir kitos pusės gaila, nes tai – saviapgaulė.

Savęs negali išpirkti, tik atlikti sąžinės sąskaitą: nuodėmes atsiminti, išsakyti, gailėtis, atsiteisti ir pasiryžti nebenusidėti.

- Kas yra ir kas nėra nuodėmė?

- Kartais sunku atpažinti. Dažniausiai žmonės sako, kad nenusižengia įstatymui „Nežudyk“. Yra tikri, kad nieko nenužudė. Tačiau kaip su eismo taisyklėmis? Ar visada eina per perėją? Kaip dažnai viršija greitį? Ar tai nėra nusikaltimas priesakui „Nežudyk“?

Tam pačiam žudymui pridengti naudojami įvairūs medicininiai terminai, kurie, atrodo, žmogaus ir nebežeidžia. Bet iš esmės tai ne kas kita, o bandymas apeiti Dievo įsakymą, perfrazuojamą posakiu „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“.

Dar vienas įsakymas – „Nevok“. Gink Dieve, niekam nesu iš kišenės ištraukęs piniginės. Tačiau kaip su plagijavimu, nelegalių kompiuterinių programų naudojimu, mokesčių nemokėjimu?

Kiek šiandien išleidžiama įstatymų ir poįstatyminių aktų – advokatai vis viena sugeba surasti landų. Nes apeiti įstatymus yra žmogiška silpnybė ir gabumas. Yra įstatymas - yra jo apėjimas. Yra poįstatyminis aktas, atsiras gudresnių, kurie ras, kaip apeiti ir jį. Viskas bus teisėta, bet ar teisinga?

- Niekas nenori likti kvailio vietoje

-Bet tu gali pasirinkti – miegoti ramia sąžine ar būti gudresnis už kitus.

- Klausiu, kaip nuodėmklausio - kiek prie klausyklų ateinančių tikinčiųjų išpažintį atlieka neformaliai?

-Tikiuosi, mano kolegos neskaitys šito straipsnio, tad pasakysiu, kad daug priklauso ir nuo pačių kunigų. Visi žinome, kad tai sakramentas, kad viskas daroma Jėzaus vardu, bet svarbu ir žmonės. Mes juk ne pas kiekvieną gydytoją ar advokatą einame. Pasirenkame tą, kuriuo pasitikime.

Vilniuje kunigų, bažnyčių ir vienuolynų pasirinkimas – didžiulis. Visiems patariu po ranka turėti daktaro, advokato ir kunigo telefono numerius. Turi problemų – skambink. Nes jeigu žmogus pasitiki dvasininku, su juo gali pasiekti pilną dvasios apsivalymą ir pasijusti tikru, nuoširdžiu Dievo globojamu vargšu. Tai – didžiausia laimė.

O kad žmogus pradėtų kalbėtis, reikia ir kunigo sugebėjimo jį prakalbinti. Ateina vyras ar moteris prie klausyklos ir per kelias sekundės dalis reikia pajusti, kas ir dėl ko atėjo: varu, iš tradicijos ar tikrai reikia pagalbos.

Jei prie klausyklos daug žmonių, labai prasminga pasiūlyti susitikti pasikalbėti ir ramesnėje aplinkoje atlikti išpažintį, kuri gali trukti ir valandą, ir pusantros, ir tris, priklausomai nuo situacijos. Nes tai – kaip pūlinys. Jį reikia laiku atverti.

- Užsiminėte apie vargšus. Motina Teresė yra sakiusi, kad didžiausi vargšai – turtingų šalių gyventojai.

-Deja, taip. Nors kiek tonų maisto išmetame!

Stebiuosi fryganais, kurių yra ir Lietuvoje. Žmonės sąmoningai pasirenka maitintis tik iš konteinerių. Dirba normalius darbus, gerai atrodo, tačiau protestuodami prieš vartotojiškumą neperka maisto, parodydami, kad iš konteinerių galima prasimaitinti. Ne todėl, kad negalėtų nusipirkti, bet norėdami parodyti, kokia gobšumo valdoma visuomenė.

Jeigu norėtume, galėtume ir mokėtume naudoti tik tiek, kiek pakanka patenkinti gyvybines funkcijas, jei padoraus gyvenimo suvokimas turėtų proto ribas, ar būtų alkstančių žmonių pasaulyje?

Tai – puikybės, gobšumo problema. Ir vėl atsiremiame į rašto aiškintojo klausimą, koks įstatymas svarbiausias ir atsakymą - mylėk Dievą ir savo artimą. Šiais dviem įstatymais remiasi visi kodeksai.

Žmogaus protas visada suras landą, kaip apeiti įstatymus, kaip įlįsti tarp žmogaus ranka išrašytų raidžių ir sakinių, kad nepažeidžiant įstatymo gauti sau naudą. Bus viskas teisėta. Bet ar teisinga? Čia – esminis skirtumas.

Todėl išeitis viena – kasdien pagalvoti, ką padariau dėl Dievo ir dėl žmonių. Jei kažką padariau, galiu be sąžinės graužaties užmigti. Bet jeigu supykdžiau žmogų, nesugebėjau patarti, buvau kaprizingas, per daug raidės žmogus – galėsiuosi. Gal mane aplinkybės taip privertė elgtis, gal viską padariau teisėtai, bet visada turėtų krebždėti klausimas – ar teisingai?

Teoriją mes visi puikiai žinome ir suprantame. Todėl Jėzus ir sako, „Netoli Dievo karalystės esi“, o kaip būti toje Dievo karalystėje – kiekvieną dieną mokomės, bandome, tol kol mūsų širdelės plaka, rankelės šiltos, akelės mato.

Klaidų neišvengsim. Svarbu nesigręžioti, kas buvo, o žiūrėti, kaip šiandien gyvename, nes rytdiena mums taip pat nepažini.

- Tačiau taip galime pamiršti, kad yra ne tik dangus, bet ir pragaras.

- Yra žmonių, kurie su džiaugsmu išplėštų kai kuriuos Šventojo Rašto puslapius, nes jie bado jų širdį. Visada maloniau skaityti širdį glostančius tekstus.

Mes labai dažnai akcentuojame Dievo gailestingumą. Tikrai, Jis žmogui be galo gailestingas, todėl savo sūnui Jėzui Kristui leido ateiti į žemę, parodydamas tikrąjį meilės ir aukos kelią. Tačiau tuo pačiu suvokiame, kad kiekvienas žmogus už kiekvieną savo žodį ar veiksmą duos Dievui ataskaitą.