Lietuvai Velso viršūnių susitikimas irgi yra neeilinės svarbos, nes jo metu bus sprendžiama, kaip konkrečiai NATO vykdys Vašingtono sutartyje numatytą įsipareigojimą kartu ginti bet kurią užpultą Aljanso narę.

Aljansas viršūnių susitikime tarsis dėl penkių pagrindinių klausimų: (1) Ukrainos krizės ir NATO santykių su Rusija; (2) Afganistano ateities; (3) kovos su naujais iššūkiais; (4) finansavimo ginkluotosioms NATO pajėgoms; (5) partnerysčių sustiprinimo.

Pagrindinis klausimas – atgrasinti Rusiją

Rusijai pradėjus karinę agresiją prieš Ukrainą, NATO jau ėmėsi karinių atgrasymo priemonių prieš Maskvą, tačiau, atrodo, kad to nepakanka.

Pavyzdžiui, sustiprinta oro policijos misija Baltijos šalyse, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje pratybose dalyvauja amerikiečių kariai, paankstintos dauguma suplanuotų Aljanso pratybų, į Lenkiją ir Bulgariją buvo pasiųsti ankstyvojo perspėjimo ir kontrolės sistemos lėktuvai (AWACS), Baltijos jūroje buvo surengtos NATO kovinės parengties priešmininių laivų junginio pratybos, Virduržemio jūroje – NATO kovinių laivų junginio pratybos.

Šalys taip pat pasiuntė karinius ekspertus į Aukščiausiąją sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietę sustiprinti gynybos planavimo funkcijas.

Tačiau šiuo metu iškilo poreikis pademonstruoti didesnį NATO buvimą rytinėse Aljanso valstybėse, todėl NATO turės apsispręsti dėl keturių dalykų:

1) naujo pratybų tvarkaraščio, pritaikyto esamai saugumo aplinkai;
2) reikiamos infrastruktūros;
3) išankstinio įrangos ir tiekimo dislokavimo;
4) aukštos parengties greitojo reagavimo pajėgų.

Ko nori Lietuva?

Dalia Grybauskaitė, Anders Fogh Rasmussen
Lietuva yra suinteresuota, kad visoje rytinėje NATO teritorijoje būtų įkurdintos Aljanso karinės bazės, tačiau kai kurios sąjungininkės tam priešinasi, motyvuodamos 1997 m. NATO ir Rusijos steigiamuoju aktu dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo.

Šiame akte teigiama, kad NATO šalys narės ir Rusija „siekdamos padidinti stabilumą imsis priemonių užkirsti kelią potencialiam grasinimui ir konvencinių pajėgų kūrimui sutartuose Europos regionuose, įskaitant Centrinę ir Rytų Europą“.

NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas interviu britų dienraščiui „The Guardian“ yra teigęs, kad spręsdamos dėl karinių pajėgumų dislokavimo Rytų Europoje sąjungininkės vengs termino „nuolatinė bazė“, tačiau kai kurios šalys baiminasi, kad ir išvengus žodžio „nuolatinis“ besirotuojančios NATO karinės pajėgos bus tarsi raudonas skuduras Rusijai.

„Mano nuomone, būtų sėkmė užsitikrinus politinį Aljanso pritarimą didesniam jo karinių pajėgumų – karių ir įrangos – buvimui čia. Jeigu iškyla problemų dėl 1997 m. NATO ir Rusijos steigiamojo akto, jeigu Aljansas šiuo klausimu nesuras sutarimo, reikia ieškoti praktinių sprendimų, kaip nepažeidžiant sutarties laikyti tam tikrą kiekį technikos ir pajėgų – rasti teisines formuluotes. Aš tikiu, kad tai įmanoma“, - sakė gynybos politikos ekspertas Aleksandras Matonis.

Pašnekovo teigimu, svarbiausia, kad JAV, Jungtinės Karalystė ir Šiaurės šalys persilaužė dėl Rusijos vaidmens pasikeitimo. A. Matonis vylėsi, kad tolesnis Ukrainos konflikto vystymasis paveiks ir visų europiečių politikų mąstyseną.

Klausiamas, kiek Lietuvai gali būti žalinga, jeigu NATO vadovai vis tik nesutartų dėl Aljanso pajėgų bei įrangos dislokavimo rytinėse valstybėse ir situaciją liktų ta pati, kai ilgą laiką besitęsiančiose pratybose pasikeisdami dalyvauja JAV kariai, A. Matonis sako dėl to labai nenuliūstų.

„Tiesą sakant, labai nenuliūsčiau, jeigu čia nematytume Italijos, Prancūzijos bei tos pačios Vokietijos karių. Aš manau, kad būtent JAV karių pagausėjimas yra labai logiškas. Pirma, JAV smarkiai „sutraukė“ savo užjūrio operacijas ir dabar tie kariai grąžinami į nuolatines dislokacijos vietas ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Jų buvimas čia yra ekonomiškai ne toks sudėtingas ir slegiantis, kaip buvimas Afganistane. Todėl ar kuopa, ar batalionas, besirotuojantis kas tris mėnesius ar kas šešis – tai labai lengvai įgyvendinama patiems Jungtinių Valstijų mokesčių mokėtojams. Jų kariuomenė ir šiaip yra Europoje, ji čia bus ir išliks – o ar ji Italijos Šiaurėje, ar Taline, ar Rukloje, aš nematau jokio skirtumo logistiniu požiūriu“, - sakė A. Matonis.

Pašnekovas tik teigia, kad Lietuva turi gerai išnaudoti turimus resursus – ne pristatyti naujų bazių, o pritaikyti esamą infrastruktūrą.

Greitojo reagavimo pajėgos

NATO jau šiuo metu turi greitojo reagavimo pajėgas, kurios susideda iš sąjungininkių sausumos, oro, jūrų bei specialiųjų pajėgų. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą paskatino NATO sukurti Pasiruošimo veikti planą (RAP, Readiness action plan) ir greitojo reagavimo pajėgose suformuoti tam tikrą aukštos parengties priešakinę grupę, kurią būtų galima itin greitai permesti į reikiamą tašką.

Šias aukštos parengties priešakinę grupę sudarytų apie 4000 karių, iš kiekvienos prie iniciatyvos prisidėsiančios sąjungininkės, jos keistųsi rotacijos principu. NATO šalių teritorijoje tokioms pajėgoms reikės užtikrinti infrastruktūrą, iš anksto dislokuoti reikiamą įrangą, užtikrinti tiekimą bei turėti vadovavimo, valdymo ir logistikos ekspertus.

„Skirtingai nuo NATO greitojo reagavimo pajėgų, kurios nė karto nebuvo prikeltos budėjimo misijai. Ten susitelkimo laikas, kelios savaitės, mėnuo. Bet jeigu kalbėtume apie naujas greitas greitas reagavimo pajėgas, kad jos galėtų susėsti į lėktuvus ir būti perdislokuotos per dvi-tris paras, per savaitę, tai būtų kažkas naujo, nes tai nuolatinė parengtis, aukštas parengties lygis. Aš manau, kad branduolys gali būti amerikiečiai, kitos šalys gal prisijungs, gal ir ne. Tai labai mobilus padalinys ir sąlygiškai lengvai ginkluotas. 4000 – tai mūsų brigados dydis, neabejotinai turi būti ir šarvuotos technikos, įrangos, skirti oro, logistikos pajėgumai, ryšiai – visa tai, ką turi turėti brigados dydžio vienetai. Toks dalykas tikrai yra įmanomas“, - sakė A. Matonis.

Gynybos analitikas teigia, kad tokią greitojo reagavimo brigadą yra parengusi ir Rusija. Bent jau taip teigia pati Rusija.
Aleksandras Matonis

A. Matonis pabrėžia, kad greitojo reagavimo brigadai reikės tinkamai išdėstyti sandėliuojamą, bet lengvai paruošiamą įrangą skirtingose Europos vietose – tai yra ne tik Rytų Europoje.

„Toks poreikis gali iškilti ne tik pas mus. Pavojus egzistuoja ir Turkijai, kuriai grėsmę gali kelti Islamo valstybė, veikianti sieną su Turkija turinčioje Sirijoje ir Irake. Ne ką mažesnę grėsmę, nei mes, mato turkai“, - sakė analitikas.

Klausiamas, kur NATO patogiausia laikyti tokią greitojo reagavimo brigadą, A. Matonis sakė, kad geriausia dislokacijos vieta ten, kur jau yra įkurdinta gera infrastruktūra – svarbiausia, kad būtų aerodromai, mat greitas perdislokavimas įmanomas tik oru. A. Matonio manymu, tokios aukštos parengties brigada galėtų būti įkurdinta Vokietijoje, kur yra didžiausias oro mazgas – Ramšteino oro bazė.

Tačiau A. Matonis perspėja, kad greitu metu NATO generalinio sekretoriaus poste daną A.F. Rasmusseną pakeis norvegas Jensas Stoltenbergas, todėl Aljanso vadovybės retorika kuriam laikui gali sušvelnėti.

„Visi darbą pradedantys pareigūnai būna kitokios retorikos šalininkai nei kadenciją baigiantys pareigūnai. Į kadencijos pabaigą jie jau nebūtinai 100 proc. laikosi politinio korektiškumo. Mes turėsime priprasti neabejotinai pasikeisiančios NATO retorikos ir turėsime neimti į galvą“.