aA
Skambiai anonsuota Jungtinių Amerikos Valstijų santykių su Rusija „perkrovimo“ politika, didžiųjų Europos šalių lyderių flirtas su Vladimiru Putinu, narystė Pasaulio prekybos organizacijoje, sparčiai auganti ekonomika ir atrodytų neišsenkantys bei nuolat brangstantys energetiniai ištekliai – prieš kelerius metus galėjo atrodyti, kad Rusija, paliekant nuošalyje konfliktą Gruzijoje, tampa racionalia ir į globalią sistemą integruota pasaulio šalimi.
Vladimiras Putinas
© AFP/Scanpix

Vis dėlto 2014 metais viskas apsivertė aukštyn kojomis: Rusija panaudojo atvirą jėgą prieš Ukrainą ir pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų aneksavo suverenios Europos valstybės teritorijos dalį – Krymą.

Vėliau sekė kruvini susirėmimai Rytų Ukrainoje, kuriuose dalyvavo ir Rusijos kariuomenė, buvo tiekiama jos ginkluotė, o reaguodamos į tai Vakarų valstybės Rusijai pritaikė griežtas ekonomines sankcijas.

Apžvalgininkai atvirai konstatavo: Rusijos ir Vakarų santykiai šiuo metu yra blogiausi nuo Šaltojo karo laikų, o tai kelia grėsmę visos Europos saugumo sistemai.

Tad kokie veiksniai paskatino Rusijos agresiją ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje? Koks vaidmuo šiame procese tenka V. Putinui? Kokią įtaką tai turi Europos Sąjungai ir NATO?

Apie visa tai – išskirtinis „Tribūnos“ pokalbis su buvusiu Lietuvos prezidentės patarėju užsienio politikos klausimais, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Laurynu Jonavičiumi.

- Bandydami suvokti tai, kas vyksta Ukrainoje, ekspertai atidžiai nagrinėja Rusijos vidaus politiką. Žiniasklaidoje galima rasti nemažai pasisakymų, kurie Kremliaus sprendimų priėmimo procesą kildina iš skirtingų prielaidų: vieni teigia, kad Vladimiras Putinas yra tarsi diktatorius, susiaurinęs įtaką darančių asmenų ratą iki minimumo, todėl atsakymų reikia ieškoti koncentruojantis į jo asmenybę ir net psichiką. Kitiems gi atrodo, kad Rusijoje vyksta elito klanų kova, o V. Putinas yra tik jos išorinis vaizdinys. Kaip jūs vertinate šį klausimą?

- Akivaizdu, kad nėra vieno viską paaiškinančio veiksnio. Yra kompleksas priežasčių, lemiančių Rusijos elgesį Ukrainoje, ir jos kinta priklausomai nuo faktinių aplinkybių.

Didele dalimi šiandien netgi galima sakyti, kad Rusijos veiksmų Ukrainoje priežastis yra Rusijos veiksmai Ukrainoje. Kitaip sakant, įkėlusi koją Ukrainon Rusija negali tiesiog imti ir pasitraukti po viso to, kas buvo padaryta: kiek buvo investuota į propagandą, kiek žuvo rusų karių, kiek buvo primeluota savo piliečiams ir pasauliui.

Pasitraukimas reikštų Rusijos silpnumo parodymą, o Rusija, ypač jos vadovybė, šiandien neturi teisės atrodyti silpna.

V. Putinas žlugti nė neketina – KGB jį mokė kitko
© DELFI / Kiril Čachovskij

Išorinio silpnumo atsiradimas būtų visiškas esamos sistemos nepatikimumo įrodymas, esant tokiai ekonominei situacijai. Net ir norėdama baigti konfliktą, Rusija šiandien yra tokioje vėžėje, iš kurios išsukti labai sunku.

Galim idealizuotai svajoti, kaip staiga V. Putinas tampa „taikos balandžiu“, bet tai visai nedera su Rusijos valdančiojo elito vizija, kurios esmė – išlikti valdžioje.

V. Putinas nėra tik tos sistemos vaizdinys: jis labai realus, o kadangi visa sistema, kuri šiandien egzistuoja Rusijoje yra sukurta būtent Putino, jos reforma iš esmės reikštų ir paties V. Putino žlugimą. O V. Putinas žlugti tikrai nemano ir neketina. Ne to jį KGB mokė.

Bėda ta, kad Rusijos vadovai neturi visapusiškai optimalaus sprendimo. Atsitraukiant iš Ukrainos būtų demonstruojamas silpnumas, bet tolesnis dalyvavimas žlugdys ir taip silpną ekonomiką. Viso to pasekmė – desperatiški bandymai sugalvoti kažką originalaus, arba laukti, siekiant užšaldyti situaciją, kol Vakarai vėl panorės grįžti į įprastus santykius („business as usual“) su Rusija.

- Dažnai išgirsime, kad Rusija metė iššūkį Europos saugumo sistemai, paneigė normas ir principus, kuriais yra grindžiami XXI a. tarptautiniai santykiai. Kaip, jūsų manymu, dabartiniai procesai ir taikomi metodai yra suvokiami pačioje Rusijoje? Ar Vakarų atskaitos taškai nėra iš esmės kitokie, nei Rusijoje?

– Natūralu, kad Europa, ar bent jau didžioji jos dalis, ir JAV mato Europos saugumo sistemą, kuri paremta transatlantiniu bendradarbiavimu ir NATO veiksmingumu. Beveik septynis dešimtmečius tokia saugumo sistema užtikrino taiką ir leido Vakarams pasiekti esamą gerovės, išsivystymo bei saugumo lygį. Deja, bet tokio požiūrio nėra Rusijoje.

Rusijos ekonomika, gerovė ir patrauklumas atsilieka nuo to, ką turi žmonės Vakaruose. Didele dalimi tai pačios Rusijos problema – ji nesugebėjo įsileisti ir pritaikyti tų žaidimo taisyklių, kurie leido Vakarams tapti pasaulio vystymosi ir taikos centru. Dėl to galima kaltinti kultūrą, istoriją, mentalitetą. Bet galima kaltę suversti ir „vakarietiškam imperializmui“, kuris siekia neleisti natūraliai plėtotis „specifinei Rusijos dvasiai“.

Kitaip sakant, vietoj to, kad perimtų geriausią Vakarų patirtį ir pamažu pasiektų jų gerovės lygį, Rusija siekia priversti tuos pačius Vakarus prisitaikyti prie Rusijos elgesio taisyklių, tai yra susilyginti su Vakarais (gerovės ir saugumo prasme) ne pasitempiant viduje – konkurencingumu, inovacijomis ir atvirumu, o patraukiant Vakarus atgal – įveliant į problemas ir konfliktus.

Tai nėra racionaliausias kelias garbei, statusui ir padėčiai tarptautinėje sistemoje užsitikrinti, bet tai yra kelias, kuriuo šiandien eina Rusija.

Ji nori būti galinga, specifinė ir savarankiška, bet to negali sukurti iš savęs dėl anachronistinės politinės ir ekonominės sistemos. Kai esi alkanas ir plikas, o nori būti sotus ir turtingas, bet nenori dirbti ir investuoti, belieka mojuoti vėzdu.

– Pastebima, kad V. Putino režime atsirado naujas posovietinei Rusijai aspektas – ideologija, kurios bruožai – istoricizimas, idealizmas, šovinizmas. Tai regima ir tokiuose pasisakymuose kaip V. Putino kalba apie Molotovo–Ribentropo paktą, kurią jis iš dalies gynė. Kaip jūs vertinate šią tendenciją?

- Niekaip nesutikčiau, kad Rusija turi aiškią ideologiją. Rusija yra griežtai pragmatiška ir racionali – yra nacionalinis interesas ir valstybės pareiga gintį jį visomis įmanomomis priemonėmis. Visa kita – instrumentai. Tas pats istoricizmas, nacionalizmas ir kiti belzebubai yra savo elgesio legitimavimo priemonės. Tai ne varomoji politikos ir elgesio jėga. Tai būdas pateisinti savo elgesį, kuris neatitinka kitų veikėjų adekvataus elgesio supratimo.

– Garsus politologas Zbigniewas Brzezinskis teigia, kad Vakarai turėtų siekti Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą, tačiau greta, siekiant ieškoti tam tikro konsensuso su Rusija, turėtų pareikšti, kad ši šalis netaps NATO nare. Kaip jūs vertinate tokį teiginį?

- Visų pirma, Ukraina turi pati priimti sprendimą, į kurias organizacijas integruotis. Negalima už kitus nuspręsti, ko jie nori. Galima teikti informaciją, šviesti, dalintis patirtimi, bet ne išoriškai nuspręsti, ką turi daryti suvereni valstybė. Tai, ką sako Z. Brzezinskis, skamba gražiai. Sunku būtų su tuo nesutikti. Tačiau ir Immanuelis Kantas, ir Jeanas Jacques Rousseau, ir daug kitų garsių mąstytojų yra pasakę teisingų dalykų, tačiau jie nebūtinai buvo įgyvendinti praktiškai

Jei pažvelgsim į tai, ką pastaruosius kelis metus Rytų Europoje darė Vakarų šalys ir JAV, tai būtent ir buvo bandymas padėti Ukrainai integruotis į ES ir kartu siekti konsensuso su Rusija. Tačiau kol kas nepavyko. Kas dėl to kaltas? Detalės ir praktinio įgyvendinimo problemos. Pasiūlyti strategiją yra viena. Daug sunkiau yra ją operacionalizuoti ir įgyvendinti. Ypač veikiant ganėtinai svetimoje ir nepažįstamoje aplinkoje.

Vertinant itin pragmatiškai, tai, ką siūlo Z. Brzezinskis. galėtų būti išeitis – bent jau teoriškai svarstytinas problemos sprendimo būdas. Bet su juo turi sutikti Rusija, Kijevas, Vakarai, kurių kiekvienas turi savo viziją, pragmatinius interesus ir individualias ambicijas.

– Ar nesusiklosto paradoksali situacija: Rusijos agresija sukėlė didžiulę grėsmę Baltijos šalims, bet, kita vertus, paskatino konkrečius pažeidžiamiausių NATO narių gynybos stiprinimo sprendimus, kurie kitomis aplinkybėmis veikiausiai nebūtų įmanomi. Turiu omenyje NATO greitojo reagavimo pajėgas, papildomas pratybas ir rotacines misijas, peržiūrėtus gynybos planus, apskritai atgijusį NATO aljansą, politinį Rusijos kaip grėsmės suvokimą visoje Europoje, paskatas energetinės nepriklausomybės stiprinimui, iniciatyvas nacionaliniuose biudžetuose didinti gynybos išlaidas?

- Žinoma. Savo elgesiu Gruzijoje ir Ukrainoje Rusija smarkiai sumažino savo patrauklumą, tai yra savo minkštąją galią. Jei iki 2008 m. Rusija buvo išties patraukli daugeliui vadinamųjų posovietinės erdvės šalių savo ekonomikos augimo tempais, rinkos dydžiu, bendra istorine praeitimi, rekordinėmis pelno maržomis ar tiesiog įsidarbinimo galimybėmis, tai po karinių priemonių panaudojimo jos patrauklumas neišvengiamai sumenko.

Tą patį galima pasakyti ir apie Rusijos santykius su Vakarais. 2002–2007 metais Rusijos rinka buvo lobis daugeliui Vakarų investuotojų, tačiau šiandien ji tampa vis mažiau patraukli dėl visiško teisinio nihilizmo, absoliutaus privataus nuosavybės principo nepaisymo, gigantiškos korupcijos, represijų ir kitų blogybių, kurios tik stiprės, jei bus siekiama išlaikyti dabartinę politinę–ekonominę sistemą nepasikeitusią.

Taigi, imdamasi kietosios galios instrumentų Rusija pademonstravo savo minkštosios galios nuosmukį ir parodė, kad, kalbant Barry Buzano terminais, yra stipri galia, bet silpna valstybė. O į bendravimą su silpna valstybe visada žiūrima daug atsargiau. Ypač jei ji pradeda švaistytis žaliaisiais žmogeliukais ir branduoliniais keiksmažodžiais...

– Rusijos galią galima vertini reliatyviai: ji stipri tiek, kiek sugeba skaldyti Europos šalis ir silpninti transatlantinį ryšį su JAV. Kaip jūs šiandieninėje perspektyvoje vertinate ES atsaką į Rusijos veiksmus ir kaip tai paveiks ES – JAV santykius, kurie išgyveno daug smūgių Snowdeno, WikiLeaks ir panašių skandalų metu?

- Paskutiniais savo veiksmais Rusija tik stiprina transatlantinį ryšį. O Europa ir JAV kaip niekada vieningai reaguoja į Rusijos agresiją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Alytaus katastrofos pasekmės: dabar jau išsigando kūdikius maitinančios mamos (3)

Alytiškės motinos tvirtina, kad, norėtų išsitirti savo pieną, kuriuo maitina kūdikius, kad...

FNTT paviešino masinių kratų vaizdo įrašą ir nuotraukas: rasta per milijoną grynųjų (84)

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei prokuratūros atstovai ketvirtadienį pranešė apie...

Užkalnis. Seimas kaip prieglauda asocialams

Mūsų parlamentas daug iškentė. Jis – kaip surūdijęs troleibusas, kuris nesirenka, kas lipa pro...

Sukritikavo siūlymus didinti vaiko pinigus: tai narkozė rinkėjams (48)

Kol socialdarbiečių lyderis Gediminas Kirkilas džiaugiasi pasiekimu „vaiko pinigų“ sumą...

Seime kelią skinasi prieštaringai vertinama pataisa: rinkimai gali atrodyti kitaip (72)

Seimas ketvirtadienį grįžo prie žemesnės kartelės parlamento rinkimams. Po aistringų...

Benediktui Vanagui startas Dakare pakibo ant plauko: mūsų biudžete yra 200 tūkst. eurų skylė (180)

Iki Dakaro likus kiek daugiau nei mėnesiui apie neeilinę situaciją prabilo septynis kartus...

Naujausia žinia iš draugo lūpų apie Anastasijos Zavorotniuk būklę sujaudino gerbėjus

Kaip teigia aktorės Anastasijos Zavorotniuk šeimas draugas, jo bičiulės būklė pagerėjo –...

Ambicingi ES užmojai: už 30 metų visi pastatai Europoje šiluma turi pasirūpinti patys

Ilgai gyvenę galvodami tik apie save, teršdami gamtą ir negalvodami apie pasekmes, pagaliau...

Kiti miestai to nebandė, bet Anykščiai pabandys: Kalėdų eglę šiemet statys ant vandens (2)

Visiems belaukiant, kol miestų aikštėse iškils išpuoštos eglutės, Anykščių savivaldybė...

Skvernelis apsisprendė dėl į skandalus įsivėlusio Narkevičiaus: tai būtų neatsakinga ir netikslinga (337)

Premjeras Saulius Skvernelis įvertino susisiekimo ministro Jaroslovo Narkevičiaus elgesį.