Romano siužetas išsipildė tikrovėje
Kaip žinoma, V.Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ kalbama apie kunigystę, gyvenimo kelio paieškas, o pagrindinis veikėjas − kunigas Liudas Vasaris − sutinka vis kitą moterį, paliekančią pėdsaką jo gyvenime.
Liudas susipažįsta su iš Amerikos kilusia pianiste Aukse. Jiedu pamilsta vienas kitą. Galiausiai Liudas, nepaisydamas kunigų įkalbinėjimų ir baimės dėl ateities, pasiryžta atsisakyti kunigystės bei nutaria tęsti savo gyvenimą su Aukse. Knygoje taip ir nėra atsakymo, kaip jiems sekėsi vedybinis gyvenimas.
Kas galėjo pagalvoti, kad po šio romano pasirodymo praėjus 2 metams ir pats V.Mykolaitis-Putinas, kunigas, ves mylimą moterį?
Sutiko atkaklią merginą
Kunigas 1923 m. Kaune pradėjo dėstyti Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir 1928 m. tapo profesoriumi. Rašytojas Juozas Keliuotis savo knygoje „Gyvenimo vingiuose“ kalba, kad V.Mykolaitis-Putinas nebuvo donžuanas ir visiškai nesistengė vilioti ir žavėti jaunų mergaičių širdžių.
„Bet atsirado viena, kuriai užteko atkaklumo, ištvermės ir drąsos jį sau laimėti ir su juo pagaliau susituokti visam gyvenimui. Tai buvo Emilija Kvedaraitė. Ji muzikos konservatorijoje mokėsi dainuoti, o Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Tai buvo rimta, protinga, aukšta mergaitė. Ji mėgo dėstytojų klausinėti, ar jai būti dainininke, ar pedagoge.
Ji ir į V.Mykolaitį-Putiną kreipdavosi su šiuo klausimu. Ir kartą bendroje fakulteto iškyloje, gegužinėje, jai vėl iškėlus šį klausimą, V.Mykolaitis-Putinas žaismingai tarė:
– Panele, dabar vis tiek neišspręsite šio klausimo, geriau eime pasivaikščioti.
Už rankos panelę pakėlė nuo žemės, nes visi ant pievutės sėdėjo, ir drauge su ja nuėjo per lauką. Pagaliau šis bendravimas baigėsi tuo, kad panelė, metusi konservatoriją, baigusi Teologijos-filosofijos fakultetą, tapo mokytoja ir apsigyveno pas poetą.“
Salomėja Nėris – konkurentė?
Emilija nebuvo vienintelė, kurią žavėjo jaunas poetas ir kunigas. To meto spaudos darbuotoja Ona Gaigalaitė-Beleckienė savo atsiminimuose pasakoja, kad į kunigą akimis šaudė ir poetė Salomėja Bačinskaitė-Nėris.
Rašytojas ir literatūros tyrinėtojas Viktoras Alekna viename interviu pasakojo, kad studentės eidavo klausytis Putino laikomų mišių, kai jis dar buvo nenutraukęs ryšių su kunigyste.
„Kai studentės pradėjo lakstyti paskui Putiną, viena iš jų – Emilija Kvedaraitė – 1924 m. pareiškė: „Mergaitės, Putinas mano.“ Ir nors tos tiesiog akiplėšiškai lindo Putinui į akis, Kvedaraitė savo pirmaujančios padėties nebuvo linkusi užleisti. Įsivaizduokite, studentė pasiprašo profesoriaus Putino apsigyventi jo bute! Aš kito tokio atvejo Lietuvoje nežinau, gal tai − vienintelis toks faktas?“
Kai metė mokytojos darbą ir atvyko į Kauną, V.Mykolaičio-Putino bute apsigyveno ir Salomėja Nėris. Taigi, abi dėl kunigo dėmesio kovojusios merginos galiausiai gyveno tame pačiame bute kaip ir kunigas. Ar jos abi siekė kunigo meilės?
Rašytojo sesuo Magdalena yra viešai pareiškusi, kad tarp jos brolio Vinco ir Salomėjos, kurią vadino Saliute, nebuvo jokių „romantinių ryšių“, nors tada sklandė ir tokių gandų. O Saliutė ir Emilija gyveno viename kambaryje. Medinio namo Kaune, A.Mickevičiaus gatvėje, neišliko: jis buvo nugriautas.
Kodėl tuoktasi Latvijoje?
Kaip rašė literatūros tyrinėtojas Jonas Grinius, 1926 m. pavasarį Emilija savo profesoriui jau rodė atkaklaus įsimylėjimo ženklų, kuriems V.Mykolaitis-Putinas neliko abejingas. Matyt, iš jo sužinojusi, kad jis priėmė kunigo šventimus daugiau dėl karo, negu vidinio pašaukimo vedamas, mergina ryžosi tai išnaudoti. Netrukus pora ėmė kalbėti apie vedybas.
Lietuvoje tada nebuvo civilinės metrikacijos, susituokti galėta tik bažnyčioje. Bažnytinė santuoka kartu būdavo ir valstybinė.
Tačiau kunigui susituokti bažnyčioje buvo neįmanoma, o panelė Emilija be santuokos gyventi irgi nenorėjo: ji rimta, nuoširdi katalikė ir tvarkinga pilietė. O štai Latvijoje jau buvo priimtas civilinės metrikacijos įstatymas, juo galėjo pasinaudoti ir svetimšaliai, dvi savaites pagyvenę susituokimo vietoje. Todėl buvo sutarta pasinaudoti šia galimybe. 1935 metų vasarą juodu nuvyko į Rygą, kur, pagyvenę dvi savaites, – susituokė.
V.Mykolaičio sesuo Magdalena, gyvenusi su juo ir Emilija Kvedaraite viename bute, nieko nežinojo apie tai, kad brolis per vasaros atostogas, 1935 metų rugpjūčio 18 d., vyko į Latviją tuoktis. Tai paaiškėjo jau po santuokos.
Kaip išaiškėjo paslaptis
Juozas Keliuotis prisimena: „Buvo pats vasarojimo sezonas ir jaunavedžiai iš Rygos atvyko tiesiai į Palangą medaus mėnesio praleisti. Atrodė, kad buvo linksmi ir laimingi. <...> Mes beveik kasdien čia susitikdavome, drauge maudydavomės ir drauge vaikščiodavome po parką.
Tik štai vieną gražią dieną gauname „Lietuvos žinių“ dienraštį ir skaitome jo kronikoje juodais riebiais rašmenimis paskelbta: „Kunigas V.Mykolaitis-Putinas, buvęs Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius, susituokė su Emilija Kvedaraite.“ Banaliai išsireiškiant, tai buvo Perkūno trenksmas giedrą ir ramią vasaros dieną. Abu laimingieji jaunavedžiai išblyško ir be galo susijaudino. Tai − skandalas! Tikras ir didelis skandalas!
– Kas dabar bus?! Kas bus?! – panikos apimtas klausia poetas, beveik į žemę prasmegti pasiryžęs.
– Žinoma, tai − skandalas... Ir kam tam dienraščiui reikėjo intymų asmeninio gyvenimo faktą skelbti viešai? – suglumęs atsakau.
Atrodė, kad jaunavedžiai nebuvo numatę, jog apie jų civilinę santuoką bus viešai paskelbta spaudoje. Juodu turbūt manė, kad katalikų spauda jokiu būdu apie tai nerašys. Juk poeto santykiai su katalikais buvo labai geri, ir tik pašnibždomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas, kam jis, iš anksto neįspėjęs, staiga perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą dėstyti lietuvių literatūrą ir Teologijos-filosofijos fakultete šioje srityje paliko tuščią vietą.
Be to, katalikams ir politiniu, ir moraliniu požiūriu nebuvo naudinga skelbti apie vis dažniau pasitaikančias kunigų vedybas. Jei vienas kitas iš artimųjų ir žinos apie šias sutuoktuves, tai į jas žiūrės pro pirštus, kaip kartais pasitaikantį, neišvengiamą krikščioniško gyvenimo netobulumą. Ir pati Katalikų Bažnyčios vadovybė į pasitaikančius kunigų santykius su moterimis reaguodavo tik tada, kai jie tapdavo vieši.“
Nuodėmę atleido po 30 metų
Latvijos civilinės metrikacijos įstatymas leido svetimšaliams susituokti, bet reikalavo, kad apie šias sutuoktuves būtų paskelbta viešai. Todėl ir apie Mykolaičių sutuoktuves buvo paskelbta Rygoje rusų kalba leidžiamame dienraštyje „Segodnia“. Laikraštis buvo pasklidęs po visas Baltijos šalis. „Lietuvos žinių“ redaktorius pastebėjo naujieną ir tuojau pranešė apie tai savo dienraštyje.
Vilkaviškio vyskupijos tribunolas 1936 m. vasario 7 d. V.Mykolaitį-Putiną pašalino iš Bažnyčios (ekskomunikavo). Jam konfesinės bausmės buvo atleistos tik 1966 m.
Rašytojas mirė 1967 m. Jo žmona Emilija amžinybėn iškeliavo 1983 m.
Kačerginėje, namo, kuriame gyveno ir kūrė rašytojas, kiemelyje, V.Mykolaičio-Putino žmonos K.Mykolaitienės iniciatyva 1981 m. pastatytas skulptoriaus Broniaus Zalenso sukurtas paminklas.
