Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis. Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos. 

Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje. Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius. Su DELFI skaitytojais Vytautas Landsbergis pasidalijo savo asmeniniais išgyvenimais iš Baltijos kelio ir perversmų kupinų 1989-ųjų. 

- Milijonai žmonių į Baltijos kelią vyko nusiteikę šventiškai, pakiliai. O jūs ten vykote ir kaip vienas iš Baltijos kelio organizatorių. Kokia buvo jūsų Baltijos kelio diena? 

- Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės. Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis. Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią. Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis – kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą. 

Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose. Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis – ir bus Baltijos kelyje. Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė. 

Tačiau tai – ne visas dienos turinys. Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją, gal rytą, gal apie pietus, vyko ir svarbus, grynai politinis renginys – Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus. Jau vasario 16-osios deklaracijoje buvome pasakę, kad einame į nepriklausomybę, bet vis dar vartota Lietuvos suvereniteto sąvoka, o ją ėmė eksploatuoti ir vietinė komunistų partija, kitkart visokiom dalinių „suverenitetų“ atmainom. Reikėjo aiškumo, ir tai buvo padaryta.

- Kur iš tikrųjų yra Baltijos kelio pradžia? Kurioje vietoje jūs stovėjote? 

- Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo – Sąjūdžio būstinės ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų. O jų kilo. Tad stovėjau prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, nors tikroji simbolinė pradžia buvo Gedimino pilies bokštas ant kalno. O estai ligi šiol mano, kad kelio pradžia buvo jų bokštas Taline. 


- Kas Baltijos kelyje buvo šalia jūsų? 

- Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji. Žinoma, žmona Gražina. Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona. Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu. Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau – buvę tremtiniai, politiniai kaliniai. Iš kairės – jaunimas, jau atsikuriantys Lietuvos skautai su savo puikiomis vėliavomis. Tą nuotrauką kitą dieną platino sovietų centrinė spauda – žiūrėkit, jie turi įtartinų, gal „fašistinių“ organizacijų. 


- Kokios akimirkos iš Baltijos kelio pirmiausia iškyla atmintyje? 

Ypatingiausia akimirka – prieš pat 19 val. kvietimas į radiją. Rūpestis ir nerimas dėl užsikimšusių šalutinių kelių, atsakomybė, kad ko nors neatsitiktų. Džiaugsmo žinios manifestacijai jau vykstant, kad prie Vilniaus autostradoje stovi ir tautinių bendrijų atstovai su savo vėliavomis. Kad Lietuvos komunistų partijos vadų nėra – nei domėjomės, nei mums labai rūpėjo. 

Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima. Manau, kiekvienas suprato, ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome. Tai okupantas krūmuose. 


- Ar yra kokių nors daiktų, kurie jums primena tą dieną ir visus perversmų kupinus 1989-uosius? 

Svarbiausi likę daiktai – tai tekstai, dokumentai, archyvas. Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio – tai ženklai, žetonai, plakatai. Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai. Tačiau jeigu klausiate apie visus 1989-uosius – jie buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją. Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje.

Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį. Tais metais taip pat vyko Gotlando memorandumas apie viso pasaulio lietuvių vieningą nepriklausomybės siekį, kelionės ir politiniai kontaktai Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje. Iš visų jų yra likę atminimo dalykų, o svarbiausia – didysis rezultatas. Taip pat daiktas – Europos žemėlapis su į jį grįžusia Lietuva. 


- Išsaugoti prisiminimus, net ir kasdieniškus – ar tai reikšminga? Kaip manote, kiek gali būti vertingos žmonių užfiksuotos akimirkos iš Baltijos kelio?

-Tai vienas gražiausių įvykių Lietuvos kelyje į laisvę ir kartu nepaprastos žmonių brolybės apraiška. Tai dalykai, kurių visada stokosime, o šiandien gerokai stokojame. Labai daug žmonių, kurie dalyvavo Baltijos kelyje, prisimena jį ir turi išsaugoję suvenyrų, atminimų ženklų. Tegul juos brangina, parodo vaikams, vaikaičiams. Tegul papasakoja. Net jei maža šių prisiminimų dalelė išliks ir bus perduota kitiems, ji bus reikšminga.

V. Landsbergio prisiminimai, įamžinti vaizdo įraše, jau yra įtraukti į virtualų Baltijos kelio žemėlapį skaitmeninėje bibliotekoje www.europeana1989.eu. Kiekvienas, prisimenantis 1989-uosius yra kviečiamas pasidalyti savo prisiminimais, įamžintais užrašuose, daiktuose, nuotraukose, vaizdo ar garso įrašuose.