„Vyksta dialogas su Rusija, prezidentai kalba, važiuoja, susitikinėja VIP ložėje Brazilijoje per futbolą, kalbasi susitikimuose Maskvoje. Kodėl mes negalime kalbėtis su Baltarusija?“ - sakė L. Linkevičius, kreipdamasis į užsienyje reziduojančius Lietuvos ambasadorius. Ir toliau: „Baltarusija vis tik nepripažino Krymo okupacijos, Pietų Osetijos, Abchazijos okupacijos. Tai yra irgi tam tikra laikysena. Tai mūsų kaimynas ir ekonominis partneris.“ Politologui Vyčiui Jurkoniui „tokie palyginimai skamba tarsi „jei jie žaidžia su tuo niekšu, kodėl mums negalima žaisti su kitu niekadėju“.

Kodėl Vilniuje girdimos naujos natos (dėl santykių su Baltarusija)? Ar Europos Sąjunga pasiruošusi atsiverti „paskutiniam Europos diktatoriui“ tik todėl, jog šalia kariaujančio Putino Lukašenka atrodo mažiau prasikaltęs?

Vytis Jurkonis
Į Ivano Grekovo klausimus atsako politologas Vytis Jurkonis:

- Lietuvos užsienio reikalų ministras neseniai pasisakė už glaudesnius santykius su oficialiuoju Minsku – kitaip sakant, santykius su paskutiniu Europos diktatoriumi. Kaip paaiškinti tokį norą „draugauti“?

- Tam yra daug objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Geografinis artumas bei gana glaudūs ekonominiai santykiai būtų objektyvios priežastys. 2013-aisiais metais Lietuva buvo penkta Baltarusijos eksporto ir dešimta importo partnerių sąraše. Panašią poziciją Lietuvos prekybos partnerių sąraše užima ir Baltarusija.

Suprantama, jog kaimynams tenka ir reikia bendrauti, klausimas tik „su kuo“ ir „apie ką“. Aleksandras Lukašenka nepatenka nei į vieną iš šių dviejų kategorijų. Kalbant apie „su kuo“ – nei viena save gerbianti Europos Sąjungos valstybė neturėtų turėti tiesioginių reikalų su Baltarusijos vadovu tol, kol nebus paleisti likusieji 7 politiniai kaliniai.

Iš praeities reikėtų pasimokyti, todėl „apie ką“ prasminga kalbėti su A. Lukašenka tikriausiai galėtų papasakoti LR prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji geriau nei bet kas kitas žino, koks patikimas partneris yra ir kaip puikiai bendrauja Baltarusijos vadovas. Juo labiau ir pačiai užsienio reikalų ministerijai būtų sudėtinga surasti bent vieną, tebūnie ir nepolitinio pobūdžio, problemą-klausimą, kuriuo baltarusių valdžia elgtųsi kaimyniškai ir geranoriškai. Ryškiausias to pavyzdys yra atominės elektrinės statybos Astrave ir Lietuvos pusės užklausų dėl to ignoravimas.
Vytis Jurkonis
Kažkada Vladimirui Putinui buvo naudinga turėti tokį kaimyną kaip Lukašenka, kad šalia jo pats atrodytų ne taip blogai. Laikai ir rolės keičiasi.

Yra ir subjektyvių priežasčių. Viena jų – gajus įsitikinimas arba, tiksliau sakant, iliuzija, tarsi Baltarusiją reikėtų gelbėti iš Kremliaus glėbio. Baltarusijos nepriklausomybės tema šiandien skamba daug dažniau lyginant net ir su 2010-aisiais metais: šią problemą aktyviai aptarinėja taip vadinami nepriklausomi ekspertai.

Suprantama, kad visa tai daro įtaką ir politikų nuomonei. Itin dažnai nagrinėjami prieštaringi Aleksandro Lukašenkos pareiškimai ir pasisakymai, kurie kaip tik ir skirti tam, jog auditorija (tiek baltarusiai, tiek ir tarptautinė bendruomenė) būtų suklaidinta. Tikriausiai daugiau apie Baltarusiją pasakytų juodasis Monte Python humoras nei tokių pareiškimų diskurso analizė.

Reikia žiūrėti faktus, o ne klausyti to, kuris įpratęs manipuliuoti savo visuomene bei tarptautiniais partneriais, ir, maža to, lygiagrečiai „žaisti“ su Kremliumi. Visgi ši prabanga baigiasi, nes 20-metį po motušės Rusijos sparneliu egzistuojantis Baltarusijos režimas taip ir nesugebėjo išaugti ir tapti savarankišku – ekonominė bei karinė priklausomybė nuo Kremliaus ir politinę Baltarusijos valdžią daro priklausomą. O kartkartėmis pasirodančias pastangas imituoti nepriklausomybę Kremlius gali nedelsiant užsmaugti – kaip rodo IISEPS (rus. - NISEPI) duomenys, tik mažiau nei 15 proc. baltarusių yra pasirengę ginti Baltarusijos teritorijos vientisumą.

Visas šis tariamos nepriklausomybės naratyvas bei noras ištiesti ranką Lukašenkai subliūkšta, kuomet pats Lukašenka kviečia Rusijos naikintuvus į Baltarusiją, o tankai pasipuošę Rusijos Federacijos vėliavomis taip vadinamos „nepriklausomybės dienos“ (liepos 3 d.) proga važinėja Baltarusijos sostinės gatvėmis.

- „Vyksta dialogas su Rusija, prezidentai kalba, važiuoja, susitikinėja VIP ložėje Brazilijoje per futbolą, kalbasi susitikimuose Maskvoje. Kodėl mes negalime kalbėtis su Baltarusija?”, - pareiškė Linas Linkevičius. Nuo šiol, reiktų suprasti, su Lukašenka galima turėti reikalų, nes, lyginant su Putinu, jis nėra blogiausias partneris?

- Kažkada Vladimirui Putinui buvo naudinga turėti tokį kaimyną kaip Lukašenka, kad šalia jo pats atrodytų ne taip blogai. Laikai ir rolės keičiasi.

Vis dėlto tokios paralelės šiek tiek primena vaikų darželį – „jei jis žaidžia su tuo niekšu, kodėl mums uždrausta žaisti su kitu niekadėju“. Jeigu ministras būtų pasakęs, jog Putiną reiktų įtraukti į sankcijų sąrašą kaip yra įtrauktas Lukašenka – būtų visai kita kalba. Kad ir kaip ten būtų, bet nuskambėjusi formuluotė kvepia reliatyvizmu. Reiktų suprasti, jog, palyginus su Bašaru Asadu, Kim Jong Unu ar Islamu Karimovu, galima susitikti su kuo tik nori, kad ir didžiausiais pasaulio agresoriais ar pasaulio piktadariais.

- „Baltarusija vis tik nepripažino Krymo okupacijos, Pietų Osetijos, Abchazijos okupacijos. Tai yra irgi tam tikra laikysena. Tai mūsų kaimynas ir ekonominis partneris“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas. Ar ministro argumentai pagrįsti?

- Lukašenka nedrįsta viešai pripažinti Ukrainos teritorijos okupacijos, nes visa tai jam gali sugrįžti bumerangu. Vis dėlto viena yra aptarinėti retoriką, o kita – nagrinėti faktus. Galima duoti dešimtis pavyzdžių, kuomet Lukašenka sako, jog Ukrainoje tarsi nevyksta karas arba, pavyzdžiui, kad Janukovyčius vis dar išlieka Ukrainos prezidentu. Baltarusijos valdžia ignoruoja tai, jog teroristų koviniuose veiksmuose dalyvauja baltarusijos piliečiai. Pasirodžius pranešimams, jog formuojamas baltarusių būrys kautis už Ukrainos nepriklausomybę Ukrainos pusėje, oficialusis Minskas jau pasiruošęs bausti žiauriai, net mirties bausme. Tad tokiais citatų ir pareiškimų pavyzdžiais galima galynėtis iki begalybės.

O štai Baltarusijos balsas JT Generalinės asamblėjos metu – tai konkretus poelgis ir neginčijamas veiksmas. Rusiški tankai, naikintuvai, karinė technika Baltarusijos teritorijoje bei bendra oro erdvė su Rusijos Federacija – tai konkretūs faktai. Net ir neseniai Vitebske vykęs muzikos festivalis „Slavų turgus“ Ukrainos įvykių kontekste atrodo kaip išdavystė. Taigi daug diskutuoti šia tema nėra ko.

Keista, jog Europos Sąjungoje, o taip pat ir ekspertų bendruomenėje vėl ėmė groti seną stringančią plokštelę tarsi Baltarusiją reiktų gelbėti nuo Rusijos. Kyla klausimas – kodėl tuomet ES valstybės nesiima ginti Ukrainos, kur Rusijos agresijos grėsmė yra ne potenciali, o reali.

- Kaip Linkevičiaus pareiškimą vertina Lietuvos vadovybė? Ar visgi šiam pareiškimui pritariama tylomis?

- Lietuvos užsienio reikalų ministras yra itin patyręs politikas, pradėjęs savo karjerą dar sovietiniais laikais, taigi, vargu, ar jis tiesiog „leptelėjo“. 2012-aisiais metais jis trumpai vadovavo ir Lietuvos ambasadai Baltarusijoje, tačiau jo karjeros pagrindiniai akcentai visuomet buvo nacionalinis saugumas ir NATO. Galbūt ši linija ima viršų ir šiandien.

Vytis Jurkonis
Vis dėlto tokios paralelės šiek tiek primena vaikų darželį – „jei jis žaidžia su tuo niekšu, kodėl mums uždrausta žaisti su kitu niekadėju“.
Vis dėlto, jei jau taip rūpi mūsų kaimynės saugumas, daug paprasčiau būtų kelti NATO klausimą Baltarusijoje. Juk 2004-2010-aisiais metais Lietuvos ambasada Baltarusijoje vykdė kontaktinės NATO ambasados funkcijas. Šiuo metu tai daro Estija. Jeigu rimtai kalbame apie Baltarusijos saugumą – reiktų atsakyti į klausimą, kokių grėsmių baiminamės, nuo ko reiktų (jei reiktų) gelbėti Baltarusiją ir kaip tą daryti? Ir, deja, greičiausiai išvystume įprastą Baltarusijos valdžios reakciją – pasakas apie taip vadinamą neautralumą.

Baltarusiai tam tikrą laiką gyveno viltimi, jog Europos puoselėjamos vertybės yra nesugriaunama Europos bendruomenės dalis. Vis dėlto Europos Sąjungos bestuburė pozicija Baltarusijos valdžios atžvilgiu nuvylė daugelį baltarusių, tikėjusių tomis vertybėmis. Ar Europa nebijo, jog ne tik Lukašenka, bet ir baltarusių visuomenė atsuks nugarą Europai?

Vladimiras Putinas
Europa ne kartą demonstravo savo atvirumą tiek baltarusiams, tiek ir kitoms Rytų partnerystės valstybėms. Galime stebėti Moldovos bei Gruzijos kursą, žinome, kaip už savo europietišką ateitį kovoja ir ką aukoja ukrainiečiai.
Ne Briuselis kaltas, jog Baltarusija nėra pirmose Rytų partnerystės gretose. Taigi jei baltarusiai ketina kažko reikalauti iš Briuselio, o ne iš savo vyriausybės, tai jie neabejotinai kreipiasi ne tuo adresu.
Vytis Jurkonis
Lukašenka nedrįsta viešai pripažinti Ukrainos teritorijos okupacijos, nes visa tai jam gali sugrįžti bumerangu. Vis dėlto viena yra aptarinėti retoriką, o kita – nagrinėti faktus.

Lyginant su Azerbaidžianu, Europos Sąjunga veikia daug ryžtingiau Baltarusijoje – tą liudija ir ribojamosios priemonės ir vizų draudimas tiems, kurie atsakingi už represijas Baltarusijoje. Parama Baltarusijos pilietinei visuomenei taip pat didžiulė. Klausimas, ar to pakanka, išlieka atviras, bet bet kuriuo atveju, pagrindinis impulsas ir veiksmai dėl permainų turi kilti iš valstybės vidaus.

Niekas jūsų netemps už ausų į Europą, jei patys joje nenorėsite būti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (125)