Buvęs V.Putino kolega
Keli skirtingi šaltiniai dienraščiui patvirtino, kad Klaipėdoje gyvena buvęs Sovietų Sąjungos KGB karininkas, kadaise Dresdene šnipinėjęs su dabartiniu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu.
Paradoksalu, bet buvęs SSRS šnipas šiuo metu sėkmingai darbuojasi strategiškai svarbioje valstybinėje įstaigoje, kurioje taip pat saugomos ir valstybės paslaptys.
Dienraščio žiniomis, tos įstaigos vadovai žino apie jo praeitį, taip pat ir pačiam buvusiam žvalgui ne paslaptis, kad jo praeitis vieša.
Esą tokių buvusių V.Putino bendradarbių dar nuo Vokietijos Demokratinės Respublikos laikų Klaipėdoje gyvena ir dirba ne vienas.
Dienraščio šaltinio duomenimis, uostamiestyje veikia nemenkas žvalgybos tinklas. Ieškoma galimybių padaryti informatoriais kuo aukštesnes pareigas einančius asmenis.
Prieš keletą metų įtarimų sukėlė vienas valstybinės uosto įmonės vadovas, artimai bičiuliavęsis su Rusijos diplomatinio korpuso atstovais. Su jais jis važinėjo į Nidą, susitikdavo su abejotinos reputacijos veikėjais iš Kaliningrado.
Pats valstybės tarnautojas dalyvaudavo ir Vyriausybės posėdžiuose, taigi jo turima informacija galėjo dominti žvalgus.
Yra žinomas atvejis, kai vienas Lietuvos diplomatas (pavardė redakcijai žinoma) važiavo konsultuotis ne į Lietuvos užsienio ministeriją, o į Rusijos ambasadą.
Populiariausias būdas išgryninti „honorarą“ už tokią veiklą – steigti bendras Lietuvos-Rusijos, Lietuvos-Baltarusijos bendroves, per jų buhalterijas informatorius pasiekia pinigai.
Sovietmečiu į šnipinėjimo sistemą Klaipėdoje bene labiausiai buvo pajungti jūrininkai, ypač prekybos laivyne. Kapitonas privalėjo rašyti išsamias darbuotojų charakteristikas, pirmasis kapitono padėjėjas tiesiogiai dirbo su KGB.
Perėmus KGB darbuotojų sąrašus, jūrininkų pavardžių buvo daugiausia, neslėpė Saugumo departamento atstovas.
Pasiteiravus, ar tie buvę sovietiniai žvalgai aktyvūs šiandien, pareigūnas tik dviprasmiškai palingavo galva.
Džeimso Bondo sindromas
Dienraštis susitiko su buvusiu Valstybės saugumo karininku, kuris pasidalijo savo samprotavimais apie šnipinėjimo apraiškas Klaipėdoje.
– Esame maža tranzito šalis, resursų neturime, grėsmės nekeliame, kodėl mes dar kažkam įdomūs?
– Kad įkeltų koją ir pasiimtų viską atgal.
– Ar tikrai taip yra?
– Tikrai taip. Yra viena mintis – sugrąžinti prarasta.
– Ir dėl to meta tokias pajėgas?
– Be abejo. Ką mes turime Klaipėdoje? Uostą ir karinę jūrų bazę, kurioje ilgą laiką laivai buvo rusiški, iki skausmo jiems pažįstami. Farvateris, gyliai, viskas skelbiama atvirai, šito špionažu nepavadinsi, juolab Sankt Peterburgo universitetas ruošė uosto gilinimo projektą. Vienintelis dalykas, kuris gali dominti, yra tranzitas. Dar nostalgija rusakalbių bendruomenei.
– Yra uosto darbuotojų, buvusių kariškių, kurie klausosi techninių pokalbių, kokia iš to nauda?
– Uosto pateikiama informacija yra gana vieša. Krovinių srautai, perkrovimai. Tačiau nereikia pamiršti, kad Klaipėda – neužšąlantis uostas, svarbus strategiškai, šalia Kaliningradas. Mes negaminame nieko slapto, kariuomenė jų nedomina, ji pakankamai atvira.
– Kokia nauda iš to žvalgybai, kaip ji atsiseikėja tą informaciją?
– Tokios žvalgybos, kaip Džeimso Bondo filmuose, nėra, bent jau Lietuvoje. Be abejo, ambasados turi savo žmonių, tai yra privalu. Galų gale, patys diplomatai tam tikra prasme yra legalūs šnipai, jie renka, analizuoja informaciją. Nelegalius žvalgus laikyti Klaipėdoje ar Vilniuje per brangu, mes ne ta šalis, neturime tokių paslapčių. Yra, kurias gauname iš kitų ir jas reikia mokėti saugoti. Kartais juokinga žiūrėti, kai atplaukia didieji NATO laivai, kai kurie konsulai, jų draugai važiuoja, skaičiuoja laivus, domisi, kokios antenos yra nuleistos. Išplaukę į jūrą, jie tas antenas pakelia, pagal jų tipą galima nustatyti daugybę laivo parametrų. Buvo čia tokių veikėjų, važiavo, stebėjo, fotografavo, prašė fotografuoti kitų, filmavo, taip pat ir jūrininkus. Man tai atrodo labai mėgėjiškai. Pagrindinis darbas – „penktosios kolonos“ palaikymas. Jie nieko neužmiršta, ypač sunkiu laikotarpiu, sveikina, siunčia pašalpas, dovanėles.
– Ar jie tikrai dar egzistuoja?
– Buvusiųjų yra daug. Ir pareigas eina, žinomi žmonės mieste. Sunku jiems susitaikyti su tuo, kad kažkada buvo didžiulės valstybės dideli žmonės, o dabar tapo mažos šalies dar mažesniais žmogeliais. Tačiau keičiasi ir jų požiūris. Baltijos šalis kontroliuoja. Į visas svarbias tarnybas susodinti buvę saugumo karininkai.
– Buvusiųjų nebūna, ar ne taip sakė V.Putinas?
– Buvusiųjų nebūna. Tiesa. Jie savo darbuotojų taip nepaleidžia, kaip pas mus. Čia – eik į gatvę ir gyvenk kaip nori, tavo paslaugų nebereikia.
Už šnipinėjimą teisiama retai
Šnipų istorijos nėra dažnas reiškinys. 2000-aisiais Rusijos Federalinė saugumo tarnyba apkaltino klaipėdietį P.I. įsilaužus į šios įstaigos kompiuterių tinklą bei šnipinėjimu Lietuvos ir Amerikos naudai. Jaunuolis buvo teisiamas.
Už neteisėtą privačios informacijos rinkimą, spėjama, tai buvo susiję su pramoniniu špionažu, prieš dvejus metus nuteistas aukštas pareigas ėjęs Klaipėdos policijos pareigūnas V.P.
Bylų, kai šnipinėta prieš Lietuvos valstybę, bent jau Klaipėdoje nebuvo.
„Nepaisant to, geopolitinės įtakos siekis išliko. Nors nauja okupacija su tankais nelabai įmanoma. Bet silpna Lietuva su savo ekonomika aiškiai gravituos į Rusijos pusę. Galime bijoti, galime nebijoti, tik kažin ar Rusija turi jėgų tuos norus įgyvendinti“, – teigė istorikas Vygantas Vareikis.
Vytautas Landsbergis, europarlamentaras
Imperialistiniai Rusijos tikslai niekur nedingo – amžiais jų siekis buvo plėstis nuo jūrų iki jūrų, užimti gretimas žemes, kadangi ten gali būti priešų. Rusija nesikeičia, ji nori pakeisti pasaulį, pritraukti prie savęs. Jie nori, kad mes būtume panašūs į juos. Pas mus aktyviai veikia agentūros, jos puola kiekvieną, kuris mano kitaip. Ir tų agentūrų nemažėja. Rusakalbiai vieni lojalūs Lietuvai, kiti ne, bet jie gali pradėti veikti kitaip, jei bus koks krizės momentas. Tačiau pavojingiau tai, kad struktūrose dirba daugybė žmonių be jokių pažiūrų, išskyrus gobšumą. Jie yra lengvai valdomi, tik klausimas, kiek jiems reikia duoti.
Leonidas Donskis, europarlamentaras
Špionažas yra politinio gyvenimo dalis. Tačiau egzistuoja ribos. Valstybės domisi viena kitos potencialu, mokslo, pramonės, verslo pasauliu. Tarsi normalu diplomatams domėtis kita šalimi. Bet buvo atvejų, kai pasakoma, kad tam tikros ribos peržengtos ir diplomatai išsiunčiami iš šalies. Tai reiškia, kad tam tikra leistina špionažo riba buvo viršyta. Per daug įžūliai pradėta domėtis tuo, kuo valstybė nenori, kad būtų domimasi. Paslėptos špionažo formos yra, čia niekas nepasikeitė. Lietuva – maža šalis, kaimynėms gali būti svarbi, nes yra ES ir NATO valstybė, bet esame maži. Klausimas: kam Rusijai Vilniuje reikalinga beveik tokio pat dydžio ambasada, kokią jie turi Jungtinėje Karalystėje Londone? Štai jums ir atsakymas. Akivaizdu, kad Latvijoje ir Estijoje ambasados yra mažesnės, jos yra svarbios, bet mažesnės. Vadinasi, Lietuva yra laikoma stipriausia Baltijos regiono grandinėje. Rusija nėra pakeitusi savo geopolitinės koncepcijos. Jeigu kalbėsime apie buvusią Sovietų Sąjungą ir dabartinę Rusiją, yra didžiulių skirtumų. Sovietų Sąjunga buvo atvirai kriminalinė imperialistinė šalis, kuri laikė nelaisvėje tautas ir valstybes. Vėliau tarsi šitos doktrinos išsižadėjo ir pati prisidėjo prie Sovietų Sąjungos sugriuvimo, bet, pasibaigus prezidento B.Jelcino valdymui, mes matome kai kurių negerų tendencijų Baltijos šalių atžvilgiu. Nors atrodo, kad su Lietuva santykiai yra geresni nei su Latvija ar Estija. Bet faktas yra tas, kad pas mus yra ką šnipinėti, yra kuo domėtis. Tai, kad Rusija pas mus dar turi ypatingų interesų, nekelia abejonių.
..