Jaunas, bet tėvynėje jau spėjęs išgarsėti klasikinio Indijos šokio Odissi stiliaus atlikėjas išskirtiniame interviu DELFI prisipažino negalėjęs patikėti, kad gatvėje mato rūkančią merginą. Pasakojo, kokį įspūdį paliko mūsų kavinių kultūros keistumai, užsiminė apie pokyčius Indijoje ir savo ateities planus.

Vishwanatho Mangaraj tėvynėje nėra tipiška, kad tradicinius šokius šoktų vyras, vilkintis margaspalvius drabužius, kurie mums panašūs į moteriškus. Kaip tai atrodo, bus galima pamatyti 6-ąjame klasikinių Indijos menų festivalyje „SurSadhana“, kuris lapkričio 21 dieną prasidėjęs Vilniuje, nuo lapkričio 22-osios keliaus per Kauną, Kupiškį ir lapkričio 29 dieną baigsis Klaipėdoje.

Mums įprastas elgesys Indijoje – paleistuvystė

Pirmąją viešnagės dieną šokėją šokiravo mums gana įprastas vaizdas – pro šalį gatve praeinanti rūkanti mergina. Vishwanathas labai stebėjosi ir klausė, ar jo neapgauna regėjimas. Sakė, kad Indijoje viešai to nepamatysi, moters rūkymas laikomas paleistuvyste.

Kaip ir kitiems, atvykusiems iš šalių, kur itin didelis gyventojų tankumas, Vishwanathui Mangaraj Lietuva pasirodė labai tuščia.

Be to, kad čia daug stipresnė kava, šokėjui užkliuvo keistas „auksinio jaunimėlio“ pomėgis leisti laiką kavinėse. Kaip pastebėjo svečias, tuo užsiima vidurinės ar aukštesniosios klasės tėvų vaikai. Matyti, kad jie puikuojasi naujausiais kompiuteriais, apsirengę madingiausiais drabužiais. Tačiau, kaip sakė Vishwanathas, Indijoje galintys savo vaikais pasirūpinti žmonės neleistų jiems taip švaistyti savo laiko.

Pasak atlikėjo, jo šalyje pasiturinčios šeimos stengiasi kuo labiau lavinti vaikus. Mokslas toli gražu ne visiems prieinamas ir labai vertinamas.

Dar vienas dalykas, labai nustebinęs indą, – kad gatvėse nuolat nepatruliuoja policija.

- Vakarų pasauliui Indija buvo darnos ir dvasinės harmonijos simbolis, šalis, kur kiekvienas pavargęs nuo streso, vienišumo ar beprasmybės tarsi gali atgauti pusiausvyrą. Tačiau tokį požiūrį keičia žinios apie brutalią prievartą prieš moteris. Jos padaugėjo, ar tiesiog pripažinta, kad Indijoje tai rimta problema ir pradėta apie tai garsiai kalbėti?

- Žinoma, kad moterų prievartos problema neatsirado per dieną. Medija atlieka išties didelį vaidmenį visa tai keldama į paviršių ir informuodama žmones.

Vyriausybė taip pat imasi pozityvių veiksmų ir bendradarbiauja su žmonėmis. Prie problemos aktualizavimo prisideda ir gatvės teatrai, hindi kalba vadinami „Nukkad Natak“, į kuriuos įsitraukia įvairios trupės, studentai. Vaidinimų tikslas - kalbėti apie skaudžiausias socialines problemas, kurios kankina Indijos visuomenę: moterų priespaudą, mergaičių infanticidą (naujagimio nužudymą, kai tėvai, šeima ar bendruomenė tam nesipriešina ir tam tikroje situacijoje laiko racionaliu sprendimu), teisę į mokslą, užterštumo problemas ir kt.

- Kada pirmą kartą pamatėte klasikinį indišką šokį?

Vishwanath Mangaraj
-Ko gero, buvau penkerių. Su šeima eidavome į klasikinių šokių, ypač Odissi, pasirodymus Delyje, nes mano tėvas Guru Shri Kumar Mangaraj akomponuodavo šokėjams Mardala. Kokių 8-9 metų pirmą kartą pamačiau Guru Sharon Lowen pasirodymą ir labai susižavėjau. Labiausiai pakerėjo jos Abhinajos (emocijų perteikimas kūnu ir veido mimika – DELFI). Būtent iš šios moters nusprendžiau išmokti šokio meno ir štai jau daugiau nei trylika metų mokausi Odissi šokio.

- Šokėjas vyras – dažnas atvejis šiuolaikinėje Indijoje?

-Išties, tai nėra pati populiariausia profesija, nors pastaruoju metu Indijos visuomenė gręžiasi į tradicinias meno formas. Jauni žmonės iš naujo atranda Indijos kultūrą. Tai, į ką anksčiau buvo žiūrima tarsi iš aukšto, dabar aktualizuojama. Nemažai jaunimo mokosi klasikinio indiško šokio ar muzikos, gilinasi į senąjį Indijos kulūros paveldą: literatūrą, mitologiją ir sakraliuosius tekstus.

Vishwanath Mangaraj
Labai džiaugiuosi, kad Indijos Vyriausybė palaiko jaunus žmones, norinčius mokytis klasikinių menų, jiems skiria stipendijas bei įvairiausius apdovanojimus.

Mano paskutiniai pasirodymai Delyje buvo gerai įvertinti kritikų, į koncertus susirinko daug žmonių. Džiaugiuosi, kad keičiasi Indijos jaunimo mąstysena, tai išties įkvepia.

-Ką veikiate, kai nešokate?

-Pas savo tėvą bei Guru Dr. Banamali Maharana mokausi groti Mardala. Esu baigęs Delio universitetą, tęsiu finansų apskaitos administravimo didelėse įmonėse studijas. Aišku, sunku viską spėti, bet šokis ir muzika visuomet buvo mano aistra. Tikiuosi, ateityje karjerą daryti būtent šioje srityje ir prisidėti prie Odissi šokio populiarinimo bei vystymo.

Norėčiau tapti tikru tradicinio Indijos šokio profesionalu ir mokytoju.

Festivalio atidaryme – ypatingi svečiai

Indijos kultūrą ir klasikinį meną pristatantis festivalis „Sursadhana“ šiemet sulaukė ypatingo dėmesio – į jo atidarymą atvyko Indijos ambasadorė Lietuvai ir Lenkijai J. E. Monika Kapil Mohta. „Nepaprastai džiugu, kad kultūrinės sąsajos tarp Indijos ir Lietuvos vis stiprėja”, - teigė viešnia.

Glaudžius abiejų šalių ryšius akcentavo ir Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento direktorės pavaduotoja, mokslininkė, rašytoja Diana Mickevičienė, priminusi kad Kalkutos Universitete garbės daktaro vardas netrukus bus suteiktas garsiam lietuvių keliautojui Antanui Poškai.

Indijos Garbės konsulas Lietuvoje Rajinder Chaudhary džiaugėsi, kad festivalis „Sursadhana“ pirmą kartą vyks ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune bei Klaipėdoje. Pagal kultūros plėtros programą regionuose festivalis aplankys ir Kupiškį.