Palieka ir 50, ir 100 eurų

Dukrą Kėdainių rajone krikštijęs Arūnas DELFI pasakojo, kad į bažnyčiai skirtų aukų dėžutę įdėjo 50 eurų. Anot jo, tai nei daug, nei mažai. „Įdėjome tiek, kiek galėjome ir kiek mums atrodė pakankamai“, – teigė Arūnas.

Krikštamote tapusi Inga įvardijo, kad krikštyto vaiko tėvai bažnyčiai paaukojo 100 eurų. „Neįvardyčiau to rinkliava, niekas nieko nespaudė, nereikalavo duoti pinigų, tačiau krikštijamo vaiko tėveliai davė kunigui, kaip jie įvardijo, auką bažnyčiai“, – pasakojo Inga.

Jos nuomone, tokia suma yra gana didelė. „Manau, pakaktų 50 ar 70 eurų“, – įvardijo Inga. Vaikas buvo krikštijamas Vilniuje.

Diskusijų, kiek aukoti bažnyčiai, gausu ir internete. Čia vyrauja panašios nuomonės: vieni palieka 100 eurų, kiti galvoja, kad pakanka ir 50. Tačiau yra ir tokių, kurie skaičiuoja, kad 20 eurų yra ganėtinai didelė suma bažnyčiai.

Beje, yra ir tokių, kurie teigia, kad kunigas auką įvardijo kaip atlygį. „Kadangi kunigas pasakė, kad čia ne auka, o atlygis už darbą, tai už du vaikus davėme 30 Eur. Dar pagalvojau, kad pati tokią sumą uždirbu per penkias dienas, dirbdama po 4 valandas, – internetinėje diskusijoje savo nuomonę reiškė mama. – Dar sakė, kad atsiskaityti reikia su durininke, zakristijonu... Iš principo jiems nieko nedavėme.“

Nusivylusių yra ir daugiau. Kita mama dalijosi patirtimi, kad norėjo paaukoti 30 eurų, tačiau teko palikti daugiau: „Krikštijome kartu kelis vaikus, norėjome palikti 30 eurų, tačiau pasakė, kad per mažai, kad reikia 50.“

Bet yra ir tokių, kurie teigia norėję aukoti, bet kunigas neleido. Taip pat ir tokių, kurie tikina gavę grąžos už per didelę auką.

Kai kurie tėveliai dalijasi patirtimi, kad prieš duodant auką jiems buvo įteikiamas vokas. Taip aukojimo metu nebuvo matyti kupiūros.

Aukos dydis auga

Organizatorių įmonės „Renginių odisėja“ atstovė Eglė Rakauskienė DELFI pasakojo, kad aukos dydis vis auga. Be to, didesniuose miestuose tėvai ar krikšto tėvai yra linkę aukoti daugiau nei mažuose miesteliuose ar kaimuose.

„Tai labai individualu, neteko susidurti su situacija, kad kažkas prašytų konkrečios sumos, tai tiesiog auka, – kalbėjo renginių organizatorė. – Bet palieka ir 100 eurų, ir 150, ir 50 ar 20.“

Krikštynas organizuojančios įmonės atstovė tikino, kad visi tėvai organizatorių klausia patarimo, kiek reikėtų paaukoti. „Bet tai labai individualu ir priklauso nuo parapijos, bažnyčios. Mano žiniomis, aukos miesto teritorijoje yra didesnės. Kažkodėl miestuose skiria daugiau nei miesteliuose ar kaimo teritorijoje“, – pasakojo E. Rakauskienė.

Beje, bažnyčiai aukojamų pinigų suma, anot organizatorės, nepriklauso nuo visos šventės biudžeto. Jei šventei tėvai skiria nemenką pinigų sumą, tai dar nereiškia, kad ir auka bus didelė.

Tradiciškai auką bažnyčiai turėtų palikti krikšto tėvai, tačiau ši tradicija nyksta, dažniausiai aukoja tėvai. „Tėvai, nenorėdami šios naštos užkrauti krikšto tėvams, patys palieka auką“, – teigė pašnekovė.

Dauguma tėvų ilgai svarsto, kokią auką palikti bažnyčiai, tačiau tokių, kurie nenorėtų aukoti, anot organizatorės, nėra.

Aukoja tiek, kiek sako širdis

Kunigas Benas Audrius Martusevičius, geriau žinomas kaip Benas Lyris, DELFI teigė, kad kiekvienas gali aukoti tiek, kiek nori širdis.

„Šv. Mišios, visi Bažnyčios teikiami sakramentai yra Dievo malonė – jie neturėtų būti sudėti tik į piniginės aukos klausimą, – teigė kunigas. – Nuoširdžiai palieku žmonėms apsisprendimą nuspręsti, kiek visi šie malonės ženklai jiems patiems yra brangūs, nes ne visi turi galimybę aukoti tiek, kiek nori, o kiti aukoja tiek, kiek leidžia širdis.“

Kunigas įvardijo, kam yra skiriamos aukos. „Pavyzdžiui, vienos šventos Mišios yra kunigo dienos atlyginimas – tai tiek, kiek jis gavo už šį aptarnavimą – tiek turi išgyvenimui, nes kunigai tokio kaip atlyginimo negauna, bet gyvena iš patarnavimų ir šv. Mišių intencijų“, – įvardijo B. A. Martusevičius.

Kunigas: auka skiriama bendram katalikų bendruomenės gėriui

Kunigas Ričardas Doveika teigia, kad „materialiniai dalykai katalikų gyvenime užima paskutinę vietą“ ir primena, kad pirmiausią reiktų suprasti tikrąją krikšto sakramento reikšmę.

Anot kunigo, prieš kiekvieną sakramentą tikintieji kviečiami jam pasiruošti. Krikštynos – ne išimtis.

Pokalbį su dvasininku R. Doveika įvardija kaip svarbiausią pasiruošimo dalį, vėliau tėvai ir krikšto tėvai pradeda rūpintis krikšto sakramentui reikalingais atributais, o tik vėliau imama rūpintis padėka bendruomenei už suteiktą sakramentą.

Padėka bendruomenei – tai auka bažnyčiai.

„Padėka nukreipiama į bendrą tikinčiųjų gėrį. Visos aukos, kurios renkamos bažnyčiose, ar tai būtų sekmadienio aukos, ar aukos už suteiktus sakramentus, yra skirtos katalikiškos bendruomenės bendram gėriui“, – tikino R. Doveika.

Laužo mitus

Prieš vaikui suteikiant krikšto sakramentą, kunigas pakviečia tėvus ir krikšto tėvus pokalbiui (katechezė). Kaip teigia R. Doveika, tokių pokalbių metu dažnai sulaužomi visuomenėje vyraujantys mitai, pavyzdžiui, kad besilaukianti moteris negali tapti krikšto mama.

„Prietarų lygmenyje teigiama, kad nėščia moteris negali tapti krikšto mama, todėl tenka išvalyti sąmonę nuo tokio klaidingo suvokimo. Taip pat nuo tokio suvokimo, kad krikštas kažką stebuklingo padaro ir išvalo vaiko psichologinę būseną, kad panaikina dirglumą, irzlumą, sureguliuoja miego ritmus, – apie klaidingas nuomones kalbėjo R. Doveika. – Katechezių metu tenka išvalyti sąmones nuo prietarų, kurios yra kažkokios pagoniškos ar nesuvokiamos sveiku protu. Kaip besilaukianti moteris gali būti blogis vaikui krikšto metu?“

Krikštas nėra „mados reikalas“

Kunigas R. Doveika pastebi, kad pastaruoju metu vis daugiau tėvų savo vaikus krikštija kur kas vėliau. Esą dauguma laukia, kol vaikai paaugs ir galės patys prisiminti priimtą krikšto sakramentą.

„Vaiko krikštynos nėra vardadienis, gimtadienis ar tokia šventė, kur reikia labai daug fejerverkų ir balionų. Tenka viešoje erdvėje paskaityti, kad tėvai vaiko krikštynoms išleidžia pusantro, du, tris ar net keturis tūkstančius eurų. Tai kas tada yra krikštas tiems žmonėms? Juk krikštas – pati didžiausia dovana, kurią tėvai perduoda savo vaikui“, – kalbėjo R. Doveika.

Pasak kunigo, bažnyčia visuomet ragina neatidėlioti krikšto.

Nereikia bijoti, kad kartu bus krikštijamas kitas vaikas

Dvasininkas pastebėjo, kad dauguma lietuvių vis dar itin trokšta kuo daugiau privatumo. Tai, anot R. Doveikos, nėra teisingas mąstymas, esą nereikia bijoti švęsti kartu su bendruomene.

„Turime dar iš sovietmečio paveldėtą reliktą, mums būti bendruomenėje ir visuomeniškai švęsti bei išpažinti savo tikėjimą, nėra paprasta. Labai dažnai žmonės iškelia klausimą, ar vaikas bus krikštijamas vienas, taip pat klausia ir prieš santuokos ceremoniją, – kalbėjo R. Doveika. – Sakramentai nėra privati nuosavybė, tai bendruomenės šventė. Sakramentai turėtų būti švenčiami mišiose.“

R. Doveikos teigimu, svetimo žmogaus malda už svetimą žmogų yra ypač stipri, todėl nereiktų jos vengti.

„Tik tai suprantantis ir brandos kelyje esantis žmogus niekada nekels klausimo, kiek kainuoja krikštas, kiek kainuoja santuoka ar kiek reikia palikti bažnyčiai už vienokį ar kitokį patarnavimą. Tai tampa jo asmenine auka, asmenine dovana į bendrąjį parapinės bendruomenės gėrį, – teigė R. Doveika. – Kiekvienai parapijai, kiekvienam klebonui tenka atsakomybė formuoti tokią tikinčiųjų sąmonę.“

„Sakramentiniai turistai“

Pastaruoju metu kunigas teigia susiduriantis ir su „sakramentiniais turistais“ – taip jis įvardija asmenis, kuriems sakramento suteikimas tėra šventės dalis.

„Jie nenori bendrauti sakramentiniame gyvenime, jiems nepatinka bažnyčia dar kažkas. Kai kurie atvažiuoja iš užsienio ir ieško gražių erdvių nuotraukoms. Žmogus turi teisę pasirinkti, bet jei lygiagrečiai tu turi laiko pasiruošti to sakramento turiniui, viskas gerai. Reikia pusiausvyros ir balanso tarp grožio ir prasmės, tarp išorės ir vidaus, tarp ženklo ir turinio. Viskas tikinčiam žmogui yra reikalinga, bet jei kažkur pažeidžiamas balansas ir dėmesys kreipiamas tik į išorę – yra blogai“, – kalbėjo kunigas.

Jo teigimu, yra žmonių, kurie krikštynas nori paversti tikėjimų mišiniu. „Yra tokių, kurie nuvažiuoja į Rumšiškes, kad ten suteiktų pagonišką vardą, o paskui ateina į bažnyčią, kad suteiktų krikštą. Kiekvienas kunigas atsakys tokį krikštą“, – tvirtino R. Doveika ir pridūrė, kad žmonės turi apsispręsti, kuriuo keliu eiti ir kokio sakramento siekti.